Projektas „Prosenelio kambarys“: nėra nesvarbių detalių

Projektas atsirado kovo mėnesį gido, VšĮ Unikalus paveldas direktoriaus Jono Oškinio iniciatyva. "Pirmiausia peržiūrinėjau savo paties senelio nuotraukų archyvą. Be to, buvo paskelbtas karantinas, todėl negalėjome vesti ekskursijų; sutarta su "Kaunas 2022" dėl platesnio projekto "Naujieji marginiai", kuris bus vykdomas 2021–2022 m. O svarbiausia buvo noras skelbti dokumentinį, autentišką turinį socialiniame tinkle "Instagram", – sako J.Oškinis.

Tiesa, noras prikelti iš užmaršties istoriją ir paskelbti ją populiariajame instagrame atskleidė paradoksą. Socialiniame tinkle, kuriame savo gyvenimo vaizdoraščius mėgsta skelbti nuomonės formuotojai ar tiesiog ekstravertiški žmonės, šablonas reikalauja portreto tipo nuotraukų. O absoliuti dauguma prieškariu fotografuotų interjerų yra peizažo tipo, stengiantis vienu kadru aprėpti kuo daugiau aplinkos.

Anot J.Oškinio, pagrindinis projekto tikslas – publikuoti ir analizuoti autentiškas interjero nuotraukas, kaip atrodė interjero ir baldų detalės 1919–1940 m. "Ne pagal užsienietiškas, ne pokario nuotraukas ir ne dabartines interpretacijas – susigalvojimus, – akcentuoja projekto sumanytojas. – Ypač džiugina tai, kad nuotraukų atsiunčia patys kauniečiai. Autentiškų interjerų tyrinėjimams pasitelkiami dailėtyrininkai, pirmiausia – aprašymus rašanti dr. Aistė Dičkalnytė."

Pagrindinis projekto tikslas – publikuoti ir analizuoti autentiškas interjero nuotraukas, kaip atrodė interjero ir baldų detalės 1919–1940 m.

Profesionali nuotraukos atvaizdo analizė – puiki galimybė iš nežinios prikelti savo šeimos istoriją, pastebi J.Oškinis, kviečiantis "Santakos" skaitytojus nuotraukų kopijas siųsti adresu unikaluspaveldas@gmail arba susisiekti su juo per socialinio tinklo "Facebook" profilį "Unikalus paveldas". Nuotraukomis besidalijančius žmones jis žada pakviesti ir į nemokamą ekskursiją, pristatančią prieškario Kauno interjerus.

Mėsinė su estetiškomis detalėmis

Pirmoji "Santakoje" skelbiama projekto nuotrauka – kaunietės Rūtos Rimdeikienės indėlis. Jos atsiųstoje nuotraukoje vaizduojama prieškario Kauno mėsinė, kurioje dirbo moters senelė Ona Raščiūtė.

1909-aisiais Sankt Peterburge gimusi O.Raščiūtė į tėvų kraštą grįžo dar vaikystėje. "Jos tėvelio Jono Raščiaus svajonė buvo grįžti į Lietuvą. Atgavus nepriklausomybę, 1921 m. jų šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo Debeikiuose. Tačiau mano prosenelis po mėnesio mirė. Į Kauną senelė atvažiavo apie 1930 m. ir įsidarbino toje mėsinėje, kadangi šalia gyveno", – pasakojo R.Rimdeikienė.

Nuotraukoje įamžinta mėsinė greičiausiai buvo Senamiestyje, P.Lukšio gatvėje. Anot J.Oškinio, ši gatvė, dabar vadinama Šv.Gertrūdos vardu, buvo itin populiari prekybos gatvė, nes dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštėje tada veikė pagrindinis miesto turgus. "Vis dėlto konkretesnės vietos ar kas parduotuvės savininkas, nežinome. Paskutinė viltis, kad gal padės kauniečiai, jūsų skaitytojai", – kartu su "Kauno diena" atkurti tarpukario Kauno istoriją ragina gidas.

Anot dr. A.Dičkalnytės, tarpukariu itin susirūpinta namų aplinkos higiena. Švaros įspūdžio palaikymas ne mažiau svarbus buvo ir viešuosiuose interjeruose, ypač kas buvo susiję su maistu. "Tad ir šioje mėsos parduotuvėje ne tik pardavėjos su baltais chalatais tarsi ligoninėje, bet ir neatsitiktinai baltai dažytos sienos, balti prekystalių stalviršiai. Balta buvo laikoma higienos ir modernizmo spalva. Vis dėlto parduotuvėje neužmirštas ir puošybiškumas – tarp dešrų ir skilandžių kabo paveikslas, ant prekystalio pamerkta gėlių. Atkreiptinas dėmesys ir į techninę įrangą: dideles svarstykles mėsai sverti ir pirmųjų mechaninių kasos aparatų gamintojų "National" kasą, modernią pastatomą vitriną su stiklu, kuri, visai kaip ir šiandien, turėjo apsaugoti maistą nuo pirkėjų virusų", – sako menotyrininkė.