Paroda „Neišspręsti uždaviniai“: apie vaikų neparuoštas pamokas ir buitį

Nuostabiai rašo poetas Vytautas Mačernis 1943 m. „Rudens sonetuose“. Ši ištrauka labai tinka mano rudeniškos parodos atidarymui. Eilėraštį prisimenu iš savo mokyklinio laikotarpio, nors praėjo jau daugiau nei 20 metų... Taip pat prisimenu ir savo neišspręstus uždavinius mokykloje. Tiksliau – susapnuotus košmarus iš pasąmonės, kai reikia spręsti matematikos uždavinį, nieko nemoki, o prieš save matai tik tuščią sąsiuvinį langeliais...

Šie parodos darbai yra sukurti per pastaruosius dvejus metus. Pirmiausia gimsta piešiniai-koliažai. Apie nieką. Apie buitį. Apie truputį įkyrėjusią ir pabodusią būtį. Apie vaikų neparuoštas pamokas, gautus dvejetus, ruošiamus namų darbus. Ilgus metus stebiu, kaip vaikai sprendžia lygtis. Galima teigti, kad mokyklinius uždavinius įmanoma išspręsti tik su ta sąlyga, kurioje yra vienas ar keli nežinomieji... Mokykliniai uždaviniai dar yra žavūs ir tuo, kad jų atsakymai yra knygos gale. Mokiniai sprendžia lygtis su vienu nežinomuoju ir dar nežino, kad gyvenime pasitaiko begalė nežinomųjų...

Vėliau gimsta tapyba ant drobės. Iš mažų piešinėlių. Pirmus tapybos darbus nutapau ir paslepiu nuo savęs. Ir štai tik po keleto mėnesių aš visuose tuose patirtuose dalykuose pamatau kažką nepaprasto – pamatau tapybą. O ten, kur „įsipainioja“ tapyba, visa įgauna gilesnę prasmę. Tapyba atskleidžia tiesą. Jeigu tapai paveikslus nemeluodama sau, nepagražindama ir negalvodama, kad menas privalo būti gražus (kaip teigė Marina Abramovič), tuomet prisilieti prie esminės tiesos. Prisimenu Vincentą van Goghą, kuris nutapė savo kasdienius objektus: kėdę, batus, saulėgrąžas. Vis mąstau, kaip įvyksta toji paslaptis? Kaip banalioji, visai nereikšminga buitis virsta meno kūriniu?

Neišspręstas uždavinys. 2022 m. / Organizatorių nuotr.

„Kiekvienas paveikslas skleidžiasi ypatingu būdu... Kai paveikslas pabaigtas, išryškėja tema“, – rašo amerikiečių tapytojas Williamas Baziotesas. Taip nutinka ir man. Tema atsiranda gerokai vėliau. Kurį laiką net pati gerai nežinau, ką aš čia piešiu...

„Kai teptukas atlieka savo darbą, jis prisiliečia prie to, ko pats vienas niekaip neįveiktum“, – samprotauja amerikiečių tapytojas, abstrakcionizmo tėvas Robertas Motherwellis. Teptukas prisiliečia prie amžinybės. Dar viena jo mintis skamba taip: „Kad išreikštum žmogiškus jausmus, visai nebūtina paveiksle pavaizduoti žmogaus figūrą.“ Mano tapyba abstrakti. Tapydama aš bandau paleisti arba išlaisvinti atminty įstrigusias įkyrias mintis ir emocijas. Taigi, imuosi darbo. Iš pasąmonės gelmių išnyra piešiniai, motyvai, prisiminimai... Langeliai tarsi kokios kalėjimo grotos, skaičiai, lentelės, formulės, linijos... Kokia užplūsta emocija gavus blogiausią įvertinimą – dvejetą ar viską netikėtai pamiršus egzamino metu, kai vieną trumpą akimirką nieko nebeprisimeni? Kaip ir V.Mačerniui man kyla begalė klausimų: kodėl tuo metu, kai mokytoja vertina vaiko pasiekimus, dažniausiai mokinys mano, kad vertina jį kaip asmenybę; ar galima iš viso objektyviai vertinti žmogų-subjektą? Ar nustotų vaikai mokytis ir tobulėti, jeigu atsisakytume griežtos vertinimo sistemos? Ar iš tiesų mus mokykla paruošia gyvenimui?

Ši paroda tarsi sulydyta iš mano asmeninių prisiminimų, bet kaip yra sakęs Pablo Picasso: „Tapyti – tai dar vienas būdas rašyti dienoraštį.“ Iš pradžių maniau, kad tai vaikų prisiminimai, bet tai netiesa. Manau, kad jie turi savų prisiminimų. Tai mano prisiminimai apie menamus vaikų prisiminimus. Tai mano prisiminimai, kuriuos išprovokavo vaikų patirti išgyvenimai.

Ir, apibendrindama, noriu užbaigti tokia amerikiečių tapytojos, abstrakcionizmo atstovės Grace Hartigan mintimi: „Negaliu tikėtis, kad mano menas pateiks kitiems atsakymus. Galiu tik viltis, kad jis užduoda teisingus klausimus.“


Neišspręsti uždaviniai

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai, keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.

Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,

Atėjęs iš erdvių giliųjų,

Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?

Šarnelė, 1943 10 17


Kas? A. Linkevičienės paroda „Neišspręsti uždaviniai“.

Kur? „Parko galerijoje“.

Kada? Veikia iki spalio 6 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių