Antonas Pedos (gim. 1998) gimė ir augo mažame Žmerynkos mieste, Ukrainoje. 2020 m. įgijo bakalauro laipsnį Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje, keramikos katedroje. 2022 m. – magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje. Nuo 2022 m. rengia grupines ir personalines parodas Vilniuje. Menininkas gyvena ir kuria Lietuvoje, sostinėje.

Laiko sąsajos

Kalbėdamas apie savo darbus, tapytojas neretai pabrėžia, kad kūryba jam yra kur kas daugiau nei menas dėl meno, tai tikslingas tyrimas. Nors autoriaus interesų srityje galima išskirti tris pagrindines sferas: technologijas, karą ir kolektyvinę pasąmonę, muziejuje eksponuojamos dvi pastarosios temos.

Kolektyvinės pasąmonės ir karo persidengimai – pagrindinis parodos pasakojimas, iliustruojantis menininko nusiteikimą ieškoti ženklų ir simbolių, kurie galėtų papasakoti žiūrovui apie praėjusį laikmetį.

Fokusuodamas savo žvilgsnį į praeityje vykusius skaudžius epizodus, A.Pedos ne tik rezonuoja nepatogią praeitį, bet, pasitelkdamas pasąmonę kaip tarpininkę, susieja buvusio laiko ir dabarties polius, kurie kartu reflektuoja šiandienos būtį, istorinės šių dienų įvykių prielaidas.

Pasąmonės srautas

Ar kaupiate savo vaikystės piešinius? Kokie jie – kupini vaikiško naivumo, vaivorykštėmis trykštančio optimizmo, pasaulio neišmanymą maskuojančių gėlių ar, priešingai, atskleidžia skaudžias patirtis, nuslopintas giliuose užmaršties kloduose?

„Tai, kad vaiko kūryba gali kalbėti kur kas garsiau nei šio žodžiai, žinome, regis, visi. Menas dažnai užkoduoja neracionalią mūsų kalbą, kuri peržengia pasąmonės slenkstį, įsiveržia į sąmonės srautą. Kiekvienas racionaliai neapgalvotas simbolis ar objektas – neatsitiktinis. Priešingai, visi šie vaizdiniai kalba apie asmenines individo patirtis arba tokias, kurias, atėję į šį pasaulį, jau atsinešame su savimi, kurios genais perduodamos iš kartos į kartą“, – sako menininkas..

Apie kolektyvinę pasąmonę pirmą kartą užsiminė psichologas Karlas Gustavas Jungas dar XX a. pirmoje pusėje. Jo manymu, žmonijos patirtys palieka mumyse pėdsaką, susieja individus su tam tikrais išgyvenimais, būdingais konkrečiai žmonių grupei, pavyzdžiui, tautai. A.Pedos kūryba taip pat jungia kolektyvines, tautos, patirtis, ilgametį skausmą ir terorą. Tiesa, menininko drobės palieka ir pažįstamą jausmą ne tik tautiečiams, bet ir visiems buvusios SSRS gyventojams, išgyvenusiems rusifikaciją, prievartą ir engimą.

Žmonijos patirtys palieka mumyse pėdsaką, susieja individus su tam tikrais išgyvenimais, būdingais konkrečiai žmonių grupei, pavyzdžiui, tautai.

Serijoje „Transformuota pasąmonė“ (2021–2022) A.Pedos meninį žvilgsnį nukreipia į save – analizuoja neracionalius meno proveržius, kurie jame užkoduoti. Savo tyrimą autorius pradeda darbu „Raketos. Vaikystės piešinio kopija“. Pavadinimas sugestijuoja, kad šis kūrinys – jaunojo Antono piešinio kopija, kadaise išsaugota menininko mamos. Jame įamžintos trys skirtingo dydžio raketos, kovingai besileidžiančios žemyn. Didelę kūrinio dalį čia, visai kaip popieriaus lape, užima tuštuma: neutraliai baltas drobės fonas, pagilina vaiko piešinio įspūdį.

Raketų meninė raiška taip pat įtikina, kad tai vaiko kūryba: žudymo įrankiai gana plokšti, nutapyti eskizine maniera, o matomi aliejinių pastelių štrichai, negalintys visiškai užspalvinti balto fono, sukuria žaismingus persidengimus tarp spalvos ir tuščių plotų.

Šiuo kūriniu menininkas apmąsto, kokia yra vaiko, augusio represijas patyrusioje šalyje, pasąmonė: sužalota, apiplėšta, kupina skaudžios pasąmoningos refleksijos. Pertapydamas vaikystėje pieštas raketas, menininkas iš šalies stebi ir vertina praeityje naivią, šiandien ironijos kupiną tapybą, kartu kreipiasi į žiūrovą, versdamas apmąstyti, kodėl vaiko piešiniuose atsiranda tokie nepatogūs vaizdiniai, ar ateities kartos išvengs panašios saviraiškos.

Antonas Pedos. Kaina. / Organizatorių nuotr.

Kituose serijos kūriniuose A.Pedos gilinasi į simbolius ir jų kalbą. Kaip tam tikras ženklas atrodo be konteksto ir kaip vaizdinys virsta skaudžiu, ironišku praeities liudytoju, suteikus tapybinei formai kontekstą. Puikus to pavyzdys – „Vagonas“. Iš pirmo žvilgsnio gana neutrali, ochros spalvos drobė su įvairiomis dėmėmis primena seną popieriaus lapą, kuriame nugula užkoduota istorija. Didžiąją kompozicijos dalį užima šešios arklių figūros, nutapytos iš neįprasto rakurso. Į arklius žvelgiame iš topovaizdžio, tarsi paukščiai skriejame virš sunkių arklių kūnų.

Kitos dvi figūros pavaizduotos iš profilio, tad puikiai suprantame, kokius gyvūnus matome. Kairiajame viršutiniame drobės kampe autorius, tarsi taktiliškai liesdamasis prie istorijos, atsakingai sudėlioja taškus iš aliejinių dažų: aštuonias eiles po penkis. Sąsaja tarp taškų ir arklių paaiškėja perskaičius menininko komentarą: „Kiek galima sutalpinti į vagoną? 8 arklius arba 40 žmonių.“

Taip nekalta drobė virsta pavadinime nurodytu daiktu – vagonu, liudijančiu SSRS represijas, masinę tautų deportaciją, primena apie skaudžias, nežmoniškas sąlygas, kurias teko iškentėti okupuotų šalių gyventojams. Daugybei europiečių traukinio vagonai įgavo neigiamą konotaciją ne tik dėl 1941 m., kai ir Baltijos šalyse, ir Lenkijos teritorijose buvo pradėti masiniai trėmimai, bet ir dėl asociacijų su nacių koncentracijos stovyklomis. Į lageryje esantį vagoną buvo galima sutalpinti dar daugiau žmonių, mat šių paskirtis buvo kur kas kraupesnė – tokie vagonai atstodavo mobilius krematoriumus.

Ne ką mažiau intriguojantys vaizdiniai be konteksto – triptikas „Medus stiklainyje“. Vienoje drobėje autorius tapybiškai, pastoziniu potėpiu nutapo realų aukso spalvos stiklainį, sklidiną medaus. Nepagaili šiam stiklainiui realizmui būdingų savybių – šoninio šviesos reflekso, formos moduliavimo skirtingais tonais, detalaus metalinio dangtelio. Kitoje drobėje tas pats stiklainis vaizduojamas jau kitaip: tarsi nupurkštas trafaretu, vienos kraujo raudonumo spalvos, su išsiliejusiu dangteliu. Trečias stiklainis, priešingai nei du pirmieji, skęsta kraujo fone. Pats stiklainis gelsvas, tačiau jame, kaip per rentgeną persimato į jį įdėtas objektas. Perskaičius autoriaus prierašą, paaiškėja, kad tai dinamitas.

Šis triptikas pasakoja apie istoriją, kai 14 valandą senas vyras atėjo į patikros punktą, esantį netoli Siverskio Donecko, davė kariams 3 l stiklainį su medumi, padėkojo jiems už tarnybą ir išėjo. Kai kariai bandė paragauti medaus, stiklainis, kuriame buvo paslėpti sprogmenys, sprogo. Incidento metu mirė vienas kareivis, trys buvo sunkiai sužeisti. Perskaičius šią istoriją, į stiklainį galima pažiūrėti kiek kritiškiau: menininkas indo dugną vaizduoja ne elipsinį, patogų naudoti, o aštrų, tokį, kurio pastatyti būtų neįmanoma. Ši forma veikia kaip pražūtinga nuoroda, įspėjanti apie įtartiną stiklainio paskirtį. Kartu triptikas veikia kaip linijinis pasakojimas: atneštas stiklainis medaus, raudonas stiklainis, bylojantis apie pavojų, akimirka iki stiklainio sprogimo.

Karo įrankių, pavyzdžiui, bombų, tankų, siaubo ir teroro kupina visa ciklo „Transformuota pasąmonė“ kūryba. Iškeldamas į sąmonės srautą įvairius asmeniškus prisiminimus, vaikystės piešinius, būtas istorijas ir su jomis susijusius simbolius, A.Pedos kalba apie visų Rytų bloko šalių skausmą ir netektis. Savo darbais menininkas ne tik peržvelgia sužalotą kolektyvinę pasąmonę, bet šiuos negatyvius prisiminimus naudoja kaip priemonę dialogui kurti. Mąstyti apie tai, ką pieš Ukrainos vaikai ar jų atžalos, kokie šiandienos simboliai nuguls į istorijos vadovėlius. Taip pat autorius verčia susimąstyti, kaip nekartoti praeities teroro.

Menininko kūryboje dėmesys skiriamas žmogaus pasąmonei, o šios išsklaidymas – nemalonių patirčių iškėlimas į sąmonės lygį, matomą ir suprantamą kiekvienam.

Gyvybės statistika

Kitas darbų ciklas, nenutolstantis nuo karo temos, menininko įvardijamas kaip projektas, kuris negali būti užbaigtas, kol Ukrainoje vis dar vyksta karas, – „Kaina“ (2022).

Parodoje žiūrovai gali išvysti tris nemenko formato drobes, kurios yra vienos bendros kompozicijos, siekiančios 3X8 m, dalis. Projekte „Kaina“ A.Pedos griauna kraupią karo statistiką, suteikdamas kiekvienai prievartos, prasidėjusio dar 2014 m., aukai Ukrainoje vaizdinį. Menininkas šiuo ciklu tampa archyvinę medžiagą renkančiu tyrėju, siekiančiu „išsaugoti kiekvienos aukos portreto unikalumą, individualumą. Kiekvienas siluetas yra svarbus. Juk susidūrus su žmogumi, visų pirma matome jo siluetą.“

Kaip teigia pats A.Pedos, šis projektas – apie netektis: „Apie praradimus, kuriuos per Rusijos ir Ukrainos karą Rytų Ukrainoje patyrė mano šalis. Šis karas pasiglemžė geriausius Ukrainos sūnus ir dukteris, paliko vaikus be tėvų ir tėvus be vaikų.“

Visos kūrinį sudarančios drobės yra skrupulingai suskirstytos, kiekviena po 225 langelius. Juose menininkas fiksuoja gana apibendrintus, bet vis dėlto unikalius, realius portretus. Čia negalime įžiūrėti konkrečių aukų detalių, pavyzdžiui akių spalvos ar blakstienų, tačiau matome bendrą fotografinį vaizdą: pakreiptas galvas, skirtingus rakursus, kepures, drabužių spalvas, aukų šukuosenas. Menininkas minimaliomis priemonėmis, kaip teptuko mostas ar skirtingi tonai, tarsi iš molio lipdo apibendrintus žmonių portretus. Nors stebėtojui, nemačiusiam archyvinės medžiagos, portretai negali prabilti apie individualų asmenį, tačiau portretinis komponavimas yra puiki nuoroda, kad tai tikri, kadaise gyvenę individai, likę kažkur praeities statistikoje.

Viename iš šių „Kainos“ fragmentų matome akistatą su 225 žmonėmis, kitoje drobėje – portretai retėja, persimaino su raudonais langeliais, kuriuos menininkas skaičiuoja, taip iš tiesų skaičiuodamas žmonių mirtis. Trečioje drobėje – tik vientisas fonas ir baltu aliejiniu dažu pažymėtu aukų skaičiumi. Šie fragmentai puikiai perteikia visą kompoziciją ir jos kaitą: kairėje matomi portretai, jų po truputį mažėja, kol dešiniajame kompozicijos kampe telieka drobė su skaičiais.

Kompozicija įtraukianti drausme ir atidumu konstruojant tokio dydžio paveikslą, iš tiesų palieka gilų įspūdį savo turiniu – juk kiekvienas langelis yra žmogus, kuris nebeišvys saulėtekio.

Jungdamas archyvinę medžiagą su tapybine išraiška, menininkas grąžina šaltas, beveides ir bebalses karo aukas žmonėms. Kiekvienas siluetas – žmogus. Turintis individualius lūkesčius, tikslus, kurie agresijos akivaizdoje užgeso. Kombinuodamas seriją iš nedidelių apibendrintų portretų, A.Pedos kuria begalinę kompoziciją, kurią nesunku papildyti, o tai tik pastiprina nesibaigiančią karo beprasmybę.

Išsklaidyta pasąmonė

Parodos pavadinimas subtiliai nuteikia žiūrovą, kad menininko kūryboje dėmesys skiriamas žmogaus pasąmonei, o šios išsklaidymas – nemalonių patirčių iškėlimas į sąmonės lygį, matomą ir suprantamą kiekvienam.

Savo darbais A.Pedos apeliuoja į kiekvieno iš mūsų sugebėjimus atsigręžti į praeitį, apmąstyti šios skaudžias pamokas. Pasitelkdamas vaikystės piešinius, įvairius ženklus ir kitus vaizdinius, cikle „Transformuota pasąmonė“, menininkas įveiklina šiuos vaizdus užmegzti su žiūrovu dialogą ir susimąstyti, ką reiškia vaiko piešta raketa, kodėl stiklainyje esantis medus gali virsti karčiu? Tapydamas įvairius, mūsų kolektyvinėje pasąmonėje nugulusius simbolius, A.Pedos sugretina praeities kančias su tuo, kas vyksta dabar.

Sąskambis tarp praeities siaubo ir dabarties, matomas kitame menininko projekte „Kaina“. Kompozicija vaizdingai perteikia netektis, kurios yra ne tolimas XX a. padarinys, kai, pasak Balio Sruogos, civilizuotas Europos žmogus virto žmogėdra, o pažanga ir prabanga spindinčia šių laikų rezultatu. Po šimtamečio skausmo karas nesibaigia, jo aukos vis dar skaičiuojamos. Jas skaičiuoja artimieji ir, šiuo atveju, menininkas.