Ieškoti, atrasti, parodyti

Svarbiausi darbai tęsėsi dvejus metus – tiek laiko buvo skirta atrasti save, patiems sau ir visuomenei pristatyti rezultatą: spektaklį, meno galeriją, gatvės meno kūrinį ar festivalį. Džiugu, kad į veiklas ir renginius įsitraukė tūkstančiai žmonių: vieni iš jų – kaip dalyviai, kiti – kaip žiūrovai. Šiemet „Šiuolaikinės seniūnijos“ pristatė savo darbo rezultatus, idėjomis ir sukurtais darbais nuspalvindamos Kauno rajoną dar nematytomis kultūros spalvomis.

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai Lukas Alsys pripažino: pakaunės kultūros laukas pastaraisiais metais kokybiškai augo ir kito kiekybiškai. „Tam įtakos turėjo aktyvėjanti visuomenė, kurios nebetenkina vaidmuo būti pasyvia vartotoja, ji nori būti kultūros dalyve. Kitas faktorius – Europos kultūros sostinės projektas. Tradicijas pakaunėje papildė šiuolaikinis menas, kūrėsi naujos iniciatyvos, aktyvėjo bendruomenės“, – tvirtino L.Alsys.

„Kaip reikėtų vertinti visą projektą? – klausė Milda Rutkauskaitė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratorė. – Veikiausiai atvykstančiųjų į renginius skaičiumi, taip pat tikinčiųjų, kad už miesto centro ribų gali būti kokybiško kultūrinio turinio, skaičiumi. Kitas efektas – į renginius įsitraukiantys bendruomenės nariai. Per kelerius metus aiškiai pasimatė – bendruomenės narių, turinčių motyvacijos ir norinčių įsitraukti į renginius, daugėja.“

Pasak M.Rutkauskaitės, šiems teiginiams iliustruoti labiausiai tinka Lapių seniūnijos pavyzdys. Kai prieš kelerius metus čia vyko pirmasis tvarumo festivalis, padėjo „Kaunas 2022“ savanoriai, o šiemet pagalbos iš šalies neprireikė: „Lapėse atsirado septyniolika skirtingo amžiaus vietos gyventojų, kurie pasakė, kad bus renginio dieną ir nori būti festivalio dalimi, padėti jį įgyvendinti. Turbūt visose penkiolika (iš 25) projekte dalyvavusių seniūnijų galima atrasti panašių pavyzdžių“, – neabejojo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ regioninių partnerysčių kuratorė.

Tęs veiklas

Vieną iš įspūdingiausių festivalių surengė Garliavos apylinkių bendruomenės, pakvietusios į Stimpanko festivalį. Jis buvo pirmasis ne tik Kauno rajone, tačiau vienas iš pirmųjų Baltijos regione.

Garliaviškiai stimpanko temą pasirinko, kai apylinkėse apsilankė menininkas, kuratorius ir kultūros komunikuotojas Hugo Herrera Tobón. Jis tyrinėjo Ilgakiemio, Juragių ir Sąnašos bendruomenes. Menininkas pastebėjo, kad Garliavos apylinkėse gyvenantys žmonės mėgsta kaupti įvairius daiktus ir savo kieme juos perdirbti, pritaikyti. Pavyzdžiui, iš padangos padaryti vazoną gėlėms.

Apie tai kalba ir stimpankas, kuris gretinamas su tvarumo tema. Tai – labai vizualus ir tuo išskirtinis žanras. Jo sekėjai patys gaminasi kostiumus ir dažnai perdirba įvairius buityje naudojamus daiktus. Pavyzdžiui, ant kostiumo priklijuoja nenaudojamus laikrodžius, įvairias grandines. Tad šis žanras tapo puikia proga išreikšti Garliavos apylinkių gyventojų pomėgį.

„Garliavos apylinkėse net susibūrė stimpanko organizacija. Ji vienija žmones, kurie susidomėję, suinteresuoti šiuo judėjimu ir ketina festivalį organizuoti toliau. Vienas iš sėkmės rodiklių – kai atsiranda organizacija, kuri ruošiasi imtis iniciatyvos – kad niekas nepasimirštų, kas buvo nuveikta iki šių metų“, – pasakojo M.Rutkauskaitė.

Miuziklas, festivaliai

Dar vienas gražių pavyzdžių – Kulautuvos seniūnija, kur pati bendruomenė su režisieriumi Eimučiu Kvoščiausku sukūrė bendruomeninį miuziklą. Dalyvius, kurie jį kūrė, galima skaičiuoti dešimtimis. Visi – aktoriai, dainininkai, šokėjai – iš Kulautuvos. Ir jų buvo gausus būrys. E.Kvoščiauskas žada nesustoti ir bendruomeninį miuziklą parodyti kituose miestuose.

Linksmakalnio bendruomenė į savo kasdienybę įsileido šiuolaikinį cirką – kartu su italų režisieriumi Roberto Magro sukūrė spektaklį „Radijo angelai“. Rokų seniūnija atgaivino senąjį mitą, pasakojantį Rokų susikūrimo istoriją, Ežerėlyje atsirado galerija po atviru dangumi, Karmėlavoje vyko roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“. Kiekviena iš penkiolikos seniūnijų ieškojo ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau ir galimybės išnaudoti savo aplinką: parkus, prieplauką, upes, architektūrą.

Be jau paminėtų menininkų, prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto prisijungė Algimantas Šlapikas, Remis Ščerbauskas, Marijus Gvildys, Rytis Šeškaitis ir kiti, o finaliniuose renginiuose koncertavo žinomos Lietuvos grupės, vyko maisto degustacijų, edukacinių užsiėmimų. Visose seniūnijose į renginius įsitraukė įvairaus amžiaus žmonių: nuo vaikų iki senjorų.

Pakaunės kultūros laukas pastaraisiais metais kokybiškai augo ir kito kiekybiškai.

Seniūnijų tradicijos

Pasak M.Rutkauskaitės, kalbant apie stipriąsias projekto puses, verta paminėti susikūrusius žmonių ryšius – pradėję kurti ir dalyvauti kūrybiniuose procesuose, jie rado tvirtesnį santykį vieni su kitais, stiprėjo pačios bendruomenės. Be to, visose penkiolikoje seniūnijų atsirado po išliekamąjį kultūrinį produktą.

„Kita stiprybė yra tradicijos. Nepaisant to, kad mes projektą vadiname „Šiuolaikinės seniūnijos“, jo atramos taškai, pamatai yra kiekvienos vietovės tradicijos. Jei Ežerėlis – tai fotografija, jei Kačerginė – tai susieta su rašymu, Lapės pasirinko svarbią visuomenei temą. Drįsčiau sakyti, kad kiekviena iš seniūnijų turi ką papasakoti ar ką parodyti, o mes šiuolaikinėmis kultūros ir meno priemonėmis padėjome tai pristatyti visuomenei“, – sakė „Kaunas 2022“ regioninių partnerysčių kuratorė.

Kitoks žvilgsnis

Babtų kultūros centro direktorė Eglė Patinskaitė sako, kad, prisijungusi prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto, vietos bendruomenė pasuko ieškojimų keliu. „Ko mes norime, ko siekiame? „Šiuolaikinės seniūnijos“ mums leido kurti, ką nors pasidaryti savo seniūnijai, vietos žmonėms. Tačiau kūryba niekada nėra labai lengva, todėl iš karto buvo diskusijų, idėjų generavimas, buvo ir ginčų. Projektas mums suteikė galimybę išreikšti save, prie jo aktyviai prisijungė ir kitos seniūnijos bendruomenės: Panevėžiuko, Pagynės, Sitkūnų ir kitos. Mes kartu šį projektą vystėme ir kartu išaugome iki finalinio renginio“, – kalbėjo E.Patinskaitė

Pasak Kačerginės seniūnės Aistės Ivanovaitės-Petraitienės, visa „Šiuolaikinių seniūnijų“ kelionė buvo graži ir prasminga. „Mums, kaip bendruomenei, šis projektas įnešė naujumo, šviežumo, gaivumo, į veiklas ir renginius įtraukė daugiau žmonių. Labai gerai atsimenu, kai miestelyje esančioje J.Biliūno aikštėje vyko scenos menų festivalio „ConTempo“ pasirodymas. Ne visiems užteko kėdžių, tad dalis senjorių susėdo ant pievos. Pasibaigus renginiui viena jų pasakė: „Nieko nesupratau, bet buvo taip gerai.“ Tada man atėjo suvokimas, kad to reikia – reikia kitokio žvilgsnio, kuris iš komforto zonos perkelia į naują erdvę, į naują matymą, supratimą. Kai kuriems senjorams išvykti kur nors toliau ir pamatyti modernų meno kūrinį yra sudėtinga. O kai menas, kultūra atkeliauja į Kačerginę – tai yra fantastika“, – džiaugėsi seniūnė.