Trys Broniai ir Gintarė
Iš pirmo žvilgsnio kiek mįslingai pavadinta paroda leidžia spėti, kad ekspoziciją vienija menininkų šeima, ir šis spėjimas teisingas, nes dailininkus sieja ne tik šeima, pavardė, bet ir vardai: Bronius Uogintas ir Bronė Uogintienė tą patį Broniaus vardą davė sūnui, ir jei ne dukra Gintarė Uogintaitė – tuoj pat taptų neaišku, apie kurį iš Uogintų kalbame.
Išties buvo laikas, kai vaikai gana dažnai gaudavo tėvų vardus, ypač sūnus – tėvo. Kita vertus, tai buvo ne tik savotiška mada, bet neretai liudijo ir didžiulę meilę. Kad ne taip painiotųsi, Bronių Uogintų sūnus gan greit gavo kitą – Pūkio pravardę, nes vaikystėje buvęs labai šviesių purių plaukų ir jį močiutė (B.Uogintienės mama) ėmė vadinti Pūkeliu, Pūkiu. Sako, kad kitaip Broniaus jaunesniojo niekas ir nevadino – nuo draugų, giminių iki dėstytojų ar dailininko gerbėjų. Kita vertus, močiutė buvo labai įžvalgi, nes, kaip pastebėjo parodos kuratoriai Inga ir Andrius Rudzikai bei Audra Rimkienė, Broniui (jaunesniajam) labai tiko Pūkio vardas dėl jo šilto, nuoširdaus charakterio.
Ne tiek parodoms tapau, kiek tam, kad pasitikrinčiau: ar kažką duodu žmonėms, ar neduodu, ar kažką įnešu. Juk norisi, kad žmonės būtų laimingi, šypsotųsi.
Tačiau vyresnieji Uogintai dailininkai, kurių namuose nuolat lankydavosi garsūs to meto menininkai: Juozas Miltinis, Kazimiera Kymantaitė, Antanas Gudaitis, Dvarionai, Sondeckiai ir dar dešimtys, jei ne šimtai kitų Lietuvos įžymybių, nenorėjo, kad vaikai pasirinktų dailininko, anot jų – ubago, kelią, bet netrukus susitaikė ir studijoje tapydavo keturiese – trys Broniai ir Gintarė. "Parko galerijoje" surengtoje parodoje visus keturis Uogintus, tiksliau, jų tapybos darbus, galima pamatyti ir vieno su kitu palyginti, o tai įdomi ir reta proga.
Tapantys gėles
Gimęs Gružiuose (Pasvalio r.) tapytojas ir dailės pedagogas Bronius Uogintas vyresnysis (1913–1988) mokėsi Kauno meno mokykloje (grafiką jam dėstė Adomas Galdikas, tapybą – Adomas Varnas ir Petras Kalpokas), vėliau baigė Vilniaus dailės akademiją, kur kurį laiką dėstytojavo. Tapė peizažus ir portretus, taip pat yra jo akvarelių, taikomosios grafikos kūrinių – ekslibrisų, etikečių, emblemų, plakatų, draugiškų šaržų, apipavidalintų knygų.
Jo žmona Bronė Mingilaitė-Uogintienė (1919–1983), kaip ir jos vyras, kūrė įvairių žanrų darbus, tačiau jos dėmesio centre buvo portretas ir natiurmortas. B.Uogintienė labai mėgo tapyti gėles, nors apskritai "Parko galerijoje" surengtoje parodoje visa tapytojų šeima savotiškai atsiskleidžia per gėles, kurių, ne paslaptis, dailininkai paprastai kratosi vengdami banalumo, akivaizdžios komercijos, pataikavimo.
Tačiau Uogintams, akivaizdu, pavyko atskleisti, kad būnant meistru galima prasmingai ir giliai (ne tik puošniai) kalbėti ir per gėles: atverti ir dramą, nerimą, ir džiaugsmą, švelnumą ar ramybę bei susitaikymą. Per pirmąsias dvi galerijos sales eksponuojamus klasikine, realistine tradicija tapytus paveikslus – peizažus, natiurmortus ir minėtas gėles, paskutinėje visą ekspoziciją tarsi išlaisvina Gintarės Uogintaitės (1955–2016) tapytos vitališkos, plazdančios, itin ekspresyvios, savitai matomos ir gerokai moderniau nutapytos gėlės.
Išsiskiriantys šiluma
Taigi visus keturis Uogintus šioje parodoje sieja gėlės ir visų paveiksluose dominuojantis jausminis pradas, ekspresyvumas, pasireiškiantis spalva, potėpiais, gaivališka dėmių ritmika, laisvu piešiniu ir, svarbiausia, iš darbų sklindančia ypatinga šiluma, nuoširdumu.
"Ne tiek parodoms tapau, kiek tam, kad pasitikrinčiau: ar kažką duodu žmonėms, ar neduodu, ar kažką įnešu. Juk norisi, kad žmonės būtų laimingi, šypsotųsi", – yra sakęs B.Uogintas jaunesnysis (1946–2013), lengvai, noriai bendraudavęs su žmonėmis, o į klausimą, kodėl jo darbai yra realistiniai, atsakęs, kad taip jį išmokę tėvai. Beje, vos pabaigusį monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, menotyrininkas Vladas Drėma jį pakvietė restauruoti senąsias Lietuvos bažnyčių freskas (jo restauruota ir "Šventoji Trejybė", esanti Kauno arkikatedros rytiniame fasade). Po dešimties metų darbo restauratoriumi B.Uogintas visą laiką skyrė kūrybai.
Tik prie molberto laiminga pasijusdavo ir jo sesuo – G.Uogintaitė. "Daug ką aukoju dėl to, kad ilgiau pabūčiau prie molberto. Ir labai pykstu, kai patį gražiausią, šviesiausią ir skaidriausią dienos tarpsnį praryja kokie nors biurokratiniai trukdžiai", – yra pasidalijusi mintimis dailininkė, taip pat baigusi Vilniaus dailės akademiją ir, kaip visi Uogintai, rengusi parodas, dalyvavusi pleneruose.
Ir turbūt nebūtina pridurti, kad Uogintų darbai yra pasklidę ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o surengtos "Parko galerijoje" parodos nė vienas kūrinys neparduodamas. "Ne komercinis tikslas paskatino surengti parodą, – per atidarymą kalbėjo vienas parodos kuratorių A.Rudzikas. – Norėjome pasidalyti ta šiluma, kurią esame patyrę iš Uogintų ir kurią dabar skleidžia jų darbai."
Naujausi komentarai