Pereiti į pagrindinį turinį

Projekte „Randai“ – išgyvenimai, pilnatvės paieškos ir laimės sąvoka

Randas – sunki emocinė žymė, įgyta per sunkumus ir palaidota sieloje arba odos pažeidimas giliau pagrindinio epidermio sluoksnio. Vieną ar kitą rando sąvokos apibūdinimą žino daugelis žmonių. Vis dėlto šis žodis daugiskaitos forma reiškia ne tik daugybę randų, bet ir jau metus kuriamą "Kaunas 2022" jaunimo programos "Kauno iššūkis" alumni klubo narių projekto pavadinimą, kuris ir yra "Randai".

Komanda: projekto „Randai“ kūrėjos (iš kairės) Liepa Spietinytė, Aurėja Karvelytė, Saulė Čibiraitė ir Simona Šmitaitė.
Komanda: projekto „Randai“ kūrėjos (iš kairės) Liepa Spietinytė, Aurėja Karvelytė, Saulė Čibiraitė ir Simona Šmitaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šio projekto tikslas – skatinti dalytis emociniais bei fiziniais randais ir apie juos kalbėti, nes juk visos mus slegiančios istorijos yra asmenybės dalis. Laimės dienos proga pasikalbėjome su viena iš projekto kūrėjų – Aurėja Karvelyte apie tai, kaip projekto vystymas padeda žmonėms atrasti pilnatvę ir susitaikyti su skaudžiais išgyvenimais.

– Jau praėjo metai nuo pirmojo karantino paskelbimo pradžios. Kaip tik prieš metus socialiniuose tinkluose kilo daug įvairių iniciatyvų: nuo "Padėkite medikams" iki diskotekų, vykusių nuotolinių būdu, ir kulinarijos mėgėjų grupių. Kaip jums sekėsi per pirmąjį sugriežtinto karantino laikotarpį vystyti projektą?

– Prasidėjus pandemijai turėjome tik "Randų" kūdikėlio versiją, tad karantino laikotarpiu buvo daugiau galimybių labiau išplėtoti projektą. Pirmiausia kūrėme jo įvaizdį socialiniuose tinkluose. Įsibėgėjus vasarai sumąstėme parašyti fotografei Agnei Papievytei. Iš pradžių galvojome kartu įamžinti bent keletą istorijų. Vis dėlto išėjo taip, kad keletas istorijų išsivystė į visą seriją darbų, eksponuotų parodoje "Atsimerkę". Besirengiant šiam renginiui fotografė įamžino trylika žmonių, turinčių skirtingas randų istorijas. Manau, kad visus projekto dalyvius dalijimasis asmeniniais išgyvenimais paveikė skirtingai.

Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, kad žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta.

– Galima sakyti, kad karantinas – irgi tarsi randas. Kai kas per šį laikotarpį neteko artimųjų, kai kas – draugų, darbo ar pajamų. Kaip manai, ar kiekvienas individas šiuos praradimus išgyvena lengvai? Galbūt tie praradimai jau yra tapę norma?

– Visi praradimai yra skausmingi. Mano nuomone, pandemijos pradžioje žmonėms buvo sunku suvokti laikinumą ir neapibrėžtumą. Sunku mokytis gyventi kitaip. Vis dėlto šis laikotarpis suteikia galimybę sustoti, labiau vertinti tai, ką turime, permąstyti savo gyvenimą ir  paaugti.

– Kalbėjimas apie asmeninius sunkumus išlaisvina. Minime tarptautinę "Kaunas 2022" organizuojamą Laimės dieną, kurios tema – jausmai ir emocijos. Kalbant apie jūsų projektą, ar teko pastebėti, kad žmonės, pasidaliję skaudžiomis istorijomis, ne tik supažindino jūsų auditoriją su vieno ar kito rando įtaka gyvenimui, bet ir padėjo sau?

– Kiekviena istorija yra labai individuali. Labai priklauso, kiek žmogus kitiems jau anksčiau yra pasakojęs savo istoriją. Parodoje buvo žmonių, patyrusių itin skaudžių išgyvenimų. Buvo ir tokių, kuriems lengviau sekėsi atskleisti savo istoriją. Žinoma, kai kuriuos labai išlaisvino anonimiškumas. Pastebėjau, kad dažniausiai mūsų parodos "Atsimerkę" dalyviai kaip tik nesureikšmino to, kad jų kūnas yra kitoks. Jiems buvo reikšmingesnis suvokimas, kad jų gyvenimuose nusišypsojo laimė ir viskas susiklostė daug lengviau, nei galėjo. Manau, kad toks projekto formatas, kai žmonės, neatskleidę savo tikrosios tapatybės, gali papasakoti mums apie savo randus, žavi daugelį. Anonimiškas suteikia drąsos papasakoti net apie jautriausias savo istorijas.

– Šiemet Laimės dienos iniciatyvos yra skirtos kiekvienam pabandyti suprasti patį save. Ar jau galime teigti, kad gyvename tokiu laiku, kai žmogaus emocinė būklė yra svarbesnė už jo išvaizdą?

– Mano nuomone, emocinė būklė yra tiesiogiai susijusi su fizine. Todėl negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad dabar yra svarbiau "tvarkytis kambarį, kuris yra galvoje". Galbūt retkarčiais susidaro toks įspūdis, kad visuomenė jau yra labiau subrendusi rūpintis ne tik išore. Jei kalbėtume konkrečiai apie randus, manau, kad kiekvienam, jų turinčiam, reikia atrasti pusiausvyrą tarp to, kaip tu pats esi susigyvenęs su randu ir kaip į jį reaguoja aplinka. Dažniausiai juk kiti žmonės neleidžia pamiršti praeities ir, pamatę vieną kitą žymę ant kūno, lyg netiesiogiai pila ant žaizdos druską ir klausia: "O tai dėl ko čia? Kaip tas randas atsirado? Tai kiek tau buvo metų?"

– Šiuolaikinė visuomenė laisvėja ir vis daug žmonių stengiasi kalbėti viešai tiek apie fizinius, tiek apie emocinius randus. Kaip manai, ar galėtume teigti, kad būtent kalba arba dialogas kiekvienam individui gali būti raktas į gyvenimo laimę?

– Neabejoju, kad taip. Kai aš išsikalbu kitam, emocijos visada nurimsta. Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, jog žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta. Dialogas – mainai tarp kalbančiojo ir klausančiųjų. Juk kartais taip norisi būti išgirstam ir suprasti, kad nesi vienas.

– Kiekvienas žmogus turi savo laimės sąvokos apibrėžimą. Tad kas tau yra laimė ir kaip tau ji susijusi su pačiais įvairiausiais randais?

– Man laimė – kiekvienas asmeninis ūgtelėjimas ir šilti bei darnūs santykiais su žmonėmis. Manau, kad randai mums lieka tam, kad primintų, kiek daug galime įveikti, suteiktų stiprybės ir dėkingumo.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų