R. Bagdonaitė-Feeney – gimusi Kanadoje, širdimi – Lietuvoje

Aš esu pirmos kartos lietuvių kilmės kanadietė, bet mano širdis visuomet priklausė Lietuvai. Mūsų šeimoje, namuose, kalbėjome tik lietuviškai. Darželį pradėjau lankyti visiškai nemokėdama anglų kalbos. Mano tėvų draugai buvo lietuviai ir jie dažnai susitikdavo savaitgaliais. Susitikdavome ir mes, Kanados lietuvių vaikai, ir tarp savęs bendraudavome tik lietuviškai – angliškai nemokėjome. Sekmadieniais su tėvais eidavome tik į lietuvių bažnyčią. Mano tėvas 1949 m., Sadberio mieste, Ontarijo provincijoje, buvo įkūręs lietuvių tautinių šokių grupę, sekmadienais vesdavo lietuviško radijo laidas. Kaip man buvo ketveri, jis ir mane nuvesdavo į radiją ir aš per radiją pasveikindavau vaikus, tą savaitę švenčiančius gimtadienį. Taigi, mano pasaulis nuo gyvenimo pradžios buvo tik lietuviškas.

Augome dalyvaudami lietuviškoje veikloje – šokome su Hamiltono tautinių šokių grupe "Gyvataras", buvome skautai ir kasmet dviem savaitėms važiuodavome į lietuvių skautų stovyklą "Romuva". Kiti draugai buvo ateitininkai – jie vykdavo į ateitininkų stovyklą. Šeštadieniais lankėme lietuvišką mokyklą, o ne lietuvių kilmės mūsų draugai galėjo ilgiau pamiegoti. Tačiau mūsų artimiausi draugai ir draugės visi buvo lietuviai ir ši artima draugystė išsilaikė iki šių dienų.

Mano meilė Lietuvai įgimta. Augau suprasdama, koks gerbiamas žmogus buvo mano senelis – žurnalistas, matematikas, pedagogas Matas Bagdonas. Aš supratau, kur yra mano šaknys. Mūsų, Bagdonų, šeimai – ypač Kanadoje ir JAV – yra svarbu įamžinti savo lietuvišką praeitį, kad kitos kartos žinotų ir neužmirštų savo kilmės.

Kalbėdama su žurnalistu, pasakiau, kad aš augau žinodama savo tėvų širdies skausmą – ypač tėvo. Papasakojau jam apie žiaurumus Lietuvoje, apie mūsų šeimos ištrėmimą į Sibirą. Sovietų okupacija atėmė laisvę ne tik iš Lietuvos piliečių, bet ir iš mūsų, gimusių jau po karo Kanadoje ar kuriame kitame laisvame pasaulio krašte. Mes neturėjome progos pažinti savo senelių ar giminių, likusių Lietuvoje. Mes visi tai praradome. Aš buvau laimingesnė nei mano draugai, nes mano mama į Kanadą atvyko su savo tėvais – Elžbieta ir Feliksu Tikniais. Aš vienintelė turėjau babą ir senelį, jie abu gyveno Kanadoje. Daugumas mano tėvų draugų į šitą svetimą Kanados kraštą atplaukė vieni, be šeimų – taip pat, kaip ir mano tėvas.

Kartu: sūnus ir tėvas Bagdonai 1943 m. Kaune.

1944-aisiais Bagdonų šeimai gyventi Kaune nebuvo saugu. Mano tėvas buvo ką tik baigęs "Aušros" gimnaziją ir seneliai nutarė, kad jiems laikas išvažiuoti iš Kauno – visa šeima (t.y. tėvai, mano tėvas ir dvi sesutės, tėvo babunytė Bernotienė ir tėvo teta Dana Bernotaitė) "laikinai" persikėlė į Būbautiškes, į senelio tėviškę. Šeima nusprendė, kad mano tėvas turi iš Lietuvos išvykti, o šeima su trejų mėnesių tėvo sesute liko Lietuvoje.

"Su mama daėjome iki tos kryžkelės, kur ji tada buvo prie Urbaičio ūkio. Kaip kad daugomoje kryžkelių Lietuvoje, ten irgi buvo kryžius su Kristaus statulėle, – vėliau dienoraštyje parašė mano tėvas. – Prie to kryžiaus aš atsisveikinau su mama, atsiklaupiau ir mama man ant kaklo uždėjo mažą auksinės spalvos Aušros vartų Marijos medalikėlį, tačiau ne su grandinėle, nes jos neturėjo, bet su jos pačios su kabliuku ir juodo siūlo išmegztu šniūrelių, ir ji prašė manes to medalikėlio niekada nenusiimti. Aš ją dar kartą pabučiavau, įlipau į vežimą ir mudu su Rauliuku (mano tėvo dėdė – Rauliukas Bagdonas, aut.past.) nuvažiavome. Aš negalėjau daugiau atgal atsisukti ir pažiūrėti į mamą. Skausmas širdyje to neleido. Bet prie tos kalvelės netoli Baltrušaičio ūkio, jau gerokai pavažiavus, aš atsisukau. Mama, apsikabinusi kryžių, dar ten tebeklupėjo. Ir viskas, ką aš tada galėjau padaryti, – atsistojau vežime, pamojavau jai ir kiek galėdamas garsiau, sušukau: "Mama, aš dar sugrįšiu!" Tai buvo 1944 metais liepos 15 d."

Tada mano tėvui Rimgaudui Jokūbui Bagdonui, žurnalisto Mato Bagdono ir Irenos Bernotaitės-Bagdonienės sūnui, buvo 18 metų.

Rugpjūčio 1 d. 7 val. ryto tėvas kirto per sieną su Vokietiją. Lapkričio 16-ąją Berlyne jis parašė:

Kūčių mintys

Tarp karo ir audrų atėjo Kūčios vėlei,

Ir "Gloria" pragydo chorai angelų padangėje.

Palaiminki! Palaiminki ir saugoki, Mažasis Kūdikėli,

Skausmų ir kraujo iškamuotą žemę brangiąją!..

Ten stovi pakelėj smūtkelis, sniego užpustytas,

Ir veltui laukia mūsų brolių, einančių rarotų...

Apsaugoki! Apsaugoki ir vesk, Atėjęs šventą rytą,

Lietuvį tarp baisių, snieguotų taigos plotų!..

Mūs brolio skundą veja skundas, ir taigoj švilpia vėjas....

O mus – toli nuo gimto krašto – spaudžia sunkios bėdos...

Pranešk, sakyk ir mums Užgimęs Atpirkėjau,

Kad atėjai, kad su Tavim Kalėdos!

O kaip gražiausą dovaną, kad duodavo motutė,

Tu pasakyk, kad grįšim į Tėvynę!

Tik tuos žodžius ištark, Užgimęs kūtėj,

Ir jie mums bus tas kelias, tikras, galutinis.

1946 m. tėvas persikėlė į DP stovyklą Kemptene, nes buvo pakviestas prisijungti prie "Šarūno" krepšinio komandos – pačios geriausios lietuvių krepšinio komandos Vokietijoje. Komanda turėjo progų nuvažiuoti į kitus miestus žaisti – žaidė net Monte Karle.

1947 m. lapkričio 15 d. Halifakso uoste, Naujojoje Škotijoje, tėvas išlipo iš laivo. Apie Lietuvoje likusią savo šeimą jis nieko nežinojo. Savo dienoraštyje tėvas parašė: "...trys metai, keturi mėnesiai ir ta pati dienos data, kai aš atsiveikinau su savo tėvais Lietuvoje."

1976 m. lapkričio 26 d. tėvo lėktuvas iš Maskvos nusileido Vilniaus oro uoste. Prie vartų stovėjo jo mama. Tėvas lankėsi Sovietų Sajungoje su pirmąja sovietų pakviesta delegacija iš Kanados plieno įmonės "Dofasco". Pasibaigus pirmajam susitikimui Maskvoje, tėvas paprašė leidimo nuskristi į Lietuvą pamatyti savo šeimą. Po savaitės leidimą gavo. Jis turėjo tik dvi dienas pabūti su savo mama ir dviem seserimis ir galėjo susitikti tik Vilniuje. Lapkričio 28 d. 17 val. iš Vilniaus lėktuvas išskrido atgal į Maskvą. Tėvas dienoraštyje parašė: "Atsisveikinau su mama... bet šį kartą negalėjau pažadėti mamai, kad mes dar vėl kartą gyvenime kada nors susitiksime." Irena Bernotaitė-Bagdonienė mirė 1979 m. liepos 27 d. Panevėžyje.

Mokslai: M.Bagdonas studijų Maskvoje metu, 1913-ieji.

Esu be galo dėkinga savo a.a. tėvui, kad jis turėjo ne tik kantrybės, bet ir noro atsakyti į visus mano klausimus. Esu laiminga, kad jau šešis kartus esu buvusi mano mylimoje Lietuvoje. Lietuvos Nepriklausomybė atidarė duris, suteikė galimybę susitikti, apkabinti, pažinoti, pabendrauti su Lietuvoje esančiais giminėmis iš Bagdonų, Būdavičių ir Tiknių šakų.

Šiuo metu Kauno Istorinėje Pezidentūroje veikiančioje parodoje yra eksponuojama mano senelio medinė dežutė, kurią jis pasidarė apie 1910 m. Ši dėžė su seneliu važiavo į Maskvą, buvo šeimos namuose Kaune – čia buvo laikomi visi svarbūs šeimos dokumentai, senelio rašyti eilėraiščiai. 1948 m. gegužės 22 d. ši dėžė iškeliavo su mano baba iš Kauno į Sibirą, po to – į Ukrainą, kai ji buvo paleista iš Sibiro, o 1969 m. grįžo atgal į Lietuvą.

Iš laikraščio "Tėvynė" (JAV, Niujorkas), 1957 m. spalio 1 d. Kalba autentiška

Gruodžio 22

Matas Bagdonas

Dienoms trumpėjant ir naktims vis augant

Atrodė, kad šviesa sudils į nieką...

Ir vėjui nuolat audžiant dainą baugią

Atrodė, kad žmonėms vilties nelieka...

Tačiau pasauly viskas apribota,

Ir Amžinybės dėsnių suvaržyta.

Be saiko naktys augę tur sustoti

Ir saulė tur tekėt anksčiau kas rytą...

Šviesa tamsos iš lėto trauko pančius,

Ir vėl žmonių širdy viltis atgyja.

Ir taip kartojasi gamtos rožančius

Kaip Tėve mūsų ir Sveika Marija...

Kas? Paroda "Patikėta atmintis: ŽMONĖS, DAIKTAI IR JŲ ISTORIJOS".

Kur? Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje.

Kada? Veikia iki 2021 m. liepos 6 d.

Relikvija: M.Bagdono daryta dėžutė, saugojusi svarbiausius Bagdonų šeimos dokumentus, keliavusi į Sibirą ir grįžusi iš jo, šiandien – Istorinės Prezidentūros eksponatas.

Spaudos veikėją Bagdoną palaidojus

Savo gimtinėje Skriaudžių apylinkėje, Būbautiškės kaime, nepatikrintomis aplinkybėmis šių metų liepos 28 dieną mirė vienas žymiausių Lietuvos žurnalistų, pedagogas ir visuomenininkas Matas Bagdonas.

Sveikas ir stiprus vyras Matas Bagdonas normalėse sąlygose neabejotinai butų dar išgyvenęs gal ne vieną dešimtmetį ir butų sekmingai dirbęs, savo žiniomis, mikliu protu ir savo pažymėtinu žurnalistiniu sugebėjimu gražiai patarnaudamas savo žmonėms.

Atokvėpis: sportas padėjo prislopinti tėvynės ir šeimos ilgesį. R.Bagdonas (antras iš kairės) su „Šarūno“ komanda nugalėjus estų krepšininkus.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, Matas Bagdonas, Pirmojo Karo metu mokytojavęs Vilniaus gimnazijoje, visu savo pajėgumu isijungė į valstybinį darbą. Mes jį matome einantį į Eltos direktoriaus vyriausybės įkurto dienraščio "Lietuvos" redaktoriaus pareigas, taip pat jis budavo dažnas narys Lietuvos delegacijų diplomatinėms deryboms užsienyje, Šveicarijoj ir kitur. Svarbioms valstybiniame aparate pareigoms tuo metu buvo pakviesti tokie pat jauni inteligentai, Mato Bagdono draugai, su kuriais dirbdamas, jis turėjo bendrą visų pasitikėjimą ir galima buvo numatyti, jog jis pasirinks ar diplomatinę ar svarbesnėse pozicijose valdininko karjerą.

Bet tolimesnėje savo karjeros eigoje Matas Bagdonas išimtinai pasirinko žurnalistiką. Sunku šiandien butų įsivaizdinti Kauno žurnalistinį gyvenimą be Mato Bagdono. Tai buvo toks spaudos veikėjas, kuris buvo pageidaujamas kiekvienoje redakcijoje. Nuosakiai ir išmintingai parašytas vedamasis straipsnis dienraščių ir savaitraščių redakcijose iš Mato Bagdono visados buvo laukiamas. Sakysim kai kurių organizacijų laikraščiai ne visados turėdavo pakankamai gilaus politinio įsisąmoninimo redaktorių. Tad Matas Bagdonas ten budavo greta dr. J. Purickio nuolatinis vedamųjų rašytojas. Daugelis Kauno laikraščių bei žurnalų laukdavo Mato Bagdono kurybos. Tarp kitų laikraščių, kur Bagdonas pastoviai dirbdavo tenka paminėti plataus užsimojimo žurnalisto Antano Bružo įsteigtą "Mūsų Rytojų", kuris pirmasis Lietuvos spaudos istorijoje pasiekė iki to laiko negirdėto tiražo – šimto tūkstančių skaitytojų. Prie šio laikraščio tokio gražaus pasisekimo Matas Bagdonas neabejotinai daug prisidėjo. Negalima užmiršti, kad Matas Bagdonas, kartu su Juozu Pajauju sumanė ir išleido pirmąjį "Kultuvės" – balandžio pirmosios humoro ir satyros laikraštį. Prie "Kultuvės" M.Bagdonas berods dar poros numerių išleidimo buvo prisidėjęs. Šis sumanymas buvo toks vykęs, kad vėliau jau daugelio kitų asmenų palaikomas šis savotiškas leidinys lietuviškame gyvenime prigijo ir pamažu pasidarė nerašyta tradicija kas metai balandžio pirmą dieną išleisti satyros laikraštį. "Kultuvės" pasisekimas buvo toks ryškus, kad atsirado nemaža jo pamėgdžiotojų.

Matą Bagdoną mes pažįstame ir kaipo poetą. Tiesa, eilieraščius jis rašė tik jaunystės dienomis. Jo sukurti dalykėliai nors buvo be didelių pretenzijų, bet pasižymėdavo darnumu ir švelnumu. Poezijos kūrinius M.Bagdonas pasirašinėdavo A.Vabalkšnio slapyvardžiu. Taip pat jis yra parašęs nemaža ir satyrinių eilieraščių, kur spindėjo jo geraširdiškas, optimistinis ir nuotaikingas humoras.

Matas Bagdonas savo gyvenime buvo priverstas praeiti sunkų pirmųjų lietuvių žurnalistų-profesionalų kelią. Šis pioneriškas darbas, kada, kaip sakoma, tekdavo "ledus pralaužti", pareikalavo iš lietuvių spaudos darbuotojų nepaprastai daug ištvermės, stiprios energijos, didelio pasiaukojimo ir tvirto tikėjimo, jog jų dirbamas darbas nepaprastai svarbus savai tautai. Jeigu mūsų spaudos pionieriai nebūtų tikėję savo darbo išimtina svarba, daugelis jų butų linkę mesti nedėkingas, nepakankamai atlyginamas ir varginančias laikraštininkio pareigas ir butų pasijieškoję ir lengvesnio ir geriau apmokamo darbo. Pirmaisiais dviem dešimtmečiais nepriklausomo gyvenimo Lietuvoje lietuvių laikraščių būklė tiesog, galima pasakyti, buvo sunki. Laikraščiai be valstybinės, ar stambiųjų organizacijų tiesioginės paramos galėjo tik vargingai vegetuoti. Mūsų laikraščiai pamažu tūrėjo išsiauklėti sau skaitytojus, juos prijaukinti ir pripratinti, kad jie nebegalėtų be laikraščio būti. Matas Bagdonas matė kaip laikraščiai dideliu entuziazmu buvo įkuriami, kaip jie pradžioje teikė daug vilčių ir pagaliau, kaip laikraščiai finansinių sunkumų neišlaikydami, nors juos dirbusieji asmenys tebuvo pilni pasiryžimo, tūrėdavo baigti savo dienas. Šis sunkus lietuviškos spaudos daugelį žmonių palaužė ir pareikalavo nemaža aukų.

Matas Bagdonas gimė 1895 m. spalio 22 dieną Būbautiškėse. Marijampolės gimnaziją baigė 1914 m. Studijavo Maskvos universiteto gamtos matematikos fakultete.

Matas Bagdonas baigė savo dienas neįsivaizduotinai sunkiomis sąlygomis. Jis tėviškėje gyveno nuo savo šeimos atskirtas, jausdamas nuolatinę baimę jog kiek vienu metu jis gali sulaukti dar didesnio persekiojimo ir kančių, kokias visi Lietuvos žmones, nepritariantieji rusui okupantui, patyrė.

Lietuvių spauda netekdama Mato Bagdono turi labai didelį nuostalį. Tokio talentingo, visapusiškai išlavinto ir tvirtų patriotinių įsitikinimų spaudos darbuotojo mums visados truks.