Į sceną – nuo ketverių

„Mano tėtis – klounas ir plataus spektro žonglierius, mama žongliruodavo kojomis ir rengdavo teatrališkus pasirodymus su šuniukais ir balandžiais“, – pasakoja E.Šeflerienė, pasukusi tėvų pėdomis.

Dabar ji – Šakių cirko mokyklos trenerė ir baletmeisterė, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos Akrobatikos teatro trenerė. Keliauti iš miesto į miestą E.Šeflerienei – įprasta.

Klajokliškas cirko artistų gyvenimo būdas sunkus, tačiau leidžia pamatyti pasaulį, susipažinti su svetur dirbančiais cirko profesionalais, apsikeisti profesine patirtimi. Taip gyveno ir Erikos tėvai – Raimondas Januševičius ir Itana Užupytė-Januševičienė.

Kai Itana ėmė lauktis dukrelės, nusprendė pagyventi sėsliau – kuriam laikui likti gimtuosiuose Šakiuose. „Kai aš išvydau pasaulį, viskas vėl grįžo į savo vietas. Vėl gyvenome ant ratų, vėl kasdienybė sukosi kempinguose“, – pasakoja Erika, nuo mažumės gėrusi į save visas cirko meno paslaptis.

Nenuostabu, kad būdama ketverių jau lipo į sceną ir suko lanką. „Toks buvo mano pirmasis numeris. Su krikšto tėčiu, irgi klounu, buvo sutarta, kad jis per savo numerį iškvies mane į sceną, sėdinčią tarp žiūrovų, pasukti lanko. Oi, kaip laukdavau šito momento... Žiūrovai taip pat negailėdavo katučių gabiai keturmetei“, – prisimena ji.

Kentėjo mokslai

Lankai Erikai taip patiko, kad keliaudama su tėvais po pasaulį nuolat tobulinosi. Tai Švedijoje, tai Vokietijoje – visur, kur tik keliaudavo, ji imdavo pamokas iš vietinių akrobačių ir lankų sukėjų. Galiausiai sukūrė ir savo numerį.

„Man buvo aštuoneri. Ta programa, aišku, dar buvo gana vaikiška, bet žiūrovams patiko“, – prisimena ji.

Maniežas apvalus, kiekvienas čia sutiktas artistas, kaip ir žiūrovas, gali tapti tavo draugu. Man cirkas – ir naujos pažintys, patirtys, kelionės.

Per klajoklišką Januševičių gyvenimo būdą kentėjo dukros mokslai. Jai nuolat tekdavo vytis savo klasiokus. Dar sudėtingiau mergaitei buvo kalbėti taisyklingai lietuviškai, nes į savo šnekamąją kalbą nuolat įpindavo rusų, lenkų, čekų kalbų žodžių. Ar vaikai dėl to nesityčiodavo?

„Na ne… Priešingai – Šakių kiemo vaikams aš buvau labai įdomi, nes grįždavau iš gastrolių po kitas šalis kupina įspūdžių, kuriais mielai dalydavausi. O jie juk sėdėjo namuose!“ – atvirauja E.Šeflerienė.

Draugai nuolat prašydavo atlikti įvairiausių cirko triukų, tai ji mielai ir darydavo.

Norėjo mesti cirką

Paauglystėje Erikos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iki tol džiuginusi scenos veikla pasidarė atgrasi, treniruotės – nuobodžios.

„Vaidinti nebenorėjau, tad tėčiui reikėjo milžiniškų pastangų, kantrybės ir derybininko talento, kad įkalbėtų mane treniruotis toliau. Jei išmokdavau žongliruoti su trimis kamuoliukais – gaudavau kokį nors saldų prizą, jei su keturiais – piniginį paskatinimą ir pan. Jis visą laiką bandė mane motyvuoti“, – aiškina cirko artistė, paskutiniuosius metus iki pilnametystės ne juokais svarsčiusi galimybę nutraukti bambagyslę, rišusią ją su cirku.

„Bet paskui aš tėvams už tai labai padėkojau. Daugelis, baigę nemėgstamas meno ar muzikos mokyklas, nukiša diplomus giliai į stalčių, o aš džiaugiausi, kad tėvai man vis dėlto neleido mesti treniruočių“, – šiandien vertina Erika.

2012 m. ji tapo tėvų įkurtos Šakių cirko studijos „Šypsena“ artiste, o vėliau, ją baigusi, – ir trenere.

Mini spektaklio kūrėjai

Kokį cirko žanrą praktikuoja Erika? Į šį klausimą moteris atsako šypsena: daro viską, ką moka. O moka ji tikrai daug. Vis dėlto pirmoji meilė lankams ima viršų.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sukti lankus yra lengva. Tačiau kiekvienas triukas turi savo metodiką, kurią reikia išmanyti. Ir lankai cirke nėra tokie, kokius kiemuose suka mažos mergaitės.

Atgaiva: daugelyje veiklų besisukančiai E.Šeflerienei be galo brangios akimirkos, praleistos drauge su šeima. / E. Šeflerienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kiekvieną pirktinį lanką man specialiai paruošdavo mama – apsukdavo jį lipnia juosta, pasunkindavo, kad tiktų pagal mano kūno svorį“, – aiškina pašnekovė.

Be to, cirkas – ne vien judesio technikos, jėgos ir rankų miklumo demonstravimas. Tai pramoginė meno šaka, iš kurios žiūrovai tikisi mini spektaklio, įspūdingos choreografijos ar šiaip įdomesnės minties.

Kad su šiuolaikinio žiūrovo reikalavimais žengtų koja kojon, Erikai prireikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gauto dramos režisūros diplomo. Šiuo metu ji padeda tėvams organizuoti kas dvejus metus vykstantį tarptautinį cirko festivalį Šakiuose „Cirko žiburiai“, į kurį suvažiuoja šio žanro profesionalai, draugai ir kolegos iš viso pasaulio.

„Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių šiais metais „Cirko žiburiai“ vyks Marijampolėje“, – kviečia visus ten apsilankyti Erika.

Lieka kantriausieji

Ko reikia, nusprendus būti cirko artistu? Trenerė vardija daugybę fizinių savybių, kurias vaikai gali pradėti lavinti jau nuo labai ankstyvo amžiaus.

„Lankstumas, jėga, ištvermė, koordinacija – visko mokomės per treniruotes. Turime merginų, kurios Šakių cirko studiją pradėjo lankyti nuo ketverių metų, dabar joms yra aštuoniolika. Tačiau yra gabių vaikų, kurie sugeba pasivyti draugus būdami dvylikos ar trylikos. Tai tik parodo, kokie mes esame skirtingi, skirtingos ir mūsų galimybės“, – aiškina E.Šeflerienė.

Vieniems įdirbiui laiko reikia daugiau, kitiems – mažiau. Paprastai pastatyti vieną numerį užtrunka penkerius šešerius metus. Tik tuomet jį drąsiai galima rodyti publikai.

Vaikų susidomėjimu cirko treniruotėmis trenerė nesiskundžia – mėgėjų ateina daug. Bet po kelių treniruočių, kai ima skaudėti raumenis, dalis atkrinta. Lieka tik patys kantriausieji.

Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykloje Erika su kolege Giedre Dzindzelėtaite nusprendė pamėginti įkurti Akrobatikos teatrą. Mokys kauniečių vaikus oro gimnastikos, ekvilibristikos, žongliravimo. Ar tai nepavojinga?

Pasak Erikos, galbūt pavojingiausiai tėvams atrodo oro gimnastika. Bet juk yra apsauga – didžiuliai minkšti čiužiniai. Vaikai privalo laikytis saugumo taisyklių. „Vis dėlto aš pati, kaip mama, savo dukros į oro gimnastes turbūt neleisčiau. Gal dėl to, kad pati visuomet saugiau jaučiausi ant žemės“, – svarsto trejų metų Barboros mama, gimusi po Mergelės ženklu, tad labiau mylinti žemę nei orą.

Ištikima: didžioji Erikos meilė – lankai. / E. Šeflerienės asmeninio archyvo nuotr.

Perduotas cirko genas

Šią vasarą Erika dirbo cirke „Marsel ir Odeta“ – rodė žiūrovams iš mamos perimtą numerį su šunimis. Kadangi į gastroles vežėsi dar ir dukrelę – rūpesčių ir vargo patyrė su kaupu. Ne juokas dirbant manieže su šunimis viena akimi ganyti dar ir dukrą, sėdinčią tarp žiūrovų su spragėsiu dėže.

„Barborytė tokia judri, kad iš mano akiračio gali dingti kiekvieną akimirką. Tada gaudyk vėją laukuose...“ – dalijasi vasaros gastrolių prisiminimais Erika.

Paklausta, ar savo dukrą taip pat rengs cirko artistės gyvenimui, Erika susimąsto. „Matote, ji vos ne kasdien mato mane treniruojantis, žongliruojant. Jau ima kamuoliukus ir pati… Tas cirko genas, nori nenori, yra kraujyje. Vis dėlto, jei toks gyvenimo būdas dukrai nebus mielas, – neversiu“, – galiausiai apsisprendžia mama, turinti griežtą nuomonę dėl fizinės veiklos treniruočių naudos augančio vaiko sveikatai. Jos būtinos kiekvienam. Todėl Barborytę ji žada būtinai leisti į kokias nors fizinio aktyvumo treniruotes.

Tarp darbo ir namų

Ne paslaptis, kad klajokliškas cirko artistų gyvenimas dažnai neleidžia susirasti antrų pusių iš kitų profesinių sferų. Jauni žmonės įsimyli, tuokiasi, gimdo vaikus, kurie ir vėl viską kartoja nuo pradžių. Tačiau būna ir išimčių.

Savo vyrą Luką Erika pažįsta dar nuo mokyklos laikų. Jaunuoliai susipažino šokių aikštelėje. Kol abiejų galvose skraidė rožiniai drugeliai, cirkas nekliudė.

„Bėgdavo ir jis paskui mane į cirko pasirodymus. Kurį laiką net buvo tapęs mano asistentu – padėdavo su šuniukais, paduodavo rekvizitą, lankus. Per gastroles pagelbėdavo, kur reikėdavo fizinės jėgos“, – pasakoja E.Šeflerienė.

Dabar Erikos vyras Lukas sukasi statybų versle, projektuoja namus. Į gastroles paskui žmoną ir dukrą jau nebevažinėja – neturi laiko. Tačiau be galo jų pasiilgsta. Ne sykį prisipažino, kad jam žmonos labai gaila. Kodėl?

„Gyvenimas cirko kempinge nėra rožėmis klotas – nei nusimaudysi padoriai, nei valgio pasigaminsi… Daug kas stebisi, kaip išvis įmanoma šitaip klajokliškai gyventi. Bet aš prie to pripratusi, man viso to reikia“, – tikina Erika ir priduria, kad cirkas jai leido aplankyti daugybę pasaulio šalių, kur kitu atveju galbūt nebūtų nuvykusi.

Paklausta, ar vyras nė karto nebuvo iškėlęs žmonai ultimatumo, reikalaudamas mesti gastroles ir likti namuose, Erika purto galvą. Paskui prisimena, kad sykį buvo toks kritinis momentas, kai pora turėjo labai rimtą pokalbį.

„Aš aiškiai leidau suprasti, kad neatsisakysiu nei jo, nei mėgstamos veiklos. Bandysiu laviruoti“, – sako ji. Laimė, cirko gastrolės paprastai vyksta vasarą, dar – kalėdiniu laikotarpiu, tad didžiąją metų dalį artistai gyvena sėsliau.

Nematoma pusė

Žiūrovas, atėjęs į cirko artistų pasirodymą, mato tik paradinę jo pusę – akinančias šypsenas, blizgančius drabužius, išpraustus ir kruopščiai iššukuotus gyvūnus. Tačiau yra dalykų, apie kuriuos jis nė nenutuokia.

„Iš tiesų žiūrovas mato tik tai, ką mes jam rodome. Bet pasitaiko visokių situacijų. Tarkim, susirgo tavo artimasis ir tu, visą dieną praverkusi, vakarop turi eiti į sceną ir sužavėti publiką“, – dalijasi žiūrovams nematoma realybe.

Sunkiausia Erikai tada, kai lyjant ar sningant tenka numeryje dalyvaujančius šunelius atsivesti į sceną – kas be ko, sausus ir gražius.

„Su guminiais botais brendi per purvą iki savo vagonėlio. Paskui greitai persiauni – prieš žengdama į sceną turi atrodyti nepriekaištingai. Žiūrovas viso šito lakstymo nemato“, – atskleidžia cirko artistė.

Kartu: cirko artistų šeima – Erika, Itana, Raimondas ir būsimoji artistė Barborytė. / E. Šeflerienės asmeninio archyvo nuotr.

Protingieji pudeliai

Šiuo metu Šeflerių šeima gyvena nuosavame name, kur laiko visus cirko pasirodymuose dalyvaujančius šunis. Dalį jų Erika paveldėjo dar iš savo mamos, kuri, vos jai sukako aštuoniolika, nusipirko ir ėmė dresuoti tris didžiuosius pudelius. Kodėl pudelius? Nes ši šunų veislė yra labai paklusni, greitai pasiduoda dresūrai.

Prieš penkerius metus Erika taip pat įsigijo savo pirmąjį pudelį ir netikėtai atrado naują hobį – ėmė dalyvauti su juo parodose. „Aš netgi įkūriau veislyną, o praeitą vasarą gimė pirmoji šuniukų vada – dešimt mažylių. Dukrytė buvo dar maža, šunyčiai – irgi. Vos spėjau paskui visus bėgioti, šerti ir valyti!“ – prisimena pirmąsias dvi savaites pudelių veislyno „Karalija“ savininkė.

Iš pirmosios vados pasilikusi vieną persikų spalvos pudelę Nalą ji džiaugiasi, kad gali dalyvauti su ja parodose. „Ringas, kuriame reikia pristatyti savo šunį, man yra savotiška scena. Jaučiu tą patį adrenaliną kaip ir prieš cirko pasirodymą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Su savo keturkojais gudreivomis Erika ruošia įvairius triukus. Vaikams labai patinka, kai šunys atkartoja jų mėgstamų animacinių filmukų herojus. Vienas mėgstamiausių mažųjų numerių – apie šunis patrulius. Jame dalyvauja ir Erikos mopsas, vairuojantis policijos automobilį. Suaugusiuosius labiau žavi triukų sudėtingumas. Erika prisipažįsta, kad dirbdama scenoje girdi visus „vau“, „oho“, „super“ ir kitus žiūrovų nuostabą ir susižavėjimą reiškiančius jaustukus.

Norėdama palaikyti gerą šunelių formą Erika netreniruoja jų kasdien. Užtenka kelių repeticijų prieš einant į sceną. Šunys labai protingi: puikiai atsimena savo numerio eigą, net jei šeimininkė ką nors ir užmiršta.

„Sėkmė labai priklauso ir nuo tavo nuotaikos. Kartais išeini į maniežą dirbti be jokio ūpo, bet netikėtai kažkas emocingai paskatina – pradeda ploti, švilpti, šaukti „bravo“ ir tave uždega“, – aiškina ilgametė scenos artistė, vis dar jaučianti jaudulį prieš kiekvieną pasirodymą.

Anot jos, rankos dreba, pilvą suka, krūtinė, rodos, iššoks per burną, bet vos išėjus į sceną, kur šviesos, garsas, žiūrovai, viskas dingsta – sukilęs adrenalinas kaipmat nuslopsta.

Apie gyvūnų dresavimą

Ar Erika nėra sulaukusi kokių piktesnių replikų dėl gyvūnų cirke išnaudojimo? „Tuomet reikėtų uždrausti ir šunų paklusnumo mokyklas, ir zoologijos sodus, ir šunų dresavimą namuose, ir žirgų varžybas – viską“, – atšauna ji ir priduria, kad jos šunys tiesiog veržte veržiasi į sceną.

Vos pajutę, kad šeimininkė ima krautis rekvizitus, ruošiasi į pasirodymą, jie loja, šokinėja ir visaip kaip rodo norą važiuoti. Artistė pasakoja, kad kartais net senesnį šunį, jau nebedalyvaujantį pasirodyme, vis tiek tenka vežtis į cirką, nes jis eina iš proto, matydamas, kaip į automobilį lipa kiti.

Jos nuomone, visai kas kita cirke yra matyti stambiuosius žinduolius – dramblius, liūtus, tigrus ir kt., kurių gyvenimas cirke ir jai kelia gailestį.

Nemokėtų gyventi kitaip

Kai turėdama laisvą minute Erika pagalvoja apie savo gyvenimą, mato jį bėgime. Nuo ryto iki vakaro vaikų treniruotės Šakiuose, Kaune, Jurbarke. O kur dar namai, auganti dukrelė, dėmesys vyrui, pudelių veislynas, šunų parodos.

Kartais veikliai moteriai šauna į galvą mintis, kad galbūt reikėtų kažko atsisakyti, sulėtinti tempą. Bet argi būtų tuomet laiminga? Gal ji tiesiog nebemokėtų gyventi kitaip?

Jei galėtų atsukti laiką atgal, į maištingąją paauglystę, ji nieko nekeistų. „Maniežas apvalus, kiekvienas čia sutiktas artistas, kaip ir žiūrovas, gali tapti tavo draugu. Man cirkas – ir naujos pažintys, patirtys, kelionės“, – sako E.Šeflerienė, slapčia besižvalganti į laikrodį. Laikas nelaukia, vaikai, pamilę cirką, – irgi. Metas važiuoti į treniruotę.