Kartą Juozas Tumas-Vaižgantas, neaišku, ar juokais ar rimtai, palinkėjo Antanui Žmuidzinavičiui kolekcionuoti velnius. Ir vieną velniuką vardinių proga Antanui net padovanojo. Dailininkas susižavėjo velnių skulptūrėlėmis ir ėmė jas kolekcionuoti. Būtent todėl dabar Kaune yra Velnių muziejus – unikalus ir vienintelis toks visame pasaulyje. Šiuo metu muziejuje yra saugoma daugiau negu 3 tūkst. velniukų – tiek vaizduojamosios, taikomosios dailės kūrinių, suvenyrų, kaukių – nors pats A.Žmuidzinavičius tenorėjo surinkti tik 13 velnių, tačiau, matyt, kolekcininko azarto pagautas surinko 260. Velnių kolekcija surinkta iš viso pasaulio – net iš 70 šalių.

Lenkiškasis Boruta

Lietuvos velnių muziejuje namus rado pasaulio velniai iš Lenkijos, Ukrainos, Indijos ir kitų šalių. Štai lenkų velnias Boruta. Apie jį sklando legenda, kad XIV a., kai Lenkijos karaliumi buvo Kazimieras, karalius karieta vyko į Lenčicos pilį. Teko jam vykti per pelkėtas vietas, tad  karieta tose pelkėse įklimpo.

Vežėjas pamatė netoliese miško aikštelėje sėdinčius prie laužo degutininkus, vadinamus borutais, ir paprašė jų pagalbos. Vienas jų, Stipruolis Boruta, pasikinkė pats vietoje arklių ir ištraukė karietą su karaliumi. Atsidėkodamas karalius jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lenčicos pilies valdytoju.

Tačiau godumas ir puikybė Borutą užvaldė – metams bėgant jis išpuiko, pradėjo engti žmones ir kaupti pinigus. Po Borutos mirties imta tikėti, kad jis, kaip tikras velnias, pinigus rūsyje skaičiuoja, žmones pelkėse klaidina, įvairius pokštus krečia. Tačiau taip pat tikėta, kad svarbiausiais istoriniais momentais Boruta vienintelis gina vargšus žmones ir vykdo teisingumą.

Keturragis iš Besano

Prancūzijoje, Besano gyvenvietės centrinėje aikštėje, stovi fontanas su velnio skulptūra. Nuo seno šis kalnų kraštas laikomas velnių kraštu, nes buvo tikima, kad velnias sukelia stichines nelaimes, sniego lavinas, potvynius. Legenda pasakoja, kodėl Besano velnias turi keturis ragus.

Vienas tiltų statytojas, kuriam buvo nurodyta pastatyti tiltą tarp dviejų karinių įtvirtinimų kalnuose, pasirašė sutartį su velniu, kad šis padėsiąs jam tą darbą atlikti. Kai tiltas turėjo būti atidarytas ir pristatytas, velnias panoro praryti pirmą žmogų, kuris pereis šį tiltą. Statytojo žmona, pamačiusi, kad pirmas ant tilto žengia nedidelis berniukas, išsigando ir atvijo ant tilto ožį. Ožys, pastebėjęs, kad kitoje tilto pusėje stovi dviragis velnias, įsiuto ir trenkėsi į jį visu smarkumu. Taip ant velnio galvos atsirado keturi ragai.

Dešimtgalvis Ravana

Indų šventraščiuose gausu istorijų apie piktuosius demonus, jų išvaizdą ir veiklą. "Ramajana" (pagarsėjusi senovės Indijos poeto Valmikio epinė poema, kurioje epiškai aprašomos Ramos ir jo žmonos Sitos kelionės) pasakoja apie demonų rakšų valdovą Ravaną, kuris sumanė pagrobti septinto Višnu įsikūnijimo Ramos žmoną gražuolę Sitą.

Pasivertęs auksiniu elniuku ir apgaule nuviliojęs Sitos vyrą bei jo brolį Lakšmaną, Ravana pagrobė Sitą ir išsivežė ją į Lanką. Broliams į pagalbą stojo galinga beždžionių armija, vadovaujama Sugryvos ir Honumano. Tik tada, kai Rama vienu mostu nukirto visas 10 Ravanos galvų bei 20 rankų ir įsmeigė kalaviją į bambą, tas krito negyvas. Taip Rama išgelbėjo savo gražuolę žmoną ir išvadavo pasaulį nuo siaubingojo rakšo.

Daugiaveidis lietuvių kipšas

Lietuvių tautosakoje velnias turi daugybę vardų ir veidų. Jis gali būti ir labai protingas, ir be galo kvailas, labai stiprus arba itin silpnas. Jis gali tapti kuo tik užsimano – nuo turtingo ponaičio iki vargšo elgetos. Velnias kartais kildinamas iš savižudžių arba iš angelų savižudžių.

Kartais velnias yra laikomas kraštovaizdžio kūrėju – legendos pasakoja, kad Dievas sukūręs lygumas, o velnias prispjaudęs, išmėtęs visur akmenų ir sukūręs kalnus. Nors liaudies tautosakoje teigiama, kad tokį kraštovaizdį velnias sukūręs iš tingėjimo ir tyčia blogai atlikęs Dievo pavestą darbą.

Velnias dar yra vadinamas bilduku, aitvaru, kipšu, pinčiuku ir daugybę kitų vardų. Tačiau dažniausiai lietuvių mituose velniai yra artimesni kaukams, kurie gyvena požemiuose ir saugo žemės lobius, vandenį. Jo, kaip ir kauko, pareiga globoti vargšus, neturtingus, tačiau sąžiningus žmones. Taip pat jis baudžia girtuoklius, piktadarius, skriaudikus ir gobšuolius.

Lietuvoje priskaičiuojama net 400 vietovardžių, kuriuose minimas velnias: Velniabalė, Velnio duobė, Velniaraistis ir kt. Kadangi velnias lietuvių tautosakoje itin mėgsta slėptis ir gyventi įvairiose pelkėse, duobėse, po kelmais ar akmenimis, todėl ir vietovardžių pavadinimai yra su šiomis vietomis siejami.

Senų senovėje velnias buvo moteriškos kilmės demonas. Ją vadindavo velne, deiva, deivute. Deiva globojo vėles ir saugojo lobius, kurie slypėjo po žeme, ir kai doriems žmonėms prireikdavo pinigų – ši jiems juos skolindavo. Dabar pasakose velnio ir moters draugystė dažniausiai baigiasi pražūtimi. Tos merginos, kurios velnią pergudrauja – lieka gyvos.
Istorija apie velnią ir merginą pasakoja, jog kartą velnias išvedė jauną merginą pašokti (o velnio kvietimas šokti dažniausiai baigiasi mirtimi). Tačiau mergina pradėjo pasakoti apie lino kančią. Kol išpasakojo, kaip jį sėja, kaip jis guli žemėje, dygsta, auga, kaip jį rauna, kulia, šukuoja, verpia ir t.t., sugiedojo gaidys ir velnias paspruko. Taip mergina apgavo velnią ir sulaukė ryto.

Kvailesnis už žmogų

Lietuvių liaudies pasakoje velnias visuomet yra pergudraujamas žmogaus. Kita legenda apie tai ir pasakoja: kartą susiginčijo velnias su žmogumi, kuris jų gudresnis. Žmogus pasakė, kad velnias būtų gudrus, jei sulįstų į sienoje išgręžtą skylę. Velnias įlindo, o žmogus ir užkalė skylę šermukšnio kaiščiu (šermukšnis – nuo seno šventas lietuvių garbintas Gyvybės medis, sugebantis nubaidyti piktąsias dvasias ir net velnius).

Lietuvių tautosakoje velnias nėra vaizduojamas kaip piktas ir nedoras. Jis labiau gobšus ir kvailas. Žmogui dažnai siūlo aukso ar pinigų, kad šis parduotų jam sielą. Tačiau velnias trokšta ir meilės, todėl dažnai atklysta į pirtį, kur maudosi moterys, ir stengiasi jas nusitempti į pelkę, tačiau šios jį visada pergudrauja. Velnias vaizduojamas plonas, kreivas, šiek tiek sulenkta kupra, trumpa ožio barzdele, dažnai slepiantis savo kanopas, uodegą ir ragus tam, kad jo žmonės nepažintų. Kartais vaizduojamas net ir su vištos kojomis.