Salė lūžo nuo žiūrovų

Kauno nacionaliniame dramos teatre, kuris drauge su žiūrovais dar mena Lietuvos teatro simboliais tapusius R.Staliliūnaitės sukurtus Barboros, Kleopatros, Noros, Jurgos, Mortos vaidmenis, vėl pakvietė kauniečius į susitikimą su mylima aktore jos 79-ojo gimtadienio proga išleistoje knygoje "Nejaugi tai buvo". Kaip ir anuomet, kai aktorė vaidindavo Barborą Radvilaitę, teatro salė lūžo nuo žiūrovų gausos, o scenoje vis augo ir augo jai skirtų gėlių puokštė.

"Nejauku apie save kalbėti... Manoji karta mane pažinojo ir laikotarpiais labai mylėjo. Esu skolinga už tą meilę. Tad ar dera drumsti žmones, kviečiant pokalbio su manimi dar kartą? Bet jeigu jau stabtelėjote ties mano asmeniu – kai ką prisipažinsiu."

Šiais žodžiais prasideda įstabios aktorės ir žmogaus knyga, kurios turinį su meile ir atida R.Staliliūnaitės asmenybei parengė jos artima draugė bibliotekininkė ir autorinių teisių paveldėtoja Dainuolė Kazlauskienė, talkinant Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovui rašytojui Petrui Palilioniui.

Vaikystė su stribais

Pristatydama šią knygą teatre, kur prabėgo kūrybingiausi R.Staliliūnaitės gyvenimo metai, D.Kazlauskienė priminė – 2011 m. pavasarį mirusi aktorė nemėgo būti vadinama nei teatro legenda, nei žvaigžde, nors jos sukurti vaidmenys buvo įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija, Auksiniu scenos kryžiumi, valstybiniais apdovanojimais.

Vienas po kito prie šio teatro scenos, kurią aktorė paliko 1993 m., stojo jos kolegos – skaitė R.Staliliūnaitės ištraukas iš keturių dalių knygos.

Aktoriai Henrikas Savickis, Liucija Zorubaitė pateikė ištraukas iš pirmos knygos dalies "Keli stabtelėjimai prie gyvenimo". Tai Rūtos prisiminimai apie vaikystę Joniškėlyje, gyvenimą pas senelius Pašušvyje, pirmąjį vaidmenį – lapę mokyklos vakarėlyje, vaiko atmintyje išlikusius epizodus iš pokario provincijoje: partizanų kūnus Baisogalos centrinėje aikštėje, stribo kerzavą batą ant nukankinto jauno kunigo krūtinės, mokymąsi Kėdainių mokyklėlėje, kurioje mokytojavo gražuolė rašytojo Juozo Paukštelio žmona, gyventojų eiles prie rūgščios tarybinės duonos, nepavykusį mėginimą įstoti į Kauno medicinos institutą, bet sėkmingą – į Vilniaus konservatorijos teatrinį fakultetą, pirmuosius spektaklius Kauno valstybiniame dramos teatre, apie Mamą, Tėvą, senelius.

Tango su slidžių batais

Aktorius Dainius Svobonas sausakimšai salei skaitė epizodą iš Krakių mokyklinio teatro, kuriame vaidino ir Rūtelė. Spektaklio pažiūrėti buvo atvykęs svečias iš Vilniaus, kuris po vaidinimo surengtame vakarėlyje pakvietė R.Staliliūnaitę tango. Svečias šoko avėdamas... slidžių batais, tačiau būtent šis žmogus iš Vilniaus pirmas pastebėjo jos talentą ir stumtelėjo teatrinių studijų link – apie tai jis šnekėjosi ir su būsimos aktorės tėvais, dalyvavusiais tame mokyklos vakarėlyje.

Tas žmogus iš Vilniaus, įžvelgęs moksleivėje būsimą aktorę, – Salomonas Sverdiolas, po poros metų tapęs Lietuvos liaudies rūmų direktoriumi.

Knygoje ryški nenusakoma aktorės meilė Pašušviui, be kurio ji negalėjo apibrėžti Lietuvos kaip tėvynės, atskleistas jos kelias teatre, pergalės ir pralaimėjimai, meilė ir skausmingas išsiskyrimas su juo.

Kas svarbu žmogui ir valstybei

Skaitytojas turės unikalią progą patekti į savitą, gilų aktorės pasaulį, į kurį ji, būdama gyva, įsileisdavo ne kiekvieną, tačiau, kartą įsileidusi, apgaubdavo šiluma ir tiesa. Kaip Pašušvyje Rūtai atminti 2012 m. pasodinta guoba – santūri ir išdidi, sunkiai skaldoma, bet labai kaitri.

Žmonės turi užjausti vienas kitą, būti šalia, padėti. Tai svarbu ne tik žmogui, bet ir valstybei.

Tai ji, R.Staliliūnaitė, su bendraminčiais Atgimimo aušroje stojo ginti vaistų sandėliu paverstos Šv.Gertrūdos bažnytėlės nuo galutinio sunaikinimo, tai ji inspiravo žinomą šekspyrologę Deliją Valiukėnaitę (JAV) išversti į anglų kalbą Dalios Grinkevičiūtės knygą "Lietuviai prie Laptevų jūros".

"Žmonės turi užjausti vienas kitą, būti šalia, padėti. Tai svarbu ne tik žmogui, bet ir valstybei", – savo sprendimus tąsyk aiškino aktorė, kuriai vėliau buvo suteiktas Kauno miesto garbės pilietės vardas.

Stasio Santvaro pėdsakas

Daugeliui skaitytojų bene didžiausias netikėtumas knygoje – jos ketvirtoji dalis "Laiškai". Tai R.Staliliūnaitės ir už Atlanto gyvenusio poeto, publicisto, dramaturgo, lietuviškų operų libretų autoriaus, operos solisto Stasio Santvaro epistolinis palikimas, kuris yra labai informatyvus ne tik istoriniu, kultūriniu ir literatūriniu požiūriu.

"Kokias tu pareigas eini, / Mažasis vabalėli..." – tada, 1973 m., R.Staliliūnaitė dar nieko nežinojo nei apie Stasio Santvaro "Vabalėlį", nei apie patį autorių, gyvenantį už jūrų marių. Tačiau gavusi dovanų – kelionę į JAV kaip priedą prie Respublikinės premijos, ji Juozo Grušo dėka pateko į S.Santvaro baltą namelį vandenyno pakrantėje. Ši pažintis išaugo į šešiolika metų trukusį žaismingą Rūtos ir Stasio pasikalbėjimą laiškais, o po jo mirties – su S.Santvaro žmona Ale.

"16 metų mane lankę laiškai – lyg gyvi. Pasiimi juos, skaitai ir tarsi kalbiesi su Tėvynę, Motiną, gandrus ir Meilę mylėjusiu poetu", – rašė 1996 m. R.Staliliūnaitė.

Neaktuali tema?

"Šiom dienom aš čia mačiau Liv Ulman, vaidinančią Jeano Cocteau pjesę, pavadintą, regis, "Žmogiškuoju žodžiu" ("Žmogaus balsas"). Visą valandą viena aktorė scenoje. Ir galvoju: va, čia tai vaidmuo Rūtai!" – rašė 1979 m. gruodį S.Santvaras aktorei į Kauną.

"Noriu pasigirti, kad savo vakarėlyje Aktorių namuose, Vilniuje, atsisveikinimui paskaičiau Jūsų "Gandrus". Salė nuščiuvo, sustingo, o paskui prašė duoti nusirašyti. O aš pasakiau, kad jie yra "Poezijos pavasaryje"...– 1980 m. rudenį rašė poetui R.Staliliūnaitė. Ir tai buvo nepurslojantis dviejų gilių žmonių su tvirtu moraliniu stuburu ryšys.

Ši knyga turėtų supurtyti mūsų suplėkusį būvį, kuriame tiek nedaug telikę tiesos, teisingumo ir meilės, visa tai suprantančiųjų. Kad viso to likę nedaug, patvirtina ir knygos sudarytojos bei pagrindinės mecenatės D.Kazlauskienės nejučia išsprūdęs pastebėjimas – Lietuvos kultūros taryba prie Kultūros ministerijos, į kurią kreipėsi D.Kazlauskienė su P.Palilioniu finansinės paramos šiai knygai, atsakė: "Neaktuali tema." Ar tikrai?

Ištrauka iš knygos

"...Aišku, gyvenimas priverčia sustoti ir prie to, ką negražaus žmogus padarė: "Žiūrėk ir matyk – būna ir taip...", o pagal Šventąjį Raštą – taip buvo, yra ir bus. Iš kur žinotume, kad tai balta spalva, jei nebūtų juodos? Bet šitas supratimas ateina tik šiek tiek pagyvenus. Kol esi jaunas, lyg paukštis mušiesi į stiklą rėkdamas: "Juk taip būti negali!" O paskui supranti: "Negali, bet yra." Anksčiau klausdavau, o dabar žinau...  Bet tai nereiškia, kad nereikia priešintis šlykščiai neteisybei. Tiesą visada reikia ginti."

Rūta Staliliūnaitė. Ištrauka iš knygos trečios dalies "Kai viskas rūpėjo"