– Ar poezijai kurti reikia ypatingos nuotaikos, netikėto įvykio, gilaus susikaupimo, ar tai gali būti tiesiog kaip netikėtas vėjo gūsis?

– Eilėraštis, aišku, gali gimti spontaniškai. Tačiau man svarbu pats požiūris į tekstą ir, visų pirma, į teksto išpildymą. Todėl siekimas to galutinio tekstualinio varianto, formos įkūnijimo užima nemažai laiko. Tai darbas. Be to, nereikėtų pamiršti rašančio kultūrinės aplinkos, konteksto, kultūrinių aspiracijų: kaip supranti meną, kultūrą ir t. t., pagaliau, kūrybinių galimybių ribų – pašaukimo. Žmogus yra gyvas sutvėrimas, vadinasi, ribotas – ne viskas lengvai pasiduoda. Priklauso ir nuo jo sąmonės būvio, pasaulio matymo ir jausenos. Man, pavyzdžiui, ypač jaunystėje, visada buvo įdomi intelektuali poezija.

– Jūsų poezija – su apmąstymais.

– Tokį kelią pasirinkau. Gal kažkas tą kelią a priori nurodė, paženklino. Juk gali tiek, kiek gali... Man visada patiko netikėtos metaforos, pasaulio stebėjimas per atstumą, tų išgyventų akimirkų, būtent akimirkų, pagava. Noras kiek įmanoma (ar įmanoma?) atsiplėšti nuo buities prievartos ir sustingus toje būsenoje tarp (tarp fizikos ir metafizikos) daiktų, jausmų pasaulį paversti žodžių – poezijos pasauliu. Poezijos galia yra metafora.

Taigi, poezija yra savitas pasaulio pažinimo ir tikrovės išgyvenimo būdas, turintis savo vidinę logiką ir gyvybiškumo (sielos prasme) energiją. Toje kelionėje man labai padėjo mano mokytojai – nes kūrybos dalykuose laikas yra reliatyvus – Robertas Musilis, Jamesas Joyce’as, Thomas Stearnsas Eliotas, Ezra Poundas. Dar XX a. pradžioje, kai literatūra lepo, sentimentalėjo, jie ėmė ironizuoti tą perdėm rafinuotą sentimentalumą, literatūrinį buitiškumą, nesveiką jaudrumą ir kičą. Jie visi – intelektualios literatūros šalininkai, tačiau kartu jie yra jausmo, gilaus jausmo išpažinėjai. R. Musilis ne veltui kalbėjo, kad nereikėtų maišyti jausmo ir jutiminių faktų, tad sentimentalių dirgiklių. Tarp kitko, tų sentimentalių dirgiklių vėl tiek daug menuose, ypač teatre.

Aišku, tai didieji autoriai-mokytojai, kurie savo tekstais keitė pačią Europos mąstysenos, mentaliteto civilizacine prasme paradigmą. Žvilgtelėkime į E. Poundą, pavyzdžiui, kad ir jo „Giesmes“: jis ne tik bando pertvarkyti poezijos kaip raiškos būdo tekstūrą, supratimą, bet ir per tekstus tvarkyti patį pasaulį; jis kreipiasi į mus, žmones, kaip turintis kultūrinę, civilizacinę galią, t. y. moko, ką privalome daryti, kaip mąstyti, vertinti... Jo kūryba neišsitenka siauruose rėmuose, jis bando įveikti lingvistinius, kultūrinius, nacionalinius etc. barjerus ir jungti į vieną visumą epochas, istorijas, kultūras, tradicijas, kalbas. Tai universalus požiūris į kultūrą, kaip, pavadinčiau, gryną fenomeną per teksto audinį. Žinoma, to atkartoti neįmanoma kitam autoriui, bet kodėl nepasimokyti, juk visi iš kažko mokomės. Man tai buvo iššūkis, galvojau apie literatūrinius idėjinius ginčus, intelektualinės poezijos bendraminčius.

– Ar pavyko suburti bendraminčių?

– Lietuva – maža šalis, maža rinka, kuri ir taip dėl demografinių nuostolių traukiasi, tad ir tų bendraminčių turbūt labai mažai. Be to, tokia veikla – kažką burti – reikia užsiimti, įdėti daug triūso. Dar privalai duoną užsidirbti. Pagal profesiją esu istorikas ir dirbu Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje istorijos ir filosofijos istorijos mokytoju, o tai reikalauja didžiulės atsakomybės ir daug darbo.

Vis dėlto norėčiau paminėti savo antrąją poezijos knygą, kurią 2007 m. išleido leidykla „Vaga“. Tai eilėraščių rinkinys „Sapnų knyga, arba pavėluota ironija“. Joje intelektualinėmis priemonėmis, kurios tikrai labai supoetintos, bandžiau ironiškai žvilgtelėti į kai kuriuos nusistovėjusius kultūrinius, intelektualinius, jutiminius (neva jausminius), tekstualinius šablonus, tuometę politinę ideologinę atmosferą ir t. t. Pasirinkdamas tam tikrą filosofinę, teologinę, istorinę, literatūrinę medžiagą, norėjau pavaizduoti savo išgyvenamą aplinką-pasaulį kaip universalią visumą. Tai įgyvendinti padėjo sapnų metafora. Juk sapnas yra universali tikrovė.

– Kiek jūsų gyvenime skirta istorijai, jos mokymui, ir kiek poezijai? Gal poezija yra upeliukas, kuris teka šalia pagrindinės, istorijos ir jos mokymo, upės, ar abi panašaus dydžio?

– Žmogus kaip buvimas (egzistencija) esi vientisas. Todėl vieną iš tų sandų sunku išskirti. Poezija, istorija, mokytojystė yra it priemonės, funkcionalūs instrumentai, bendraujant su žmonėmis ir daiktais, būti šiame pasaulyje. Tai kartu ir vidinis siekis visą gyvenimą mokytis būti žmogumi, kaip pasakytų Siorenas Kierkegaardas, žmogumi dvasia. Visi šie dalykai man, kaip žmogui, padeda pamatyti savo asmens galimybių ribas, menkumą, o kartu siekti žmogiškos buvimo prasmės – juk žmogus esi Dievo paveikslas. Nesumeluotas humanizmas negali absoliutinti nei istorijos, nei filosofijos tiesų, nei meno, nei įvairiausių praktikų veiklos ir verčių. Kuo labiau senstu, tuo vis daugiau apie tai galvoju.

– Ar poezija padeda tokiam galvojimui?

– Taip. Kaip sakiau, padeda stebėti pasaulį per atstumą, padeda retkarčiais išbristi iš kasdienybės liūno, marmalynės.

– Pasaulis dabar labai neramus, grėsmingas. Kokią vietą jame užima poezija ir apskritai, ar lieka jai vietos?

– Viskas jau parašyta. Svarstydamas apie gyvenimą, ketindamas giliau pažinti ir patirti gyvą Dievą – esu tikintis, norisi ištuštinti save nuo prisirišimo prie Jo kūrinių. Tad ir kyla mintys, ar verta rašyti.

– Turbūt daug kas galėtų panašiai pasakyti, esą jau visi paveikslai nutapyti, visos dainos sukurtos ir išdainuotos...

– Visa tai sau pritaikau labai individualiai. Jei būti sąžiningam iki galo – ne viskas taip paprasta... Kaskart sakydavau, kad va šita knyga tai jau paskutinė. Galiausiai nutariau, apmąstydamas savo kuklią kūrybą, sudaryti rinktinę. Norėjosi labai kruopščiai atrinkti parašytus tekstus. Dirbau trejus metus, ir taip neseniai buvo išleista poezijos rinktinė „Saulėgrįža”. Daugybę tekstų perrašiau iš naujo, keičiau tekstų išdėstymo struktūrą, įdėjau visiškai naujos poezijos, didžiulį dėmesį skyriau kalbai – švariai kalbai. Taigi, tai beveik nauja mano kūrybos knyga.

– Kodėl poezija jums svarbi, ko ji suteikia?

– Visų pirma, pažinti save ir pasaulį. Stebėti ir pažinti tarsi iš šono. Poezija yra kultūros dalis, turinti specifinę kalbą ir ja kreipiantis į žmogaus širdį, protą, vaizduotę. Tai savitas kalbėjimas ir savitas pasaulio matymas. Tai metaforų erdvė.

– Koks apima jausmas, kai jūsų poezija išleidžiama ir ją skaito kiti žmonės, jums net nepažįstami?

– Pagarbos kitam, skaitančiajam, juolab nepažįstamajam, jausmas, kad jis, atsivertęs knygos lapą, prisiverčia žvilgtelėti protu ir jausmais į mano išgyvenamą pasaulį.

– Rinktinėje „Saulėgrįža“ radau eilėraštį, kad, jeigu nori taikos, ruoškis karui. Tai apie dabarties realijas?

– Ne. Eilėraščių ciklas parašytas 2003 m. Dabartinis ciklo variantas šiek tiek pakeistas, nors šio ciklo dvasia – karo kaip reiškinio beprasmiškumas ir veidmainybė – išliko ta pati.

– Atrodo lyg dabar.

– Tai anuometė poetinė intuicija ir, sakyčiau, nesąmoninga reakcija į, visų pirma, JAV beprasmišką invaziją į Afganistaną ir Iraką.

Poezija, istorija, mokytojystė yra it priemonės, funkcionalūs instrumentai, bendraujant su žmonėmis ir daiktais, būti šiame pasaulyje.

– Dabar skaitant toks įspūdis, lyg atsakas į Rusijos agresiją Ukrainoje.

– Karo logika turbūt yra universali. Minėjau: skaudi beprasmybė ir klastingas veidmainiškumas. Skaitykime, kad ir Tukididą... Arba Jokūbo laišką. Kodėl kyla karų? Iš užgaidų. Geidžiate, neturite, pavydite ir negalite gauti. Tada vienas kitą žudote. Dažniausiai, kad patenkintumėte savo egoistinius įnorius. Pridurčiau: juk dažniausiai karų sukelia didžiosios valstybės, norėdamos perdalyti pasaulį, įtakos sferas. Mažosios turi kentėti... Gaila, bet Lietuvoje dauguma to nesupranta ir, baisiausia, gyvena karo dvasia... bijo taikos? Leisiu save pacituoti: „Džiūgaukite dėl karo, nes taika, ištinkanti nelauktai, – karti.“ Nejaugi tokia mūsų būsena?

– Ar istorijos žinojimas gali užgrūdinti žmones?

– Pasakysiu taip: yra istorija ir yra „istorija“. Grynas archyvinis faktas ar įvykis dar nėra istorija. Istorija rašoma gyvų, tam tikros pasaulėžiūros, turinčių įvykių suvokimą, vertybių, žmonių. Kitaip tariant, istorijos paradoksas – jos interpretacinis laukas. Ji rekonstruojama, tad joje ir jos rašyme slypi subjektyvumo pavojų. Todėl neretai ji tampa ideologijos, propagandos priemone.

Be to, kalbant apie istoriją, dar reikėtų atkreipti dėmesį į keletą faktorių. Skirtingai nuo to laikmečio žmonių ir rašiusių vienus ar kitus tekstus, tiesiogiai vertinusių tuos praeities įvykius, mes žinome „įvykusią ateitį“ ir dažnai kaip teisėjai juos teisiame už jų „klaidingus veiksmus“. Ar, žinodami istorinius padarinius, įsigiliname į konkrečias to laikmečio aplinkybes, kontekstą? Ar įmanoma visiškai įsigilinti ir jas suprati? Praeities įvykius žmonės linkę mitologizuoti, t. y. tikrus istorinius įvykius pakeičia mitas apie juos, tad istorikas turi išsiaiškinti, kada ir kodėl įvykio tikrą istoriją pakeitė mitas apie buvusį įvykį. Pavyzdžiui, pasižiūrėkite, kokios karštos diskusijos virė dėl po 1990-ujų kovo valstybės vadovo statuso ir kaip stipriai nugalėjo mitas.

– Daugiau kaip 30 metų dirbate mokytoju Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Koks yra šiandienos jaunimas?

– Mokytojauju jau 34 metus. Jaunimas visada siekia naujovių, o mokytojo pareiga skatinti juos užmegzti civilizacinį ryšį su buvusiomis kartomis, tai, ką vadiname inkultūracijos procesu. Be to, išgyvenant visuomeninius lūžius, sąmonės įtrūkius, padėti išlikti – tai juodas darbas su savimi – žmonėmis. Siekti ne siauros grupės interesų, o puoselėti humanistinį idealą. Meilė žmogui kaip individui, asmeniui, konkrečiai sielai.

Aišku, dažnokai nesuprantu tų dabartinių jaunimo kultūrinių kodų, bet natūralu. Juokinga, jei bandyčiau meilikaudamas prisitaikyti, t. y. tapti septyniolikmečių, aštuoniolikmečių draugu. Draugystė yra giminingų sielų viena prie kitos prisirišimas, o tai jau baisiai subtilu.

Kita vertus, ar žmogus kaip sąmoninga būtybė iš esmės per keletą tūkstančių metų pakito. Man patinka viena amerikiečių biologo ir sociobiologijos mokslo plėtotojo Edwardo Wilsono ištara, kad šiuolaikinė žmonijos problema yra ta, jog jos emocijos liko tokios pat kaip paleolito epochos žmonių, institucijos – viduramžiškos ir tik technologijos – dieviškos (god-like), t. y. stebuklingai pažengusios. Ar tai ne pavojinga, kai sukurti mūsų rankų ir proto įrankiai aplenkia sąmonės brandą, t. y. vidinę atsakomybę ir įsipareigojimą. Kaip su jais elgtis, jei mus užtemdys mūsų pačių paika sielos (nuodėmingos tapusios prigimties) aklystė. Juk, kaip matome, nesunku išprovokuoti emocines bangas, kuriuos visuomenėje sukelia nepasitikėjimo, įtarumo, net neapykantos jauseną.

– Balandį jums sukako 60 metų. Kokios išminties pavyko sukaupti, kokius dalykus laikote svarbiausiais gyvenime?

– Pavyzdžiui, teikiant žmonėms malonumų ir pramogų injekcijas dėl utilitarinės naudos, galima nesusimąstant griauti kultūrą. Dvasią, kaip žmogaus būties, gyvybės-nemirtingumo pradą ir esmę, reikia skirti nuo kultūros kaip fenomeno, juolab nuo kultūrinių fenomenų. Tad net toks posakis kaip „dvasinė kultūra“ yra tik žmogaus gyvenimo darbinė metaforinė antropologema, stokojanti metafizinio kvapo ir skonio. Svarbiausia, nieko nauja po saule: per meilę Dievui, meilė savo artimui. Ir dvasinė ramybė.

– Gal pasiekti dvasinę ramybę ir yra išmintis?

– Turbūt.