Žinojo tik kolegos

Kai pastarąjį kartą, prieš pusantros savaitės, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre solistė G.Pečkytė atliko pagrindinį vaidmenį Gaetano Donizetti operoje "Liučija di Lamermur", jos balsas skambėjo tobulai.

Ir tik kolegos nerimavo dėl primadonos, nes jie žinojo, kad moteris labai serga. Ji dar rytą buvo užkimusi, karščiavo. Tačiau primadona tvirtai ėjo į sceną ir įtemptai dirbo spektaklio metu.

Tik dainininkai ir jų gydytojai žino, kokios ištvermės reikia dainuoti sergant. Solistė G.Pečkytė buvo priversta tai daryti, kai jos neaplenkė gripas.

"Dainininkui sloga – jau sunki liga. Jei bet kurios kitos profesijos atstovas pasiima nosinių ir eina į darbą, tai dainininkas sloguodamas dainuoti negali", – pokalbio pradžioje problemas pristato G.Pečkytė ir iškart perspėja, kad ji – iš tų dainininkų, kurie daro beveik viską, ko negalima daryti.

Kaip operos primadonai pavyksta nugalėti ligas, jas ignoruojant?

Ją vadina geležine

Tąsyk, "Liučija di Lamermur" išvakarėse, G.Pečkytė karščiavo. Moteris gėrė gydytojos paskirtus antibiotikus, bet lovoje nesirengė gulėti. Kodėl neleido sau ramiai sveikti?

"Būna įvairių momentų gyvenime. Ir spektaklių, kurių lauki metus. Toks yra "Liučija di Lamermur", nes jų per metus viso labo tik du. Tai neeilinis spektaklis, labai laukiamas ir žiūrovų. Kai jų – anšlagas, bilietai išpirkti, jauti didelę atsakomybę. Be to, laukėme partnerio ir svečio iš užsienio", – pasakoja G.Pečkytė.

Ji pripažįsta, kad balso būklei nepagerėjus spektaklį galima atšaukti, ir tai nebūtų tragedija. Prieš tai yra dar viena išeitis – dubleris. Tačiau antroji Liučija – Raminta Vaicekauskaitė tomis dienomis taip pat sirgo.

"Kai paaiškėja, kad nėra su kuo keistis, pasitelki savo profesionalumą, patirtį, skiri dėmesio psichologijai – atsikratai baimių, pavojų, ir eini į sceną", – apibendrina žiūrovų numylėtinė G.Pečkytė.

Tai efektyvu, nes rytą atsikėlusi solistė neprakalbėjo, bet vakare dainavo puikiu balsu. Ar ne todėl ją kolegos vadina geležine?

Priešnuodis prieš visus negalavimus

Apskritai G.Pečkytė serga retai, nors kasdien susiduria su daugybe žmonių teatre, gastrolėse ir Juozo Gruodžio konservatorijoje, kur dirba pedagoge bei vadovauja Dainavimo metodinei grupei.

Siaučiant gripo epidemijai ji jaučiasi esanti virusų apsuptyje, todėl vartoja vitaminus. Ir tiek. Galbūt Gitanos genai labai stiprūs?

Operos solistė ir pedagogė labiau tikra dėl dvasinės stiprybės, o tai – priešnuodis prieš ligas.

"Medikų teigimu, sopranui atlikus ypač sudėtingą partiją, balsas po repeticijos ar spektaklio atsigauna per dvi paras. Mes repetuojame dieną prieš spektaklį. Įsivaizduojate, kiek turime poilsio? Lygiai vieną naktį. Ji paprastai būna bemiegė. Taigi, tiek ir turime to laiko balsui atnaujinti", – pasiguodžia soprano balso savininkė.

Esu tikrai ne tas žmogus, kuris galėtų būti pavyzdžiu dainininkams, kaip saugoti sveikatą.

Svarstome, kaip būtų gerai, kad kiekvienas teatras turėtų savo gydytoją, išmanantį solistų sveikatos problemas. Deja, tai šiais laikais būtų prabanga. Belieka savigyda stebuklingai atkimti, greitai pasveikti.

"Manau, labai svarbus nusiteikimas ir savęs ugdymas, nuo pat pirmos dienos, kai susiduri su šia specialybe. Man pavyzdys buvo mano pedagogė Birutė Sodaitytė, kuri neleisdavo sau sirgti ir sakydavo, kad viskas priklauso nuo mąstymo", – šiuo receptu tebesinaudoja ir G.Pečkytė.

Savo studentams ji nuolat kartoja, kad stabili psichologija yra dainininko variklis, labai svarbu neleisti sau sirgti. Ir pripažįsta, kad nors ir lengva pasakyti, ne visiems pavyksta tai padaryti.

Tai – ne vaidmuo

"Esu tikrai ne tas žmogus, kuris galėtų būti pavyzdžiu dainininkams, kaip saugoti sveikatą. Nebent galiu patarti, kad reikia būti valingam, užsispyrusiam", – G.Pečkytė mano, kad ligas įveikia šiomis jai būdingomis savybėmis ir profesionalumu.

Iš tiesų, jos dienos režimas – ne pavyzdinis. Dainininkė mažai miega, o jos profesijos atstovams poilsis naktį yra labai svarbus.

"Mano krūvis labai didelis, nuolat esu priversta judėti, bėgti. Nuo ryto – repeticijos teatre, po to visą dieną skiriu studentams. Vakare bėgu į teatrą: grimuotis ir dainuoti. Spektaklis paprastai baigiasi ganėtinai vėlai. Pietauju labai retai", – apie savo dienotvarkę pasakoja G.Pečkytė.

Ją pagirti galima nebent už tai, kad valgo pusryčius. O tai daro vien dėl to, kad nežino, ar per dieną ras laiko užkąsti. Moteris žino, kad taip – nesveika, bet ji energinga ir nepailstanti.

"Krūvį galima sumažinti, – Gitana sutinka su pasiūlymu dirbti mažiau. – Deja, dainininko profesija nedėkinga tuo, kad jis reikalingas dabar, visur ir daug. Ir labai greitai, išeikvojus jėgas, pasakoma ačiū, jei iš viso pasakoma."

Juozo Gruodžio konservatorijoje G.Pečkytė dirba ne tik todėl, kad myli šį darbą, bet ir dėl pedagogės patirties. Be jos, įsitikinusi operos solistė, nebūtų reikalinga, išėjusi iš teatro.

Gal vis dėlto tokį krūvį lemia ne atsargumas ir garantijos dėl ateities, bet meilė darbui?

"Esu darbomanė. Jei kalbame apie sveikatą, tai esu šios srities ligonė", – juokiasi G.Pečkytė, scenoje nugalėjusi ligą, ir tai buvo ne vaidmuo, o tikrovė.

Prieiname prie išvados, kad tik mylintys darbą gali taip aukotis, netausodami savęs. Vadinasi, meilė yra visa ko variklis, stimuliuojantis, teikiantis jėgų.