R. Sorakaitė: tapyba man – būdas susikaupti

Daugelis 2020-uosius pasitikome bent su keliais pasižadėjimais sau, kad įžengę į naująjį dešimtmetį nebūsime tokiais, kokie buvome. Naujametinės rezoliucijos tikriausiai jau tapo įpročiu, kurį gal laikas mesti? Tapytoja Rosanda Sorakaitė sako, šiais metais neplanuojanti nieko naujo, kadangi užsibaigę 2019-ieji menininkei tikrai buvo intensyvūs – Kaune ir Klaipėdoje surengtos personalinės parodos, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir Vokietijoje, vyko į meninę rezidenciją "River Residency" Los Andžele, JAV.

Su tapytoja kalbame apie norą nurimti, neforsuoti savęs, užbaigti pradėtus darbus ir tiesiog mėgautis kūrybiniu procesu.

– Personalinėje parodoje "Atstumas iki širdies", ką tik vykusioje "Meno parko" galerijoje, eksponavote naujausius savo paveikslus. Pasibaigę metai jums buvo produktyvus kūrybinis periodas, tokie pat planuojate bus ir 2020-ieji?

– Kūriniai, eksponuoti galerijoje, buvo kurti nuo rudens. Ruošdamasi parodai dirbtuvėse tapiau kiekvieną dieną, darbų sukūriau nemažai, todėl ekspozicijoje buvo rodomi ne visi. Dar liko apie dvi dešimtis paveikslų, kurie yra nebaigti. Paroda jau įvyko, todėl dabar galiu dirbti lėčiau. Tai gerai, nes norisi ramesnio etapo. Naujaisiais metais personalinių parodų neplanuoju, todėl tai bus laikas, kurį skirsiu pradėtiems, bet neužbaigtiems paveikslams.

Properša / Vilmanto Raupelio nuotr.

– Jausmus žadinantis parodos pavadinimas – "Atstumas iki širdies" – yra apie jūsų santykį su tapyba?

– Gyvenime labai jaučiu pulsavimą: kai nuo vienų dalykų nutolstame, prie kitų – priartėjame. Galvodama pavadinimą, svarsčiau, kaip perteikti savo santykį su tapyba, motyvais, kūrybiniu procesu, kurie yra susiję su mano vidiniu pasauliu, prisiminimais, ryšiais, žmonėmis. Todėl parodos pavadinimas ir yra sudarytas iš raktažodžių – širdis tai jausmų saugojimo dėžutė, o atstumas – nesibaigiantis pulsavimas: nutolimas, priartėjimas.

– Sekantieji jūsų kūrybą gali pastebėti, kad ankstesnio laikotarpio paveiksluose vyravo vizualiai kiek konkretesni motyvai, o naujausiuose darbuose – jie abstraktesni, nebelieka daiktiškumo.

– Kai kurie motyvai drobėse pasikartoja, nes man įdomi paralelė – kaip ir kuo nauji paveikslai siejasi su ankstesniaisiais. Keletas parodoje eksponuojamų kūrinių motyvų yra parsivežti iš Los Andželo, kur šią vasarą rezidavau. Jie tarsi nauji, mano kūryboje dar ne eksploatuoti, tačiau susiję su ankstesniais kūriniais, nes kad ir kur nuvažiuočiau, pastebiu tai, kas man, kaip žmogui, įdomu, artima.

– Kūrėte ir dalyvavote parodose dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai, ne tik Lietuvos, tačiau ir tarptautiniame, meniniame lauke dalyvaujate ir baigusi studijas. Ar pastebite, kaip ir kuo per pastaruosius dešimt kūrybos metų pasikeitėte?

– Negaliu pasakyti, kad per visą kūrybinį laikotarpį labai pasikeičiau, tačiau šioks toks virsmas įvyko. Jaučiu, kad dabar turiu daugiau energijos, esu tvirtesnė. Bakalauro, magistro studijose dominavusio tapymo iš fotografijos dabar lieka vis mažiau ir mažiau, pasikliauju technika, per kurią atrandu naujus dalykus: potėpių faktūras, spalvų sąskambius ir pan. Norisi drobėje parodyti patį kūrybos procesą, ne tik rezultatą, kad žiūrovas, žvelgdamas į paveikslą, galėtų matyti sluoksnius, suvoktų, jog darbas sukurtas ne per vieną kartą.

– O ar jūsų santykis su tapybos medija per šį dešimtmetį kito?

– Tapyboje visada buvo svarbus procesas. Nors tapau jau dešimtmetį, tačiau kiekvieną kartą kurdama įeinu į pasikartojančią būseną, kurioje permąstau vaikystės prisiminimus, gyvenimo situacijas, patirtis. Tai – kasdienybės dalykai, kurie tapyboje man visada buvo įdomūs, todėl tapyba man yra – būdas susikaupti.

– Ar niekada nejautėte noro, poreikio išbandyti vizualiai kitokią tapybinę kalbą ar paieškoti kardinaliai kitokių temų, motyvų?

– Esu nuosekli. Mano paveikslai tai – vidinio pasaulio refleksijos. Greitai nesikeičiu, todėl ir motyvai drobėse pasikartoja. Stengiuosi atsiriboti nuo kitų nuomonių ir mėgautis procesu. Neforsuoju, kad reikia keistis. Viskas vyksta palaipsniui – atrandu naujus spalvų santykius, motyvų siluetus, formas. Tapybos kalba tą patį motyvą atvaizduoti, įvaizduoti drobėje galima daugybe skirtingų būdų.

Dirbu sau. Bet kai paveikslas yra užbaigiamas, jis tampa atviru.

"Dresden" L.A. / Vilmanto Raupelio nuotr.

– Ar drobėse žiūrovui atskleidžiate savo jausmus, asmenines patirtis, ar siekiate, kad tai, apie ką kalbate, kūrinyje būtų universalu?

– Kai tapau dirbtuvėje permąstau tik asmeninius dalykus, tačiau stengiuosi jų neįvardyti, neatskleisti net per pavadinimus. Dirbu sau. Bet kai paveikslas yra užbaigiamas, jis tampa atviru. Nebandau kažko įteigti. Aš matau ir jaučiu vienus dalykus, o žiūrovas – kitus. Visi paveikslai turi dalį manęs, tačiau kartu yra ir kažkas kito, naujo ir man. Kiekvienas kūrinys turi universalią dalį, kurią gali atrasti visi.

– O kaip, kalbant apie vidinius, asmeniškai jums jautrius dalykus, pavyksta išlikti kritiškai kūrybiniame procese?

– Konstruktyvios kritikos, vertinat ir procesą, ir rezultatą, gaunu iš vyro (tapytojo Povilo Ramanausko – aut.past.). Povilo kitokia energija, jis kitaip mato paveikslą, todėl jo išsakyta nuomonė padeda. Visgi dažniausiai pasikliauju intuicija. Ir ne tik kurdama. Gyvenime nesu užsispyrusi, priešingai, linkusi nusileisti, nesivelti į ginčus ar diskusijas su tikslu kažką kažkam įrodyti. Tačiau tapyboje – esu griežta: jei jaučiu, kad darbas nebaigtas, tai jis yra nebaigtas. Visiškai pasitikiu intuicija.

– Šią vasarą rezidavote Los Andžele įsikūrusioje galerijoje "River", kurioje taip pat surengėte ir savo personalinę parodą. Kokios naujos patirties įgijote? Kaip ji atsiskleidė jūsų paveiksluose?

– Skrisdama į rezidenciją jaudinausi, nes norėjau ne vežtis jau atrastus motyvus, o pamatyti autentiškas Los Andželo detales. Gyvenau Angelino Heights rajone, kuris priminė Kauno Žaliakalnį. Graži, medinė XIX a. laikų architektūra iš karto padarė įspūdį. Dėmesį patraukė gatvėse stovintys šviestuvai, kuriuos anksčiau kūrendavo dujomis. Žinoma, paveikslų motyvu tapo ir palmės, kurias pažvelgusi pro langą matydavau augančias kieme. Atrasti savitą Los Andželą neprireikė daug laiko ar paieškų, viskas susiklostė palankiai, todėl būdama rezidencijoje stengiausi nesiblaškyti, susikoncentruoti į kūrybą ir būsimą parodą.

Atsiskyręs atspindys / Vilmanto Raupelio nuotr.

– O kokį įspūdį jums paliko Los Andželas? Ar jis priminė amerikietišką svajonę?

– Bendra atmosfera mieste patiko – žmonės atsipalaidavę, draugiški, kalbūs. Tačiau pastebėjau ryškią skirtį tarp pasiturinčių miesto gyventojų ir tų, kurie neturi nei kur, nei iš ko gyventi. Benamių mieste labai daug, kai kur – net ištisi kvartalai, kuriuose palapinėse glaudžiasi namų neturintys žmonės. Keliauti man labai įdomu, bet gyventi kitur nenorėčiau.

– Nors esate iš Šiaulių, tačiau Kaunas tapo jūsų namais?

– Kaune man patinka ramybė – ir gamtos, ir žmonių. Esu namisėda, rutinos žmogus. Man gerai, kai žinau, kaip viskas yra ir kaip bus, tada puikiai jaučiuosi ir turiu daugiau energijos. Ir įkvėpimo toli ieškoti man nereikia, todėl nesilaikau strategijos, kad būtinai kartą ar keletą per metus man būtina išvykti. Stengiuosi sau netaikyti kitų žmonių taikomų taisyklių ir kitiems neprimesti kažko, kas galbūt tinka tik man.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rasa TO MENA IŠMANANČIAI KAUNIETEI

Rasa  TO MENA IŠMANANČIAI KAUNIETEI portretas
KAŽIN BRANGIOJI AR TU IŠMANAI KAS TAI YRA MENAS KAD TAIP NUSIPLIURPEI APIE DAVIČIU PASAULYJE JAM LYGIU NĖRA O ČIA PASISKELBĖ ATSIRADO DARAI GĖDA TAI MERGAITEI VISAS JUSU MENAS ŽIURĖTI I SAVO PAVEIKSLUS IR GALVOTI NU KAS ČIA GALI BUTI I KA ČIA PANAŠU

natalija

natalija portretas
Gaila braNGIOJI BET ČIA TAPYBOS NEMATAU MENO NEMATAU GROŽIO JOKIO

Balamutas

Balamutas portretas
Jeigu kažką kuri, esi žmogus, esi kaip Dievas, esi Kūrėjas. Jeigu nieko nekuri, o tik naudojiesi ką kiti sukuria ir pavydėdamas tyčiojiesi iš Kūrėjo, esi tik paprastas gyvūnas, kaip juodmargė pievoje.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių