Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare tarp čia tapusių tokių populiarių operetės ir miuziklo krypčių pūstelėjo kitos krypties vėjas – įvyko Johano Strausso baleto "Žydrasis Dunojus" premjera. Svarbi ji keliais aspektais: baletas skirtas paminėti Lietuvos baleto 90-metį – būtent šiame Kauno teatre po 1925 m. pastatyta Leo Delibes’o "Kopelija" gimė Lietuvos profesionalusis baletas; šiuo spektakliu, kaip režisierė, debiutuoja baleto primadona Eglė Špokaitė.

Tema ir sprendimas

E.Špokaitės "Žydrajame Dunojuje", kaip ir daugelyje kitų šio baleto pastatymų, šokio kalba pasakojama jauno kompozitoriaus Franco meilės trikampio istorija, įkvėpusi jį sukurti didžiulės sėkmės lydimą valsą. Atostogaudamas šalia Dunojaus krantų Francas kartu su sužadėtine Ana nusprendžia vykti į priešvestuvinę kelionę, taip jiedu sutinka jauną, žavią, talentingą baleto žvaigždę Franciską, Franco širdyje išsyk uždegusią stiprią ugnį. Francas nepajėgia atsispirti Franciskos žavesiui, jiedu susitikinėja, bendrauja, jai dovanoja savo kūrinių natas, tačiau šioje istorijoje vis dėlto laimi Ana.

E.Špokaitės pastatyme neapsiribojama vien šia melodramatiška istorija – paraleliai bandoma užčiuopti ir menininko pripažinimo, įkvėpimo, idealo siekiamybės temas. Galima pajusti ir siekį spektakliui suteikti šiuolaikiškumo atspalvį, atsisakant istorinių kostiumų, baldų ar kitų sceninių daiktų, menančių apie tam tikrą praėjusį laiką, panaudojant šiuolaikines technologijas bei į klasikinį baletą įpinant ir šiuolaikinio šokio elementų. Tiesa, tai į siužetinę plotmę šiek tiek įneša chaotiškumo ir nenuoseklumo. Kai kurie judesiai ir mizanscenos ne visada atrodo motyvuotai.

Balete tiek režisūrine, tiek choreografine prasme norėta pasakyti ir parodyti daug (be jokios abejonės, E.Špokaitė tikrai turi ką pasakyti), tačiau ar iš tiesų visko reikia? Juolab kad natūraliai apribota spektaklio trukmė neleidžia visų temų ir potėmių išvystyti giliau, tad kai kurios jų užčiuopiamos gana sekliai.

Kita vertus, "Žydrajame Dunojuje" apskritai nėra itin dramatiškų, tragiškų, ypač sukrečiančių scenų. Priešingai, jame dominuoja gana pozityvios nuotaikos, švelnios emocijos. Kūrinys labiau skirtas pramogai. Tokią jo funkciją bandyta išlaikyti ir E.Špokaitės pastatyme.

Aplodismentai šokėjams

Labiausiai atmintin įsirėžia Klaipėdos muzikinio teatro šokėja Beata Molytė, įkūnijanti Franciską, kuriai šokio kalba puikiai pavyksta perteikti savo veikėjos charizmą ir žavesį.
"Žydrajame Dunojuje" Franciska yra gastroliuojanti baleto žvaigždė – panašią charakteristiką įgyja ir tarp kauniečių kolegų šokanti klaipėdietė B.Molytė. Šokėja sužavi – spektaklio pabaigoje net ima rodytis, jog būtų teisinga, jei Francas stipriau pakovotų už jųdviejų meilę.

Vien teigiamų žodžių nusipelno ir teatro trupės šokėjai – puikiai pasirengę, trykštantys energija. Aną šoka Justina Vitkutė ir Auksė Mikalajūnaitė, Francą – Rytis Česaitis ir Aurimas Tiškevičius.

Tiesa, kartais valso sūkuryje – ypač antroje baleto dalyje – pagrindiniai veikėjai pranyksta ir dėmesys nukrypsta kitur. Nepavyksta išvengti ir baletinės pantomimos klišių, kurios šiek tiek susilpnina norą suteikti baletui ir taip ne ypač stiprią šiuolaikiškumo dvasią.

Puota žiūrovo akims

Stiprų įspūdį palieka pastatymo vizualioji pusė. Kruopščiai apgalvota viskas: scenografija, apšvietimas ir kostiumai– juose dominuojančios pastelinės spalvos kuria estetiškai patrauklų, (pa)vasariškas nuotaikas keliantį vaizdą.

Minimalus Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis pasitarnauja tinkamai – ne itin didelėje teatro scenoje šokėjams (ypač, kai joje pasirodo jie visi) lieka pakankamai erdvės judėti. Sceną optiškai padidina naudojami keli scenos planai. Pirmajame – šokti skirta tuščia erdvė, antrajame – pasvyra pakyla, pristabdanti šokėjus.

Statiškumo–dinamiškumo opozicija, kurią atspindi ir naudojami daiktai, padeda išvengti monotonijos bei atskirti spektaklio scenas. Didžiuliai aplink savo ašį besisukantys scenos šonuose esantys veidrodžiai pagreitina valso sūkuryje skendinčių personažų ritmą. Mažas baltas lieptelis viename scenos krašte, sūpuoklės– antrame plane– leidžia šokėjams prisėsti.

Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai padeda šokėjams minimalią sceninę erdvę užpildyti itin skoningai. Juolab kad kostiumai spektaklio metu keičiami ne vieną ir ne du kartus, tad tikrai yra į ką paganyti akis. Galima pasigėrėti, kaip elegantiškos, bet kartu ir paprastos, patogaus kirpimo šilko suknelės atliekant choreografinius numerius lengvai kyla ir leidžiasi – plazdena tarytum jausmai, raibuliuoja it saulės apšviesto Dunojaus bangelės. Kai kurių moteriškų figūrų pastelinius siluetus pabrėžia ties juosmeniu užrišami juodos spalvos kaspinai. Kostiumai atspindi veikėjų charakterius – antai Anos paprastumą bei tyrumą pabrėžia ir paprasto kirpimo balta suknelė.

Realybės atspindžiai

J.Strausso "Žydrajame Dunojuje" galima įžvelgti nemažai sąsajų su paties kompozitoriaus gyvenimo istorija. E.Špokaitės versijoje šios sąsajos taip pat pabrėžiamos, tačiau juntami ir pačios šokėjos kūrybinio gyvenimo autobiografiniai motyvai.

Choreografijoje atsispindi balerinos kūrybinė patirtis, į prisiminimų pasaulį nukelia scenoje pasirodantys vaikai, atkeliavę ir iš E.Špokaitės įsteigtos baleto mokyklos konteksto. O baleto pabaigoje demonstruojamoje video projekcijoje vaizduojamos spektaklio repeticijų akimirkos tik dar labiau sustiprina autobiografiškumo leitmotyvą. Tai taip pat pastatymui suteikia išskirtinumo atspalvį.

E.Špokaitės režisūrinį debiutą galima vadinti gana sėkmingu, nors ir neišvengta klaidų. Režisūra ir choreografija balerinai netapo iššūkiu blogąja prasme. Kūrinį nenuobodu žiūrėti, nes vienas kitą puikiai papildo scenografija, apšvietimas, kostiumai, šokėjai ir, be abejo, J.Strausso valsų muzika. Visa tai sukuria vizualiai ir emocionaliai patrauklų kūrinį.