Neseniai pasirodė kaunietės poetės Erikos Drungytės eilėraščių knyga "Patria", mėginanti aprėpti semantinį pavadinimo lauką, kuriame telpa gamtovaizdis, metų laikų kaita, kalbos, kultūros, istorijos įspaudai, mylimi, artimi žmonės.

Akcentuodama gelminius dalykus ir oponuodama aklam kosmopolitizmui, poetė naujai ir šiuolaikiškai mėgina išryškinti žmogaus ir tėvynės santykį. Greta pilietinės laikysenos atsiveria ir trapus moteriškumas, transcendentinės būties ilgesys, formuluojama tikėjimo nuostata.

– Žinau, kad tikrai nenustebinsiu klausdama apie knygos "Patria" pavadinimą ir pačios knygos atsiradimą. Esu tikra, kad girdėjote skeptikų balsus, jog šiandien patriotinė poezija nėra populiari, tačiau meskime į šalį visus tuos svarstymus – puikiai žinau, kad tie eilėraščiai atėjo iš širdies ir tai svarbiausia – girdėjau ne vieną jų skaitomą literatūros vakaruose ir įsitikinau, kad tai tikra. Taigi pakalbėkime apie juos: kaip jie atėjo, kaip struktūriškai sugulė į knygą, ką, kiek aprėpia ir iš kur tas neblėstantis patriotizmas?

– Žodis "patria" apima didžiulį prasmių lauką: padre (tėvas – it.), compatriote (tėvynainis – pranc.), patria (gimtinė, tėvynė – lot.), madrepatria (tėvynė – it.), patriota (patriotas – isp.). Tame lauke yra viskas – gamtovaizdis, kalba, mylimieji, istorija, tikėjimas, kultūra, menas etc. Ir knygoje tai yra. O mano asmeninę pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą suformavo irgi tie patys veiksniai. Aš manau, kad mes gimstame tam tikroje vietoje ir kalbame tam tikra kalba ne šiaip, kaip sako jaunimas – for fun. Prigimtis yra svarbus dalykas. Pradžioje buvo Žodis, o mūsų pradžioje buvo lietuviški žodžiai, iš kurių susikūrė mūsų pasaulis. Ar turėtume kurti pasaulį kitiems jų žemėje, jų kalboje, jų prigimtiniame gamtovaizdyje, kultūroje, tikėjime? Manau, kad pakanka ir savo žemės, ir savo kalbos tai kūrybai. Tai toks tas patriotizmas.

– Mano emigravęs bičiulis labiausiai ir pabrėžia, kad aplink girdima kita, svetima, kalba tiesiog varo iš proto, ir išeitį jis mato tik vieną – grįžti, ir vien dėl kalbos, nes, kaip sakėte, ja mes susikūriame savo pasaulį. Bet grįžkime prie jūsų knygos "Patria", kuri bus aptarta literatūrologų, skaitytojų, tačiau įdomu, kokie buvo jūsų sumanymai, kokios žinutės jos struktūroje, kaip eilėraščius sekėsi rašyti, kaip jie sugulė, kas buvo didžiausia(s) įkvėpėja(s)?

– Kalbant sąžiningai, abejoju, ar ją labai kas aptarinės. Ji labai nepatogi. Netgi nemaloni. Ji neabejotinai nepateks nei į dešimtukus, nei tarp kandidačių premijoms gauti.

O sumanymas pats atėjo. Parašiau poemėlę, skirtą partizanams, parašiau dar kelis eilėraščius, susijusius su šiandienos aktualijomis, ir pamačiau, kad knyga privalo būti teminė. Taip į ją sugulė ir kiti eilėraščiai, kuriuose fiksuojama tai, kas man svarbu, ką miniu aukščiau. Mano eilėraščiams būdinga gamtovaizdžiu išreikšti vidines būsenas, man svarbios regimos detalės, kurias matau lyg paveiksle – objektai, spalvos, kaitos dinamika. Tad pirmą dalį pavadinau "Metų laikų", o pirmasis eilėraštis yra dedikacija Kristijonui Donelaičiui. Antroje dalyje daug tekstų, kuriuose žvalgomasi po senąją mūsų genčių ir naują mūsų tautos istoriją. Nuo mitologijos, totemizmo iki kaunietiškojo tarpukario, partizaninių kovų. Trečia dalis yra "Ledo poema" – išsiskirianti stilistiškai, bet ne turiniu. Ji pasakoja apie tremtį ir tai, kas vyko su žmogumi iš jos grįžus. Paskutiniuoju poemos eilėraščiu mėginu visai kitaip pažvelgti į tremtinio pasaulėjautą. Joje yra daug klausimų. Žmogus net ir po tremties negali virsti buka būtybe, fanatišku savęs gailinčiu individu, kaltinančiu viską ir visus, įstrigusiu būtajame laike. Kad ir kas būtum ir koks būtų tavo likimas, siekinys yra vienas – blaivus aplinkybių vertinimas, pokalbis su savo širdimi, su sąžine, susitikimas su Dievu ir neiškraipytu jo mokymu. O penktoje dalyje "Bus išmokti" sudėti eilėraščiai, atspindintys mano išgyvenimus, mano santykius su artimaisiais, su tikėjimu, su laiku, kuriame gyvenu.

Dėl įkvėpėjo? Mane įkvepia viskas. Kalba, muzika, tapyba, istorija, meilė... Galiu papasakoti, kaip pradėjau rašyti kūrinį "Nes nėra kitokio pasirinkimo". Nuėjau į parodą, kurioje buvo eksponuojama Linos Jonikės instaliacija "Reversinės trajektorijos". Pamačiau, ir viskas. Nuo detalės prasidėjo, nuo gilzių. Eilėraštį "Juodieji Venecijos irisai" įkvėpė laikas Venecijoje, bendraujant su dailininku Vladu Oržekausku, ir jo vienas darbas. Galėčiau parašyti visą dedikacijų knygą. Myliu žmones. Turbūt nesveikai. Nes jie dažniausiai manęs nelabai.

– Nenoriu su tuo sutikti: turite daug bičiulių, daugybė žmonių jus gerbia ir žavisi jūsų asmenybe, pasisakymais, kurių nebijote, gal dėl to kai kurie išsigąsta. Jūsų akiratis – platus, esi filologijos mokslų daktarė, nebėgi ir nuo politikos aktualijų, trumpai tariant,  esate aktyvus visuomenės žmogus, kuriam rūpi, kaip jis gyvena, kokioje visuomenėje gyvens jo vaikai. Grožis gali išgelbėti pasaulį, literatūra – savo tėvynę, o gimtoji kalba – bene didžiausias akstinas sugrįžti į Lietuvą. Kada pajutote kalbos jėgą, potraukį literatūrai, kūrybai ir ką pasakytumėte neskaitantiems knygų žmonėms?

– Nuo vaikystės labai nemėgau, mane tiesiog purtė banali buitis, plokščias buvimas, nieko nepranešantys kasdienybės dialogai. Sunku patikėti, bet pradinėse klasėse skaičiau filosofijos veikalus. Taip, nieko nesupratau, bet tai buvo tarsi tyčinis savęs programavimas išeiti į kitą dimensiją. Lygiai taip programavau savo gyvenimą, kurio lauke norėjau matyti menininkus, įdomias asmenybes, išminčius, dvasios mokytojus. Ką gi mes turėjome tais laikais? Tais baisiais eilių prie šlapiankės laikais? Na, taip, buvo tam tikros egzotikos – džiaugsmas, kad kramtai kvepiantį guzą gumos, atsiųstos iš Amerikos, kad sulauki ilgiausioje naktinėje eilėje kokio bilieto, kad stebuklingu būdu nusiperki norimą vinilinę plokštelę, kad tave kažkokie apsmurgėliai įtraukia į savąjį pogrindį, kuriame tau atsiveria vartai į slaptus dalykus, pažinimą, atsiribojimą nuo tvarkingos lentynėlių politikos.

Man pasaulio pažinimas pirmiausia yra knygos. Viskas ten buvo. Ir dabar viskas ten yra, tik tempai pasikeitė. Nebeliko ramaus tekėjimo, kuriame buvo marios laiko gyventi, mokytis, bendrauti... Dabar viskas žaibu. Mane tai šokiruoja, aš nespėju, aš ne tos kartos, kartais apima panika ir tada nuo visko norisi atsiriboti, užsidaryti, išvykti ir gyventi gamtoje jos tempu.

Kodėl apie tai kalbu, o ne atsakinėju į klausimą? Nes nežinau, kada pradėjau rašyti, tik žinau, kad visada labai to norėjau. O jei sutinkame, kad esame ne vien kūnas, kad gyvenimą gyvena dvasia, siela, tai niekur kitur to gyvenimo negali pamatyt, kaip tik poezijoje. Tai ką galima pasakyti neskaitantiems žmonėms? Gal jie turi kitų kanalų, aš nežinau. Ačiū Dievui, jei turi. Tai tiek ir galiu pasakyti – žmogus turi turėti savo išėjimo į kitą erdvę kanalą. Knygos yra puikios katapultos.

– Neabejoju, kad ir jūsų knyga kažkam taps katapulta. Beje, poezijos rinkinio "Patria" – viršeliui ir visai knygai iliustruoti panaudotas Sauliaus Rudziko paveikslas "Partizano sapnas". Jis su kitais darbais pristatytas dailininko personalinėje parodoje galerijoje "Meno forma", drauge – ir jūsų knyga, iš kurios eilėraščius skaitėte per parodos atidarymą. Tai dviejų panašiai į pasaulį žvelgiančių menininkų dialogas?

– Taip, mes su Sauliumi daugelį dalykų suvokiame labai panašiai, mūsų kūrybinis bendradarbiavimas yra ilgas ir įdomus. Man patinka jo pasaulėžiūra ir iš jos gimstantys paveikslai, o "Partizano sapnas" labai tiko ir semantiškai, ir vizualiai. Nuostabi knygos dailininkės Ingos Zamulskienės idėja paveikslą fragmentuoti ir atskirais potėpiais iliustruoti visą knygą. Labai norėčiau, kad skirtingų gildijų menininkai kuo daugiau bendradarbiautų. Tikiu ne tik mirusių ir gyvų poetų draugija, bet visų menininkų draugija. Net tada, kai kolegos atsuka nugarą, išjuokia ar išduoda. Poezijoje, toje poezijos materijoje, yra pasaulis be mūsų vardų, bet toks pat tikras kaip ir svajonių, sapnų, maldų, mirties.

– Taigi knyga parašyta, išleista ir jau gyvena savarankišką gyvenimą (ar nerimauji dėl jos likimo?), o kuo užsiimi dabar: rašai kitą knygą, gal net prozą, tarkim, esė, verčiate iš latvių kalbos, žinome jus kaip puikią vertėją, o gal ką nors sodini, augini, nors žiemos metas, bet ką gali žinoti, tau juk labai svarbūs augalėliai, gyvūnėliai, be jokios abejonės – vaikai?

– Kol kas ilsiuosi, nes neseniai išverčiau užburiantį Maros Zalytės romaną "Penki pirštai", kurio pagrindinė herojė – penkiametė mergaitė, pasakojanti savo grįžimo iš Sibiro istoriją ir naujo gyvenimo Latvijoje pradžią. Bet apie eilėraščius vėl galvoju, labai norėčiau parašyti kaunietišką rinkinį. Esu kaunietė ir tikiuosi, kad kauniečiai žino mano ištikimą gimtajam miestui poziciją. Nors prieš keletą metų buvau paskatinta išeiti iš darbo dėl to, kad kritikavau savivaldos kultūros politiką, esu pasirengusi ir toliau kritikuoti ir dirbti Kauno labui. Jeigu kas pasiūlys kokio darbo. O apskritai norėčiau rasti daugiau laiko vaikams. Juk jie jau baigia užaugti be manęs... Visa kita gyvena savaime – viename rate mes visi su savo gyvuliukais ir sodais. Iš tų gaidų, kurias girdžiu tame sode, iš vaikų, artimųjų susidėlioja ir eilėraščių gaidos. Labai keista, bet net žvalgydamasi po Kadagių slėnį, prie kurio dabar gyvenu, vis vien jaučiu Žaliakalnį, Naujamiestį, tą mano močiutės ir mano Kauną, buvusius ir esamus jo žmones, kurie man visada bus kitokie nei likusios Lietuvos. Ir ypač kaunietes. Manau, kad joms ir bus dedikuota naujoji mano knyga.