Pirmoji buveinė

Nekomercinio meno erdvės įkūrėjai Raimundas Eimontas, Eglė Gerasimovaitė ir vėliau prie jų prisijungęs Marius Paulikas džiaugiasi, kad lankytojams miesto centre esančios patalpos bus lengviau pasiekiamos.

"Anapus Vytauto Didžiojo tilto įsikūrusį "Raudoną namą" pasiekdavo tik ištikimiausi gerbėjai, tad tikimės, kad persikrausčius į miesto centrą pavyks pritraukti naujos publikos. Šiek tiek koreguosime savo veiklą, bet išlaikysime nekomercinio avangardinio meno konceptą", – pasakojo jie.

"Raudonas namas" kaip nekomercinio, avangardinio, eksperimentinio ir pogrindinio meno buveinė atsirado menininkams R.Eimontui ir E.Gerasimovaitei nusprendus, kad laikas turėti savo nepriklausomas patalpas, kuriose būtų galima įsirengti savo kūrybinę laboratoriją, nevaržomai repetuoti ir koncertuoti.

Tokių patalpų paieškos buvo nelengvos, kadangi norint naudotis tiek valstybinių kultūros, tiek komercinių įstaigų patalpomis reikia taikytis su jų savininkų ideologiniais bei komerciniais interesais grįstomis sąlygomis, kurios šiuolaikine menine raiška užsiimantiems menininkams buvo nepriimtinos idėjiškai, o finansiškai tiesiog neįkandamos. Galiausiai tinkamos patalpos buvo rastos, ir "Raudonas namas" atvėrė savo duris Veiverių gatvėje.

Tikslas – ugdyti auditoriją

Atsidarius šiai pogrindinio meno erdvei atsirado nemažai menininkų, norinčių pristatyti savo kūrybą "Raudoname name". Per vieną "Raudono namo" veiklos sezoną jame vyko parodos, koncertai, paskaitos, pokalbiai, knygų pristatymai, filmų peržiūros ir netgi buvo įrašytas albumas.

Nemažos sėkmės sulaukė pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku ir islamo kultūros specialistės Maritanos Larbi paskaita. Buvo ir svečių iš užsienio – muzikantas Liudas Mockūnas su norvegų-danų grupe "Dirty Mountain". Visa "Raudono namo" veikla taip išsiplėtojo, kad E.Gerasimovaitei ir R.Eimontui netgi pritrūkdavo laiko saviems projektams.

"Visi renginiai būdavo nemokami, išsilaikydavome iš žmonių aukų. Suprantama, kad nieko neuždirbome, nes mokėdavome nuomą, apmokėdavome komunalines išlaidas, pirkdavome kavą ir arbatą, kuria vaišindavome lankytojus. Jeigu pasitaikydavo mėnuo be nuostolių, labai džiaugdavomės. Tačiau mums būdavo malonu, kad pas mus lankosi avangardinio meno gerbėjai, o ir renginių vis daugėjo – kartais turėdavome net po tris per savaitę", – pasakojo R.Eimontas.

"Raudono namo" auditorija nebuvo didelė, tačiau tai buvo žmonės, kuriems Kaune labiausiai trūko laisvojo meno erdvės. "Kaune turbūt esame vienintelė tokia vieta. Mes ją sukūrėme žmonėms, kuriems to reikia. Tokio pobūdžio menas niekur pasaulyje nėra populiarus, tačiau ši šaka turi gyvuoti, nes žmonėms šiais laikais yra kišama per daug komercinių projektų. Manau, kad tai, ko žmogus nori, ir tai, ko jam reikia, yra du skirtingi dalykai. Tad tikiu, kad yra žmonių, kuriems reikia laisvojo, eksperimentinio meno, nors jie to ir nežino. Tačiau, kai pamato ir išgirsta, jiems jis pradeda patikti. Taip pat yra ir su maistu – kaip gali neparagavęs patiekalo žinoti, ar tau jis patinka?" – įsitikinęs R.Eimontas.

Menas be kliūčių

"Raudono namo" renginių bendraorganizatoris ir senbuvis M.Paulikas į šią laisvojo meno erdvę užsuko vedamas smalsumo ir suprato, kad "Raudoname name" galima vykdyti tokius projektus, kurių niekur kitur plėtoti nebūtų įmanoma. Taip buvo sukurta grupė "Ana-Logika", kuri neseniai išleido savo pirmąjį demonstracinį įrašą.

"Rengdavome akustinių, elektroninių triukšmų koncertus, grodavome laisvo garso, improvizacinę, triukšmo muziką. Tai yra akustinė muzika, bet grojama visokiais rakandais, virtuviniais įrankiais, būgnais, perkusijomis ir netradicine technika valdomais įprastais muzikos instrumentais. Vėliau perėjome prie elektronikos – darėme projektą su radijo imtuvais. Pristatėme visą namą visokių radijo imtuvų, magnetofonų, mikrofonų ir jais grojome", – pasakojo M.Paulikas.

Didžiausias sunkumas, su kuriuo susidūrė "Raudono namo" įkūrėjai, buvo nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčiai bei šaltis žiemą – patalpos buvo šildomos židiniu, tad prieš renginius tekdavo nemažai pavargti šildant patalpą malkomis.

"Muzikantams, suprantama, nemokėdavome, bet jie suprato mūsų situaciją. Mes atsidėkodami anonsuodavome ir reklamuodavome jų koncertus, nemokamai kurdavome ir platindavome jų pasirodymų vaizdo klipus. O patiems muzikantams patikdavo, kad jie galėdavo groti visiškai savęs neribodami. Tuo "Raudonas namas" ir buvo žavus – mūsų niekas nevaržė. Tai nebuvo lengvas darbas, bet mums patiems jis patiko ir teikė pozityvių emocijų bei kūrybinės laisvės, nes tu gali sau leisti tai, ko negalėtum leisti kitomis sąlygomis", – pasakojo "Raudono namo" įkūrėjai.

Vienintelė baimė

R.Eimontas, E.Gerasimovaitė ir M.Paulikas tikisi, kad naujoje vietoje avangardinio meno erdvė išsilaikys ilgiau nei pirmojoje.

"Neatitinkame jokių standartų, tad mums yra sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ateityje. Mūsų visuomenė tokiam menui dar turi subręsti, nes kol kas ji yra labai vienalypė. Mes tikrai nenorime tapti komerciniai ar parsiduoti, – sakė R.Eimontas. – Galbūt finansiškai mums būtų palankiau kviesti koncertuoti vakariečius atlikėjus, tačiau prioritetą mes teikiame Lietuvos kūrėjams. Visa mūsų veikla yra skirta pristatyti publikai būtent mūsų nacionalinę avangardinę kultūrą ir kuo labiau ją iškelti iš gilaus pogrindžio."

R.Eimonto teigimu, Lietuvoje yra daug dėmesio vertų kūrėjų, tiesiog niekas jais nesidomi ir jiems nėra erdvės pasirodyti. "T.Ivanausko zoologijos muziejaus patalpose yra projektorius, tad rodysime nemažai filmų. Jie taip pat bus lietuviški, tikrai ne holivudiniai. Lietuviškas kinas yra sritis, kuri mūsų visuomenėje yra išvis užmiršta. Norime tai pakeisti", – planais dalijosi menininkas.