Kęstučio Jakšto veidas pastaruosius dešimtmečius yra matomas tokiais skirtingais rakursais, kad kartais ima atrodyti, jog Lietuvoje esama dviejų kęstučių jakštų.
Profesionalus tūbininkas, operos dainininkas – ir Smaragdas legendinėje koncertinėje programoje "Viengungių melodijos". Brikas "Šiaurės Atėnų teatre" Dalios Tamulevičiūtės režisuotoje dramoje "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", Kasijus Juozo Nekrošiaus "Otele", Prezidentas Karlis Ulmanis filme "Rygos sargai" ir lėtapėdis apsukrus pareigūnas Silvestras filme "Zero II". Aktorius, gebantis įkūnyti ir dramos, ir televizijos šou personažą. Aktorius, už vaidybą "Zero II" apdovanotas Sidabrine gerve, ir nei žanrų, nei geografinių ribų nepripažįstantis režisierius, kurio darbų sąraše – miuziklas "Velnio nuotaka" Pasaulio lietuvių dainų šventės atidarymui 2003-iaisiais, Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" inscenizacija "Meno forte", pastatymai Čikagos lietuvių operoje.

Nuo 2010-ųjų K.Jakštas – Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis režisierius. "Iš pradžių bandžiau atsisakyti, bet vėliau sutikau metams save išbandyti. Ir va jau šešti metai", – sako K.Jakštas ir atvirauja: šiame teatre jis turįs galimybę mylėti teatrą taip, kaip jį nori mylėti, daryti tai, ką nori.

Apie gyvenimą meno pasaulyje, kuriame būta ir tikros triūbos, ir dramos ugnies, ir juodojo humoro krikšto vandens – pokalbis su K.Jakštu.

– Baigęs Kauno J.Naujalio meno mokyklą studijavote triūbą, operinį, solinį dainavimą, tačiau galiausiai pasirinkote aktorystę, o vėliau – ir režisūrą.

– Man vis kažko trūko, toks nenuorama buvau. Jau kariuomenėje susiformavo mintis, kaip suvesti į viena tai, ką esu išbandęs gyvenime. Ir pagalvojau, kad aktoriniame tai būtų galima padaryti prasmingiausiai. Šiek tiek išmanau muziką, šiek tiek – literatūrą. Ir po kariuomenės nuvažiavau stoti į Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija – aut. past). Kadangi sąmoningą jaunystės dalį buvau gana aršus berniokas ir jeigu ne tėvas, nežinia, kokiais keliais būčiau nuėjęs, supratau, kad į aktorinį stoja labai išmintingi žmonės ir kad man dar reikia paskaityti labai daug knygelių, nors skaityti mėgdavau ir iki tol.

Mąsčiau, kur čia būtų lengviausia praleisti tuos vienus metus iki perstojimo. Tais laikais būdavo tokie nukreipimai: jeigu esi toks vidutinis – negauni leidimo stoti, o eini dirbti meno vadovu kultūros namuose ir pan. O gabesni gaudavo. Aš gavau iš abiejų specialybių tuos leidimus – ir į triūbą, ir į operinį dainavimą. Ir galvoju: "Aha, į triūbą įstosiu, reikės keltis kiekvieną rytą penktą valandą ir groti po keturias valandas, gal reikia stoti į operinį." Na, ir stojau į operinį. Planavau pasimokyti metus, pasižiūrėti, kuo čia tie aktoriai kvėpuoja, apskritai, kas tai per profesija. Stojimas į operinį buvo labai nelengvas vien dėl to, kad tai buvo pirmi metai, kai katedrai pradėjo vadovauti Vaclovas Daunoras, kuris nubrėžė stojančiųjų limitą – iki šešių. Reikėjo patekti į tą šešetuką ir įveikti nemažą konkursą. Man pavyko. Na, ir tuos metus laiko aš labai daug skaičiau. Dabartinėje Mažvydo bibliotekoje praleisdavau labai daug laiko. A.Čechovą praktiškai visą perskaičiau. Susidraugavau su darbuotojomis, kurios man atnešdavo literatūros ir iš fondų, kurių knygų lengvai tuo metu nebuvo galima gauti. Skaičiau ir K.Ostrauską, kuris paliko man didelį įspūdį. Ir pamačiau, kad ne šventieji puodus lipdo.

Gal ta aktorystės liga aš buvau jau šiek tiek anksčiau užkrėstas? Kai mokėmės J.Gruodžio technikume, atėjo jauna lietuvių kalbos mokytoja Laima Pavilionytė ir mūsų technikume nusprendė įkurti dramos būrelį. Įsivaizduokite, ką reiškia jaunai mokytojai auditorijoje turėti tokį tipažą kaip aš?! Ji nusivedė mane į būrelį ir pasakė: "Pasėdėk, gal tau patiks kas nors." Pamažu užsikabliavau ir man labai patiko. Paskui nuėjau į teatrą susipažinti, kas darosi teatre. Gal tai ir buvo pirmieji šios ligos simptomai?

Tai taip va ir atsidūriau aktoriniame. Mokėmės kartu ir labai blogu, ir labai geru laiku, žlugo senoji valdžia, atsirado naujoji, besimokant pradėjo pūsti nauji vėjai. Turėjome galimybę pasimokyti Juilliardo menų akademijoje Niujorke. Pati mokymosi sistema stipriai keitėsi – jau klausdavo ir mūsų nuomonės. Mokėmės ir klasikinio šokio, ir akrobatikos, ir gimnastikos, ir jodinėjimo. Tai buvo labai naudinga patirtis.

O blogas laikotarpis tuo, kad išėjome į niekur, nes į teatrą žmonės tuo metu nevaikščiojo ir labai vargome. Baigdami studijas įkūrėme "Šiaurės Atėnų" teatrą. Bet tai buvo labai gera aktorinė patirtis: "Norėjote aktorinio – tai valgykite." Ir valgėme dideliais šaukštais iš skardinių su tefteliais. Prisimenu tuos momentus, kai mums išmokėdavo algas tais žvėriukais – gauni du žvėriukus, ir supranti, kad išeina du degtinės buteliai.

– Nebuvo noro viską mesti ar bandyti užsidirbti kur nors kitur?

– Užsidirbti buvo bandymų ir kitur. Neslėpsiu, tas laikas buvo toks pervirsminis. Buvau ir dingęs trims mėnesiams, kai niekas nežinojo, gyvas aš ar ne. O atsidūriau gruzinų, abchazų kare. Bandžiau su pažįstamais daryti pirmąjį savo biznį. Kai prasidėjo tas karas, man paskambino vienas pažįstamas iš Gruzijos ir pasiūlė mainyti maistą į ką nors. Sėdau ir išvažiavau su sviestu, dar nežinodamas, kad ten karas. Keliavau atgal namo apie du mėnesius su visokiais nuotykiais.

Vėliau pirkdavau kokį automobilį Vokietijoje ir parveždavau. Bet tai tik todėl, kad reikėjo išlaikyt šeimą, o teatras man visą laiką buvo svarbiausia. Tik daug vėliau mes pradėjome iš jo pragyventi. Tačiau anas laikas geras tuo, kad tą sunkų darbą pastebėjo kiti režisieriai. Kažkas, aišku, mus neigė. Buvo toks etapas, kai vieną dieną susirinkome ir nutarėme, kad nebepragyvename iš spektaklių ir turime sugalvoti kažką tokio, kad ateitų žmogus į salę ir apie nieką negalvotų, tiesiog juoktųsi. Ir taip gimė "Viengungių melodijos". Uždirbdavome tiek pinigų, kad dalį jų (iš asmeninių honorarų) dėjome į teatro kasą, nors tai buvo ir privačiai mūsų sukurta struktūra. Taip mes pastatėme keletą spektaklių.

Mūsų dėstytoja profesorė Dalia Tamulevičiūtė į tai žiūrėjo labai kreivai ir rodė mus kaip pačius blogiausius pavyzdžius, kaip žmonės parduoda teatrą. Dabar tai daro daug kas ir net pačiais blogiausiais būdais. Vis dėlto profesorė atėjo į mūsų koncertą Palangoje. Baimės buvo pilnos kelnės, susibėgome visi ir sakome: "Ką darome?" Sutarėme daryti taip, kaip darėme visada, nekreipdami dėmesio. Atgrojome trijų valandų koncertą, žmonės leipo, juokėsi. Ji atėjo į sceną ir pasakė: "Kaip jūs čia apsirengę? Kas čia per apšvietimas? Kaip jūs galite taip dirbti?" Ji pradėjo mums duoti profesines pastabas. Ji suprato, kad mes atlikome tam tikrą misiją, nes priversti žmogų juoktis tais laikais buvo sunku. Leidžiu sau galvoti, kad mes buvome vieni iš pradininkų – šalia "Keistuolių".

Paskui mus pastebėjo režisieriai Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus. Vieni nuėjo dirbti pas E.Nekrošių, kiti – pas J.Vaitkų. Visi kiti penkiolika mano metų buvo praleisti su E.Nekrošiumi. Tai mano didysis mokytojas, teatrinės sąžinės pavyzdys – jis tiek dirbdavo, kad visiems kitiems būdavo tiesiog nepatogu nedirbti. Tai žmogus, kuris iš savęs reikalauja daugiausia, ir nebūdavo dienos, kad neatneštų naujos idėjos. Bijodavai net išeiti į tualetą, kad kažko nepraleistum. Be to, ir teatrinės draugystės pavyzdys, kai visus suvienydavo kaip sraigtus. Į režisūrą mane pastūmėjo būtent jis. Sako: "Tavo mąstymas yra kitoks, eik." Jis gavo pasiūlymą statyti "Velnio nuotaką", aš dalyvavau repeticijoje "Meno forte" ir mane labai ilgai įkalbinėjo režisuoti.

– Labai baugino ši atsakomybė?

– Taip, labai. Nes medžiagos jokios nebuvo, tik tai sinopsis ir filmui parašyta muzika. Iš esmės reikėjo parašyti visą normalų miuziklą. Tuo metu išvykau į Italiją ir per mėnesį bandžiau viską sudėlioti. Grįžau, sutikau ir pradėjau dirbti. Dabar, kai pasižiūriu įrašus, man keista – scenoje 350 žmonių! Nežinia iš kur buvo to noro ir sveikatos. Praėjus kažkiek laiko pradėjau uždirbti solidų honorarą ir prisiminiau tėčio žodžius: "Sūnau, kai tu uždirbsi kažkiek tai pinigų ir turėsi galimybę, pastatyk mano tėviškės kapinėse kryžių visiems žmonėms." Paėmiau didesnę dalį tų pinigų ir su broliu pastatėme kryžių. Nubraižiau eskizą, meistras padėjo išdrožti. Vis vien yra tokie likiminiai dalykai ir viskas kažkaip gyvenime susiveda.

Toliau viskas judėjo pirmyn, gaudavau vis kažkokį pasiūlymą, kol atėjo laikas, kai galėjau jau pats rinktis, turėti savo svajonių, ką norėčiau pats pastatyti. Šiandien tokių svajonių turiu 418 (rodo didelį sąsiuvinį, kur užrašyta kiekviena šių idėjų – aut. past.).

Dar po kiek laiko atkeliavau į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Tai irgi buvo iššūkis – operetė "Monmartro žibuoklė". Teko sėstis vėl prie klavyro, prie partitūros, sujungti tuos segmentus galvoje. Norėjosi išvengti operetinių štampų, kad žmonės scenoje nebūtų štatyvai. Ir šiandien galiu pasididžiuoti, kad čia vaikšto ne solistai, kurie nieko nemąsto, bet tie, kurie sujungia aktorinius ir muzikinius dalykus. Leisiu sau pasakyti, kad stipriai profesionalėjame ir turime labai stiprią trupę. Šiame teatre aš turiu galimybę mylėti teatrą taip, kaip aš jį noriu mylėti, daryti, ką aš noriu. Teatro valdžia paskyrė mane vyriausiuoju režisieriumi, formuojančiu teatro meninę politiką. Iš pradžių bandžiau atsisakyti, bet vėliau sutikau metams save išbandyti. Ir va jau šešti metai.

Neseniai buvo susirinkimas, kurio metu sudėliojome planus iki 2020 m., ką statysime. Aš visada garsiai rėkiu, kad ant šito fasado užrašyta "Muzikinis teatras", tad jame turi egzistuoti visi žanrai, susiję su muzika, taip pat – ir muzikinė drama. Mes tos politikos laikomės, stengiamės užsiauginti jaunus žmones. Turėtų atsirasti ir pastatymų jaunimui.
Nebijau drąsių bandymų, dažnai imuosi rizkingos medžiagos. Yra numatyta skelbti ir nacionalinio veikalo konkursą, į kurį galėtų pretenduoti visi, kas tik nori. Labai tikiuosi, kad ir Lietuvoje atsiras miuziklo žanras. Paskirų bandymų yra, bet nedaug. Kodėl niekas nesiima rašyti lietuviškos operetės, o ir operos? Iš jaunųjų kompozitorių niekas nesiryžta. Bet tie procesai jau vyksta. Šiuo metu bendradarbiaujame su viena kompozitore ir rašome operą.

– Miuziklas – jūsų mėgstamiausias žanras?

– Miuziklas yra artimiausias mano išmoktai profesijai. Turiu galvoje, kad aktorinis pradas yra toks pats stiprus ir miuzikle, kur vaidyba turi prilygti dainavimui, ir atvirkščiai. Be to, dar turi judėti kūnas. Kas neragavęs šito žanro arba žiūri brodvėjinius pastatymus, sako "Kaip faina!", nemato tų žmonių užkulisiuose. O tai žmonės, kurie kiekvieną vakarą aukoja didžiulę auką. Aš tai matau. Juk, ne taip pasakęs tekstą dramos spektaklyje, čia pat partnerio akivaizdoje gali pasitaisyti, o jei intonacija neužkabinai vienos kitos natos, visi supranta, kad tu esi visiškai ne ten. O kai tas peilis įsminga į krūtinę, labai sunku viską atkurti. Gal dėl to man taip ir patinka miuziklas, bet myliu ir kitus žanrus – operą, operetę. Tiek muzikiniame, tiek dramos teatre režisūra yra ta pati. Su aktoriais tas pats. Miuziklo žanras yra gana naujas, jis netgi neturi savo kritikų, žmonių, galinčių jį analizuoti kaip žanrą. Yra kritikų, kurie sako, kad jiems miuziklas nepatinka, ir tiek. Pas mus apskritai kiek sudėtingiau muzikos klausimu, kitose šalyse matoma didesnė pažanga tiek kūrybos, tiek kritikos atžvilgiu.

– Vaidinate, režisuojate ir kine. Su kokiais sunkumais susiduriate šiame mene?

– Kinas turi savą specifiką, kuri skiriasi nuo teatrinės. Teatre emocija yra išdidinta, kine daugiau sulaikyta. O vaidinti sunku yra visur, tik kine turi galimybę pasitaisyti, pareikalauti dublio. Teatre to negali padaryti. Teatre dirbantys aktoriai yra visa galva aukštesni todėl, kad jie kiekvieną vakarą išeina į areną. Jie turi tam tikros emocinės patirties, ir kiekvieną kartą gelbėja situaciją, o kine kiekvieną kartą tu susidėlioji dublį, išanalizuoji, pergalvoji iš naujo, apsitari su režisieriumi.

Sudėtingiausia galbūt tai, kad filmas beveik niekada nėra filmuojamas nuo pradžių iki galo. Dažnai sudėtingiausios emocinės scenos filmuojamos pradžioje, kai tu dar nežinai, kas vyko iki tol. Savo smegenyse susidėlioti personažo charakteristiką, kaip jis užaugs ir nežinia iš kurios vietos dabar filmuosi, ypač serialuose, yra labai sudėtinga. Ir grįždamas prie to paties dublio, kai keičiami rakursai, turi dirbti su ta pačia emocija.

Sunku kine dar tai, kad reikalinga didelė fizinė ištvermė. Kaip mano bendrakursis Rolandas Kazlas yra pasakęs: "Kinas yra laukimo menas." Tu sėdi ir lauki, kada įšoksi į trasą ir turi būti pasiruošęs dirbti su reikalinga emocija. Ir niekas tavęs nepaklaus, kokia šiandien tavo nuotaika. Kine dar svarbi praktika. Serialai taip pat yra labai didelė praktika. Tegu stovi jauni žmonės prie kameros ir mokosi. Galbūt kada nors iš jų išaugs de nirai, hofmanai ir panašaus kalibro artistai.

– Ko labiausiai reikalaujate iš aktorių – tiek teatre, tiek kine?

– Tiesos. Kad aš tikėčiau tuo, ką jie daro. Kaip aktorius tai pasiekia, man visiškai nesvarbu. Jeigu aš sakau: "Tikiu tuo, ką tu darai", tai jau yra viskas. Kine vienas iš mano mėgstamų režisierių Emilis Vėlyvis turi perkūnišką tiesos jausmą. Kaip jis tai jaučia, niekas nežino. Kai tik jauti, kad atsiranda aktorinės netiesos, iš karto sakai "stop". Savo žmonai esu pasakęs po vieno spektaklio: "Negaliu žiūrėti spektaklio, nes jame nematau aktorinės aukos." Viskas tvarkinga, režisūriškai teisinga, ir filosofija yra, bet nėra aktorinės aukos. Dėl ko aš turėčiau čia ateiti ir kartu su jais jaudintis? Nenoriu matyti tokio formalizmo. Šie dalykai man yra labai svarbūs. Žmonės ateina gėrėtis tavo emocija.
Gyvenime taip pat daug teatro, tačiau tikrame teatre žmonės turi sąmoningai mokėti, sugebėti ir galėti išgauti tas emocijas, kurios yra paveikios. Teatras – tai gyvenimo būdas. Be jo tu tiesiog negali gyventi.

– O kaip jūs pats, kaip aktorius, siekiate tos tiesos?

– Pamenu tokią istoriją. Pirmas kursas aktoriniame, repetuoju etiudą "Duobkasys". Supratau, kad man tikrai reikia suprasti, kaip tai vyksta. Tad Karmėlavos kapinėse pasiprašiau duobkasių, kad šie man leistų pakasti duobes. Kasiau taip gerai, kad jie paliko kastuvus vieną dieną, kitą, ir patys beveik nebedirbo. Kasimas baigėsi labai įdomiai, nes jie pradėjo pykti, kad aš per gerai kasu. Paradoksas dar ir tas, kad kartą, baigdamas kasti, iš tolo pamačiau, kad atneša karstą – pasirodo, laidojo mano buvusios mokytojos motiną. O aš – purvinas, molėtas, su kastuvu rankose. Tyliai išlipau iš tos kapo duobės ir tarp paminklų išliaužiau, nes kas gi patikėtų, kad aš studijuoju aktoriniame. Atvažiavau D.Tamulevičiūtei rodyti savąjį etiudą ir mane iš karto stipriai sudirbo: "Ką tu čia per nesąmones darai? Kokį invalidą tu čia vaidini?" (juokiasi – aut. past.). Supratau, kad nebūtinai taip reikia siekti tos tiesos. Daugeliu atvejų yra intuityvūs dalykai, kai suvoki, kad tai yra susiję su tuo ar anuo.

Pamenu, teko repetuoti Merkucijų ir man niekaip tas vaidmuo nesikabino, nesupratau, ko iš manęs nori. E.Nekrošius papasakojo istoriją apie kažkokį girtuoklį: degė namas su žmonėmis viduje, gaisrinės vis nebuvo ir tas kaimo bomžas praeidamas sustojo, pastatė butelius, užlipo ir išnešė vaikus iš degančios palėpės, visas apdegęs pasiėmė butelius ir nuėjo toliau. Tada E.Nekrošius pasakė: "Aš įsivaizduoju, kad Merkucijus ir yra toks – jis atsistoja ant kelmo, žiūri į mėnulį ir kaip vilkas staugia." Nežinau, ką jis man pasakė, bet man tą pačią dieną vaidmuo pavyko.

Metodika tokia – tu turi žmogų atvesti į tą personažą, kaip tu nori jį pamatyti. Kaip režisieriui, man reikia surasti būdus, kaip paliesti aktoriaus širdį, priešingu atveju viskas vyks tik formaliai, gerai, bet tiesa bus įvyniota į celofaną. Pirmiausia reikia pačiam suvokti, kaip ieškoti to kelio. Nelabai pats mėgstu užstalės skaitinius. Aktorius iš prigimties yra tinginys ir, jeigu įmanoma tempti laiką, tai jis tą ir darys prie stalo klausinėdamas įvairių klausimų, nutolinančių nuo realios situacijos, nuo ėjimo į sceną.