"Savo miestui norėčiau atiduoti daugiau savęs. Svajoju apie tai, kad Kaunas galėtų turėti tik jam dedikuotą plenerą ar simpoziumą", – sako tapytoja Ausma Bankauskaitė. Šis noras ir buvo pagrindinis akstinas suburti kolegas į simpoziumą "Kaunas. Aš tave matau".

Reikšminga parama

Vasario 7-ąją prasidėjęs simpoziumas – tai tapytojos meilės gimtajam miestui, kuriame užaugo, baigė studijas ir gyvena iki šiol, išraiška. "Gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Pačiu laiku ir pačiame gražiausiame mieste. Esu prie jo prisirišusi, kaip ir jis prie manęs, – A.Bankauskaitė neslepia sentimentų Kaunui. – Pradėjusi mokytis Kauno Dailės gimnazijoje, Žaliakalnio rajone, didžiavausi tuo, jog mano mokykla ne tokia kaip visos. Baigusi gimnaziją persikrausčiau gyventi į Aleksotą: netoli buvo Botanikos sodas, veikiantis funikulierius, nuo kalno atsiverianti Senamiesčio panorama. Įstojau į Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas – aut. past.) ir Kaunas man vis gražėjo ir gražėjo."

Įdomu tai, kad didesnė dalis simpoziume dalyvaujančių menininkų yra iš Vilniaus, ne iš Kauno. Renginį kuruojančiai A.Bankauskaitei ši aplinkybė – savotiška intriga: būsią įdomu stebėti, kaip vilniečiai tapytojai pamatys Kauną. "Plenero pavadinimas "Aš tave matau" – tarsi sufleris, skatinantis pamatyti miestą savaip", – šypsosi tapytoja.

Simpoziumo koncepciją vystyti A.Bankauskaitė pradėjo susipažinusi su Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros klebonu Evaldu Vitulskiu. "Praėjusią vasarą, bendradarbiaujant su klebonu, buvo surengtas trumpas pleneras, kuriame dalyvavo šeši kūrėjai. Klebonui E.Vitulskiui nauja patirtis buvo įdomi, ji su dideliu užsidegimu palaikė mano mintį inicijuoti tik Kaunui skirtą plenerą ar simpoziumą", – pasakojo menininkė.

Dešimt dienų iki pat vasario 17-osios kūrėjai iš Kauno ir Vilniaus gali gyventi Pranciškonų svečių namuose. Jiems skiriamos kūrybinės dirbtuvės sakralioje ir be galo gražioje vietoje, apsuptoje įspūdingos kunigų seminarijos architektūros ir ramybės, tylos.

Atviros erdvės dialogams

Šviesos ir tikėjimo sklidinoje ramybėje kiekvienas kūrėjas gali ieškoti autentiško santykio su Kaunu, kurti ryšį su galbūt pirmą kartą regimomis miesto erdvėmis, o galbūt seniai atrastomis, emociškai brangiomis vietomis.

Sunku nuspėti, kur ir kaip menininkai atras miestą, tačiau dešimt dienų, praleistų Pranciškonų svečių namuose, paliks pėdsaką kiekvieno kūryboje.

Romualdas Balinskas, kuriam artima religinė tematika, drobėse įvaizdina tikėjimo, vilties, meilės simbolius. Dailininkas siekia įprasminti Dievo paieškas, savo kaip krikščionio ir tikinčiojo poziciją, atsiskleidžiančius per tapybinę plastiką.

Architektas, tapytojas Mantas Maziliauskas kūriniuose vysto savitą simbolių kalbą, ieškodamas dermės su archajiškomis baltiškomis ir bendražmogiškomis mitologinėmis sandaromis. Autorius atveria erdvę pokalbiui su žiūrovu, kuriame svarbiausia yra pajauta.

"Norint atrasti save, reikia apsivalyti, o tai įvyksta per spalvas, potėpius, dažų liejimą drobių paviršiuose. Tapydama išlaisvinu jausmus, jų neslopinu", – atvirauja Vitalija Petraitytė. Abstrahuotose drobėse minkštais spalvinių dėmių santykiais menininkė kuria nuojautas, kurias šiandienio pasaulio triukšme nugirsti galima tik išlaisvinus save.

Tapyba kaip medija ryšiui kurti naudojasi Lilija Puipienė. "Tapyba man – neišsemiama galybė interpretacijų, erdvė kurtis ryšiui su tuo, ką sunku apibrėžti: erdve, laiku, vyksmu", – sako kūrėja.

Spalvinė įvairovė, autentiška tapybos kalba atsiskleidžia Juozo Pranckevičiaus drobėse, kuriose akcentuojami spalvų sąskambiai, pabrėžiami ryžtingais teptuko judesiais paveikslo paviršiuje.

Spalvinių dėmių santykių, kompozicijos, tapomo motyvo analizė svarbi Arvydui Kasauskui, paveiksluose išreiškiančiam tapybinės raiškos subtilumus.

Tapytojas Arvydas Martinaitis, išreikšdamas pasaulio virsmus smulkių potėpių trajektorijomis drobėse, harmoniją kuria gyvybingais spalvų kontrastais.

Taškas virsta horizontu

Simpoziumo garbės svečiui architektui Feliksui Jackevičiui artimi urbanistiniai motyvai, įdomios atviros miestų erdvės, tačiau menininkas aplinkoje pastebi ir gamtovaizdžio fragmentus, kurių architektūriškos kompozicijos konstruojamos struktūriškais potėpiais.

"Tapant man, kaip menininkei, svarbus akimirkos fiksavimas, idėja, plastinis jos realizavimas. Taškas – tai aitvaras danguje, potėpis – upės srovė, nešanti ledus į krantą, linija – horizontas, skiriantis dangų ir žemę. Spalva – vandens platybės, faktūra – slenkantys medžių šešėliai. Visi šie ženklai, atsirandantys peizaže, yra be galo svarbūs. Kaita žmoguje ir gamtoje yra tobulas reginys, kurį svarbu sugauti. Nuolat sugrįždama į peizažą apmąstau būtąjį laiką, keliauju, fiksuoju ir kuriu naują istoriją", – simpoziumo vyksmą apibūdina A.Bankauskaitė.

Vasario 17-ąją "Maironio lietuvių literatūros muziejuje" bus atidaryta "Kaunas. Aš tave matau" paroda, kurioje publika, pasiremdama menininkų vystytais naratyvais, ieškos asmeninio santykio su Kaunu.

Kas? Tapybos simpoziumo "Kaunas. Aš tave matau" paroda.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Vyksta nuo vasario 7 d. iki vasario 17 d. Atidarymas vasario 16 d. 12 val.