Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje pristatoma apie 100 fenomenaliojo menininko kūrinių, saugomų Lenkijos nacionaliniame etnografijos muziejuje Varšuvoje. Kino juostos vertą gyvenimą nugyvenęs Nikiforas paliko daugiau nei 30 tūkst. darbų. Tad parodoje eksponuojama tik nedidelė jų dalis.

Gyveno skurde

Nikiforas gimė 1895 m. Krynicoje – Pietryčių Lenkijos kurortiniame miestelyje, Beskidų kalnų masyvo apsuptyje. Savo tėvo nepažinojo, o mama, ukrainiečių etninei grupei priklausančios lemkų tautinės mažumos atstovė Jevdokija Drowniak, turėjo klausos ir kalbos negalią.

Pats Nikiforas taip pat turėjo kalbos sutrikimų, disleksiją, silpnai girdėjo. Tad su artimiausiu žmogumi – mama – bendravo tik neverbaliniu būdu, rašyti taip ir neišmoko. Nėra žinių, ar jis lankė mokyklą, tačiau piešti pradėjo dar būdamas vaikas.

Nikiforo mama mirė Pirmojo pasaulinio karo metu, tad būsimasis dailininkas gana anksti liko vienas. Šeimos taip ir nesukūrė, didžiąją gyvenimo dalį pragyveno skurde, elgetaudamas ir gyvendamas visuomenės paraštėse.

Pasivaikščiojimas, XX a. 3 deš., kartonas, akvarelė. Organizatorių archyvo nuotr.

„Nepaisant to, Nikiforas tapo išskirtine XX a. Europos naiviojo meno figūra, – akcentavo R. Norkutė. – Jis turėjo tam tikros vidinės stiprybės ir laisvės, anksti suprato, kad nori tapti menininku, ir to siekė. Galiausiai jam pavyko – Nikiforo darbai buvo eksponuojami greta garsių to meto  Lenkijos menininkų, tapo vertinamas ir gerbiamas. Tačiau šlovė atėjo palaipsniui.“

Pašnekovė pasakoja, kad dailininkas iš pradžių tiesiog bastydavosi po gimtąjį Krynicos miestą nešinas portfeliuku su darbo priemonėmis. Pasidėjęs portfelį su darbais populiariausiose kurorto vietose, Nikiforas taip įkurdavo tam tikrą laikiną darbo studiją, kurioje dirbdavo ir eksponuodavo savo kūrinius. Nors ir gyveno skurde, kažkaip sugebėdavo gauti pigių dažų, o drobę atstodavo viskas, ką tik dailininkas rasdavo: saldainių popieriukai, tabako pakuotės, suklijuotos popieriaus atraižos.

„Nikiforas keliaudavo po gimtąjį miestą ir jo apylinkes, kurdavo ir savo darbais bandydavo atsiskaityti už paslaugas. Kadangi labai mėgo keliauti traukiniais, už bilietus taip pat dažnai atsiskaitydavo savo paveikslėliais, – atskleidė R. Norkutė. – Kartais dailininką kas nors priglausdavo ir palėpėje duodavo kambarį. Nors nuomos mokėti neprašydavo, Nikiforas taip pat atsiskaitydavo savo darbais. Dalis žmonių jį atjausdavo ir padėdavo, bet, žinoma, būdavo ir tokių, kurie  varydavo į šoną.“

Jis gebėjo surasti subtiliausių atspalvių ir intuityviai jautė, kaip perteikti šviesą ir spindesį.

 

Įgimta tapytojo intuicija

Anot R. Norkutės, Krynicos kurortas buvo populiarus, tad į jį atostogauti atvykdavo įvairių žmonių. Taip tarpukariu Nikiforą pastebėjo ukrainiečių tapytojas iš Lvivo – Romanas Turynas.

Iš pradžių jis įsigijo dailininko darbų savo kolekcijai. Vėliau R. Turyno pastangomis Nikiforo darbai buvo eksponuoti Nacionalinėje Lvivo meno galerijoje, o 1932 m. – ir Paryžiuje.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje Nikiforu susižavėjo lenkų meno kritikas Andrzejus Banachas. Jis surengė keletą parodų Lenkijoje ir garsiose pasaulio galerijose Paryžiuje, Briuselyje, Niujorke, Haifoje. Užsienio galerijose Nikiforo darbai buvo sutikti labai palankiai. Vienu metu jis netgi buvo priskirtas geriausių to laikotarpio naiviojo meno atstovų penketukui. Tad dailininkas tapo visuomenėje vis labiau gerbiamas ir vertinamas.

„Pripažintų menininkų ir meno kritikų dėmesys pagerino Nikiforo materialinę padėtį. Tačiau savo gyvenimo būdo jis nepakeitė – toliau piešė gatvėse ir jose prekiavo savo darbais, keliaudavo traukiniais ir už jų bilietus atsiskaitydavo piešiniais“, – pasakoja parodos koordinatorė.

Pašnekovės teigimu, meno žinovus sužavėjo Nikiforo įgimta tapytojo intuicija ir spalvų pajautimas. Jis gebėjo surasti subtiliausių atspalvių ir intuityviai jautė, kaip perteikti šviesą ir spindesį. Ankstyvieji menininko darbai priskiriami naiviojo meno krypčiai, pasižyminčiai technikos ir raiškos vaikišku paprastumu. Metams bėgant, Nikiforo darbai vis tobulėjo, technika kito. Tad vėlyvieji darbai gali būti priskirti naiviajam realizmui, ypač jo sukurti architektūriniai peizažai. Vis dėlto dabar Nikiforas labiausiai vertinamas dėl savo ankstyvųjų darbų, kurie artimesni naiviajam menui.

Miesto peizažas, XX a. 4 deš., popierius, akvarelė. Organizatorių archyvo nuotr.

Kūryba – gimtajai Krynicai

Fenomenalusis Nikiforas mėgo kurti kelis siužetus. Daugiausia jo kūryboje rasime gimtosios Krynicos vaizdų – gatvių, pastatų, vilų, interjerų. Taip pat yra daug architektūrinių peizažų, ypač Beskidų kalnų regiono. Pasak R. Norkutės, būtent Beskidų regiono peizažai su traukinių stotimis yra itin vertinami meno žinovų. Juos Nikiforas mėgo tapyti tarsi žvelgdamas iš paukščio skrydžio.

Dailininkas fiksuodavo ir Krynicoje sutiktus praeivius, pažįstamus, su kuriais bendravo. „Nikiforo kūryboje svarbūs ir religiniai siužetai. Manoma, kad nuo jų jis ir pradėjo dailininko kelią, nes buvo giliai tikintis, – atskleidė parodos koordinatorė. – Nikiforo mama buvo graikų katalikė, graikų katalikų bažnyčioje pakrikštytas ir pats dailininkas, iki gyvenimo galo išpažino šią religiją. Bažnyčia jam buvo vieta, kur jautėsi saugus ir priimtas. Savo šeimos Nikiforas neturėjo, buvo vienišas, tad bažnyčioje atrasdavo užuovėją. Ikonos, bažnyčių interjerai, bažnytinės vėliavos buvo vieni svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių, jie paskatino pradėjo mokytis tapyti.“

Pašnekovės teigimu, viena išskirtinių temų Nikiforo kūryboje buvo jo kurti autoportretai. Autoportretus jis piešė visą gyvenimą, įvairiais laikotarpiais. Autoportretai išsiskiria tuo, kad dailininkas juose save vaizduodavo ne tokį, koks yra, bet tokį, koks norėtų būti.

„Jis tarsi tapydavo savo svajones. Pavyzdžiui, vaizdavo save apsirengusį taip, kaip, jo manymu, menininkas turėtų būti apsirengęs: su gražiu kostiumu, skrybėle, portfeliu, kaklaskare. Tapydavo save garbingai priimamą vakarienei arba patį priimantį svečius savo namuose. Kartais vazduodavo save šalia Bažnyčios hierarchų ar kaip vyskupą, netgi kaip šventąjį, einantį Krynicos gatvėmis“, – akcentavo ji.

Nors Nikiforo gyvenimas buvo sunkus, jo kūryba išliko labai šviesi, vaikiškai nuoširdi ir atvira. Pasak R. Norkutės, tai dar vienas Nikiforo išskirtinumas. Kūryboje jis nemėgo vaizduoti sunkumų, negalių, negandų. Dailininkas išgyveno du pasaulinius karus, tačiau tai visiškai neatsispindi jo darbuose. Vos keliuose piešiniuose buvo užfiksavęs kareivius, tačiau, kaip ir kitus praeivius, juos pavaizdavo karikatūriškai ir naiviai.

Vaizdavo save apsirengusį taip, kaip, jo manymu, menininkas turėtų būti apsirengęs. Tapydavo save garbingai priimamą vakarienei arba patį priimantį svečius savo namuose.

 

Šlovė ir atstūmimas

Du pasaulinius karus išgyvenęs Nikiforas visą savo gyvenimą pragyveno gimtojoje Krynicoje. Tiesa, jam du kartus šį miestą teko palikti. 1947 m., vykstant operacijai „Vysla“, kaip lemkų bendruomenės narys, jis buvo perkeltas į Ukrainos civilių gyvenvietes. Tačiau abu kartus mistiniu būdu sugrįžo į mylimą Krynicą net ir neturėdamas dokumentų. Vėliau jam buvo leista čia pasilikti.

Gyvenimo pabaigoje Nikiforas jau buvo gana pripažintas ir įvertintas, pagerėjo materialinė padėtis. 1967 m. Varšuvos nacionalinėje dailės galerijoje „Zachęta“ netgi buvo surengta jo personalinė paroda. Deja, jos atidaryme jis nebegalėjo dalyvauti, nes buvo išsekintas tuberkuliozės. Nuo šios ligos mirė 1968 m.

Liga Nikiforą vėl iš dalies pavertė atstumtuoju – Krynicos miesto žmonės pradėjo jo vengti. Sužinoję, kad jis serga, ir bijodami užsikrėsti, netgi degino jo darbus. „Paradoksalu, kad tuo pačiu metu Nikiforo kūriniai buvo eksponuojami žymioje galerijoje Varšuvoje, 1966 m. išleista knyga apie jį, tačiau menininkas vėl pateko į visuomenės užribį“, – pastebėjo R. Norkutė.

Dabar Nikiforas laikomas garsiausiu savamoksliu Lenkijos dailininku. Krynica juo didžiuojasi ir vadina žymiausiu miesto ambasadoriumi. Minint 100-ąsias gimimo metines, 1995 m. Krynicoje duris lankytojams atvėrė Nikiforo muziejus. Kelias dešimtis tūkstančių darbų sukūrusio Nikiforo kūrinių galima rasti tiek galerijose ir muziejuose, tiek privačiose kolekcijose. Darbai už didžiules sumas parduodami aukcionuose. „Netgi būta bandymų padirbinėti Nikiforo darbus. Tai tik patvirtina, kad šiandien šis vardas yra išties žinomas ir vertinamas“, – sako parodos koordinatorė.

Nikiforas priešais miesto rotušę, apie 1955 m., popierius, akvarelė. Organizatorių archyvo nuotr.

Vardą sugalvojo pats

R. Norkutės teigimu, didelę dalį Nikiforo gyvenimo niekas į elgetaujantį dailininką nekreipė dėmesio, todėl turime mažai tikslios informacijos apie menininką, apie jo gyvenimą sklinda įvairūs mitai ir legendos. Be to, Nikiforo mama buvo kurčnebylė ir mirė anksti, tad daug duomenų apie sūnų taip pat nepaliko.

„Krynicos gyventojams jis buvo labai gerai žinomas, nes kasdien matydavo gatvėse. Tačiau Nikiforu niekas per daug nesidomėjo. Tik gyvenimo pabaigoje jis sulaukė pripažinimo, o iki tol buvo kartą net suimtas už elgetavimą ir miesto įvaizdžio gadinimą, – atskleidė pašnekovė. – Kadangi dailininkas turėjo kalbos sutrikimų, su pasauliu  daugiausia komunikavo per savo kūrybą. Jis sunkiai girdėjo ir kalbėjo, jam netgi buvo sudėtinga nukopijuoti žodžius. Kūriniuose galime pamatyti tam tikrų užrašų, bet jie netvarkingi, su daugybe klaidų.“

Pasak parodos koordinatorės, įdomi ir Nikiforo vardo istorija. Gali būti, kad taip jis pasivadino pats. „Spėjama, kad Nikiforas savo tikrojo vardo galėjo nė nežinoti. Nikiforo pseudonimas jam prigijo ir jis visą gyvenimą juo naudojosi. Vėliau, septintajame dešimtmetyje, dailininkui oficialiai buvo išduotas dokumentas, suteikiant jam Krynickiečio pavardę, kadangi visą gyvenimą pragyveno Krynicos mieste, – pasakoja R. Norkutė. – Tik 2003 m. sužinotas tikrasis jo vardas ir pavardė – Epifanijus Drownyakas. Buvo atlikti istoriniai tyrimai bažnytiniuose archyvuose ir išsiaiškinta, kad jo tikrasis vardas yra visiškai kitoks. Tad išties įdomu, kad žmogus nugyveno gyvenimą gatvėje, pats sau susikūrė tapatybę, tapo žinomas Europoje, jo darbai eksponuojami galerijose greta pačių garsiausių menininkų, o tikras vardas paaiškėjo tik praėjus ne vienam dešimtmečiui po jo mirties.“

Apdovanotas vidine laisve

Pasak R. Norkutės, Paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje eksponuojama apie 100 Nikiforo darbų iš Nacionalinio etnografijos muziejaus Varšuvoje. Pirmą kartą Lietuvoje pristatomo dailininko personalinėje parodoje galima pamatyti visas pagrindines Nikiforo kūrybines temas – gimtąjį mylimą miestą Krynicą, religinių siužetų, peizažų, kraštovaizdžių, vilų.

Parodoje eksponuojami ir trys autoportretai. Taip pat galima išvysti Nikiforo išmaldos laišką, kurį jam parašyti padėjo kažkas iš pažįstamų. Ant tokio išmaldos laiško dailininkas nupiešdavo savo piešinį ir jį pasidėdavo prie nešiojamosios studijos, kad būtų lengviau komunikuoti su praeiviais.

„Nikiforo kūryboje yra daug panašių darbų, tačiau nerasime vienodų. Nepaisant, kad jis sukūrė keliasdešimt tūkstančių kūrinių ir mėgo vaizduoti tuos pačius objektus, matytus Krynicos apylinkėse, visi darbai  skirtingi. Jiems Nikiforas visada parinkdavo kitokį koloritą ar perspektyvą. Dailininkas niekada nesistengė realistiškai atvaizduoti objektų, jam tai nebuvo įdomu. Jis mėgo prikurti savitų detalių, kurti savas nikiforiškas vizijas. Tapydamas portretus, užfiksuodavo tam tikrą asmens nuotaiką ar charakterio ypatybę ir ją atvaizduodavo kūrinyje, – atskleidė pašnekovė. – Nikiforas labiausiai žavi savo vidine laisve. Nepaisant negalios, skurdo ir atstūmimo, jis savarankiškai išmoko piešti, nenuilsdamas kūrė ir galiausiai sulaukė pripažinimo.“

Kas? Paroda „Nikiforas. Lenkijos naïve art meistras“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 11 d.