Nejaučiu veido

2011 m. vasarį ant „Oskarų“ teikimo ceremonijos raudono kilimo visų dėmesį užkariavo Nikolė Kidman su sidabrine „Dior“ suknia, 150 karatų Fredo Laitono deimantų vėriniu ir priderintais Pjero Hardžio aukštakulniais. Tačiau tą vakarą akį traukė ne tik prašmatni Kidman išvaizda, bet ir antakiai. Ji negalėjo kilstelėti antakių. Kidman atrodė kaip porcelianinė ant pušies kankorėžio patupdyta lėlė.

Nors N.Kidman už laikui nepavaldų grožį dėkojo dietai, sportui ir kremui nuo saulės, 2013 m. Italijos laikraščiui „La Repubblica“ pagaliau prisipažino: „Deja, išbandžiau botoksą, bet nebenaudoju jo ir pagaliau vėl galiu valdyti veidą.“ Tai yra gana svarbu, jei esi aktorius, užsidirbantis pragyvenimui iš savo grimasų.

Netrukus, kai garsenybės į iškilmingus renginius pradėjo rinktis neįprastai tuščiomis išraiškomis, tyrėjai pastebėjo, kad botoksas keičia ne tik žmonių išvaizdą. Jis keitė ir jų savijautą. Daugybė tyrimų rodė, kad nuo sunkios depresijos kenčiantiems žmonėms į rūpesčių raukšles suleidus botokso gerokai palengvėdavo, kartais tuoj pat. Bet paprašius botoksą naudojančių asmenų pajausti kitų žmonių nuotaiką, kartu džiaugtis ar pasidalyti sielvartu, jie tiesiog neįstengdavo.

Mokslininkams tai pasirodė keista. Nuo pat graikų laikų Vakarų mąstytojai protą laikė autobusą varančiu varikliu, o kūną – autobusu važiuojančiais keleiviais. Tai buvo proto ir kūno padalijimas, vienpusė priežastingumo strėlė, lemianti, kad galva visada vadovauja (ir patikimai rūpinasi mūsų aukštesniaisiais troškimais), o kūnas – tik gyvuliškų instinktų indas (ir turėtų būti griežtai prižiūrimas). Bet botokso tyrimai rodė priešingai. Pokyčiai kūne – neurotoksinu sustingdytas veidas – kūrė psichologinius pokyčius: paveikė gebėjimą jausti liūdesį ar empatiją. Regis, žirgas valdė raitelį.

Dabar žinome, kodėl. Mūsų veido išraiškos yra tiesiogiai susijusios su mūsų jausmais: negalime turėti vieno be kito. Botoksas sumažina depresiją, nes neleidžia nutaisyti liūdnos išraiškos. Bet jis taip pat nuslopina ryšį su aplinkiniais, nes empatiją jaučiame atkartodami vieni kitų išraiškas. Naudojant botoksą pamėgdžioti tampa neįmanoma, todėl beveik nieko nejaučiame. Nieko keista, kad N.Kidman palengvėjo atgavus kelias raukšles.

Bet svarbiau tai, kad šie tyrimai atspindi reikšmingą mūsų mąstymo apie savo mąstymą pokytį. Jie leidžia pereiti nuo „bekūnio suvokimo“ idėjos, kad mąstymas vyksta tik tuose pusantro kilogramo pilkosios medžiagos tarp mūsų ausų, prie „kūniško suvokimo“, pagal kurį suprantame, kad mąstymas iš tiesų yra integruotas, visą sistemą apimantis reiškinys. „Kūnas, skrandis, juslės, imuninė sistema, limfinė sistema, – kūniško suvokimo ekspertas ir Vinčesterio universiteto garbės profesorius Gajus Klakstonas aiškino žurnalui „New York“, – sąveikauja taip greitai ir sudėtingai, kad negalite nubrėžti linijos ties kaklu ir tarti: „Virš šios linijos jis yra protingas, žemiau – juodadarbis.“

Iš tiesų esame ne protingi ir turime kūną, o esame protingi, nes turime kūną. Širdyje yra apie 40 tūkst. neuronų, atliekančių reikšmingą vaidmenį jausmams, suvokiant ir priimant sprendimus. Šį tinklą užbaigia skrandis ir virškinimo traktas, juose daugiau nei 500 mln. nervinių ląstelių, 100 mln. neuronų, 30 skirtingų neuromediatorių ir 90 proc. kūno serotonino (vienos pagrindinių nervinių cheminių medžiagų, nuo kurios priklauso nuotaika ir gerovė) atsargų. Šios „antrosios smegenys“, kaip jas praminė mokslininkai, empiriškai paremia anglišką frazę „jaučiu viduriais“ (gut instinct). Tuos viso kūno pojūčius nesunku paveikti. Jei kas nors duotų jums palaikyti puodelį šalto vandens, o tada supažindintų su nepažįstamu žmogumi, kaip padarė mokslininkai Jeilio universitete, su tuo nepažįstamuoju elgtumėtės įtariau, jo asmenybę įvertintumėte kaip šaltesnę ir uždaresnę. Bet jei jums duotų puodelį karštos kavos ir vėl su kuo nors supažindintų, būtų lengviau jais pasitikėti. Fizinės šilumos pojūčio pakanka sužadinti kognityvinį pokytį: šilčiau reaguojate į žmones tikrąja to žodžio prasme, nė nesusimąstydami.

Džordžas Klintonas kadaise dainavo: „Išlaisvinkit savo protą, ir jūsų subinė seks iš paskos.“ Bet gali būti, kad jis klydo. Išlaisvinkite savo subinę, ir jūsų protas seks iš paskos.

Prisiminkime populiarią Harvardo psichologės Eimės Kadi TED kalbą apie kūno kalbos galią. Kadi išsiaiškino, kad 2 min. Pastovėjus „galios poza“, kuri rodo dominuojančią poziciją (kaip komikso „Nuostabioji moteris“ (Wonder Woman): įsirėmus rankomis į klubus, atkišus alkūnes į šalis, tvirtai ištiesus kojas), pakinta ir psichologija, ir fiziologija. Mokslininkės tyrimo metu nuostabiosios moters poza stovėję tiriamieji buvo linkę labiau ir dažniau rizikuoti.

Šia poza pastovėti pakako 2 min., kad 20 proc. padidėtų hormono testosterono kiekis ir 15 proc. sumažėtų streso hormono kortizolio. Nors kūniško suvokimo sritis žengia pirmuosius žingsnius ir dar reikia gerokai paplušėti, kad patvirtintume turimas žinias ir suderintume įvairias įžvalgas, pradiniai rezultatai rodo glaudesnį ryšį tarp mūsų proto ir kūno, nei dauguma būtų įtarę.

Kaip visa tai susiję su ekstaze? Besidomintiems kintančiomis būsenomis žinia, kad kūnas gali valdyti protą, suteikia naują mygtukų ir svirtelių rinkinį žaisti. Einšteino žodžiai „negalima išspręsti problemos tame pačiame lygmenyje, kuriame ji buvo sukurta“ vienareikšmiškai vartojami paskatinti aukštesnio lygmens, atviresnius sprendimus. Bet lygiai taip pat galioja priešinga mintis: kartais siauresni, paprastesni sprendimai gali turėti tokį pat reikšmingą poveikį.

Pavyzdžiui, ieškodami būdų sužadinti tėkmę sužinojome, kad ekstremalaus sporto atletai sąmoningai sustiprina fizinius sunkio pojūčius bandydami pakeisti savo psichinę būseną. Jie kuria išcentrinės jėgos apkrovą staigiai sukiodami slides arba kalnų dviračius arba neutralizuoja sunkį šokinėdami, sukiodamiesi ir sklandydami, tokiu būdu praplečia įprastinių kūno juslių diapazoną bandydami pasiekti tėkmę. „Nesvarumas, apkrova ir sukimasis yra gravitacijos žaidimų nektaras, – aiškina profesionalus laipiotojas ir filmų kūrėjas Džimis Činas. – Jie leidžia lengvai pasiekti tėkmę, o dėl to ir grįžtame norėdami daugiau.“

Iš tiesų tai nėra naujiena. Prieš 5000 metų pirmieji jogą bandę žmonės eksperimentavo su kūnišku suvokimu bandydami pasiekti aukštesnes sąmonės būsenas. Jei pakanka vos poros minučių pastovėti nuostabiosios moters poza, kad pakeistume savo hormonus, įsivaizduokite, ką galėtų padaryti visas jogos pozų rinkinys kiekvieną rytą. „Turime daugybę įrodymų, kad (judesių seka) turi poveikį stresui, – mokslo žurnale „Nacionalinės mokslo akademijos darbai“ (Proceedings of the National Academy of Sciences) rašo Pitsburgo universiteto Smegenų instituto profesorius Piteris Strikas. – Tai turi įtakos tam, kaip save pateikiate ir kaip jaučiatės.“

Prieš 1500 metų Šaolino vienuoliai Kinijoje tapo stipriausiais budistais kovotojais treniruodami kūnus, kad pakylėtų protus. Jie daugybę metų lavino protą atlikdami kone neįmanomas fizines užduotis: plikomis rankomis daužė plytas, kaklu sustabdydavo ietis, dviem pirštais išlaikydavo visą svorį. Visiškai kitaip nei iki kaulų išdžiūvę asketai, ieškoję ekstazės nekreipdami dėmesio į kūno poreikius, Šaolino vienuoliai tikėjo, kad nušvitimas prasideda visiškai įvaldžius kūną.

Bet mes Vakaruose paveldėjome visai kitą palikimą – kūno ir proto atskirtį. Ši tradicija prasidėjo nuo padorios judėjiškos-krikščioniškos kaltės dozės, kad negalime pasitikėti kūnu. Dar labiau ją sutvirtina vis labiau nuo pramonės priklausanti ekonomika, kurioje mūsų kūnai yra vis mažiau reikalingi. O šiandien, kai tiek daug mūsų emocinio ir socialinio gyvenimo vyksta virtualiajame pasaulyje, iš esmės tapome galvomis ant pagaliuko, labiausiai nuo kūno atsiribojusia kada gyvenusia žmonių karta.

Bet pasitelkę kūniško suvokimo tyrimų įžvalgas galime vėl susieti savo kūną ir smegenis. Galime pakeisti laikyseną, kvėpavimą, veido išraiškas, lankstumą, pusiausvyrą ir taip suderinti sąmonės būsenas – pakitusias ar įprastas. Nebūtina pirmiausia visko analizuoti psichologiškai. Galime išvis apversti scenarijų ir daug negalvodami pakeisti potyrius. Fanko muzikos meistras Džordžas Klintonas kadaise dainavo: „Išlaisvinkit savo protą, ir jūsų subinė seks iš paskos.“ Bet gali būti, kad jis klydo. Išlaisvinkite savo subinę, ir jūsų protas seks iš paskos.

Leidyklos nuotr.

Pasakojimas apie Prometėją kartojasi

Įvykių, apie kuriuos rašoma knygoje, šerdyje glūdi mitas apie Prometėją – pirmąjį maištingą išsišokėlį, pavogusį iš dievų ugnį ir pasidalijusį ja su žmonija. Prometėjas pavogė ne šiaip kokią degtukų dėžutę, o galią pradėti civilizaciją: kalbą, meną, mediciną ir technologiją. Dzeusas, įsiutęs, kad mirtingieji nuo šiol turės tokią pat galią kaip dievai, prirakino Prometėją prie uolos ir liepė ereliams visą amžinybę kapoti jo vidurius. Bėgant amžiams, pasakojimas apie Prometėją kartojasi. Paprastai maištininkas pavagia iš dievų ugnį (tai gali būti galingas šventas ritualas, eretiškas naujas šventraštis, nedaugeliui žinoma dvasinė metodika ar slaptos technologijos) ir pasidalija ja su pasauliu.

„Pavogti ugnį“ yra pasakojimas apie visiškai naują prometėjiškų išsišokėlių padermę: Silicio slėnio vadovus, JAV specialiųjų pajėgų karius, pramuštgalvius mokslininkus, ir dar daugiau – tuos, kurie, pasitelkę ekstazės techniką, keičia sąmonę ir didina produktyvumą.

Knygos autoriai tyrinėja ir aprašo potyrį, kurį vadina tėkme (flow). Tai optimali sąmonės būsena, kurią pasiekę jaučiamės geriausiai ir esame produktyviausi, kai taip susikaupiame, kad visa kita, regis, pradingsta. Veiksmai ir sąmonė kone susilieja, o produktyvumas – ir mentalinis, ir fizinis – viršija visus rodiklius. Dėl mokslo ir technologijų pažangos galime pasiekti bene prieštaringiausią ir prasčiausiai ištirtą sritį mūsų istorijoje – žmonių potyrių ribas, kurios iki šiol buvo sunkiai prieinamos, ir pergalvoti, kaip galėtume gyventi turtingesnį, našesnį ir daugiau pasitenkinimo teikiantį gyvenimą. Tai žmonijos galimybių perversmas.

Knygą išleido BALTO leidybos namai, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis.