Visa ko (ne)pabaiga

Pavadinime persipynę realūs ir mažiau materialūs alegoriniai simboliai byloja apie kitokios praeities miestą. Jei archetipinės vaikystės vaizdiniai susiję su teigiamais išgyvenimais, nerūpestingumu, tai S.Bakas savo išgyvenimais pasiūlo kur kas liūdnesnę praeities versiją. Joje persipina realios vizijos, su sapnais sumišę atsiminimai ar daugelio atpažįstami vakarietiški kultūriniai simboliai, tačiau net ir nekalčiausias objektas S.Bako akyse virsta melancholijos, skausmo liudytoju.

Nagrinėjant šio menininko kūrybą, derėtų užsiminti apie vieną biografijos faktą, pakeitusį jaunojo S.Bako pasaulio suvokimą. Jam dar vaikystėje teko susidurti su neracionaliu ir visa griaunančiu blogiu – Antruoju pasauliniu karu, tad šio įvykio paveiktą sąmonės srautą galima išvysti penkis kūrybinius dešimtmečius kurtuose darbuose.

Jau pirmieji galerijoje eksponuojami kūriniai išsiskiria paradoksalia vaikystės traktuote: joje matoma ne visa ko pradžia, o pabaiga. Apie ją byloja tuščioje plynėje esantys griuvėsiai, kuriuos pasiglemžia gamta. Šias liekanas galima traktuoti ne tik tiesiogiai, kaip skaudaus laikmečio betarpišką išraišką, bet ir kaip paties menininko praeities bei atsiminimų griuvėsius, kurie kelis dešimtmečius gulėjo S.Bako atmintyje.

Realūs motyvai menininko kūryboje dažnai susimaišo su sapniškais, siurrealiais vaizdavimo būdais, leidžiančiais kūrėjui pažinti ir išstudijuoti žiaurumą, karo beprasmybę.

Tokie darbai kaip, pavyzdžiui, XX a. 8-ajame dešimtmetyje kurtas "Veidas", nukelia žiūrovą į nežinomą archajinės kultūros praeitį, apie kurios šlovę primena skulptūros liekanos: akies, nosies, burnos ir ausies detalės. Panašų vaizdinį, tačiau su labiau apčiuopiamomis nuorodomis, galime įžiūrėti ir kūrinyje "Žydų miestas", kuriame miesto likučius saugoja virš miesto esančios dvi apibyrėjusios akmeninės plokštės – Mozės lentelės.

Istorijos šachmatai

Kova tarp žmogaus rankomis sukurtų statinių ir nepažabotos, žmogaus kultūros apraiškas pasiglemžiančios gamtos atsiskleidžia ir kituose kūriniuose.

Drobėje "Didysis žaidimas" – S.Bako mėgstamas šachmatų lentos simbolis, sugestijuojantis karo kaip žaidimo žmonių likimais įvaizdį. Raudonų plytų statiniai primena karinius fortus, ant jų išmėtyti šachmatų lentos luitai, aplinkui pabirusios žaidimo figūrėlės ir peizaže matomos sustambinto mastelio skulptūrų nuolaužos. Tolumoje kyla dūmai, žemėn smigusios skulptūros ir aptrupėjęs grindinys byloja apie ką tik pasibaigusią kovą. Sutrūkinėjusią šachmatų lentą vainikuoja greta eksponuojama dailininko citata "Pasaulio galingieji dėlioja ėjimus, žaisdami žmonių gyvenimais".

Tokios tematikos kūriniuose nesunku ieškoti ir perkeltinių prasmių, priartinančių žiūrovą prie S.Bako patirčių: statiniai čia – tarsi simbolinė visą kultūrinė žmonijos didybė, o nepažabota, gaivališka gamta, betvarkė ir nuolaužos atstoja kultūros naikintoją – karą.

Be tokių senovės civilizacijas menančių griuvėsių, žiūrovą pasiveja ir daug realistiškesnės, apibendrintos praeities šukės – Vilniaus geto bei jo apylinkių. Šios temos darbuose galima matyti veržlias linijas, dinamišką kompoziciją, įvairiaspalvius miesto stogus ir visą griaunančią jėgą.

Galbūt.

"Peizaže su statiniais" menininkas cituoja kultūrinius pasiekimus: arką, kolonadą, kontraforsus, tačiau šios architektūrinės detalės nepuošia miesto, o kontrastuoja su jau sugriuvusiomis detalėmis. Grafiniame "Geto peizaže" ištirpsta riba tarp realaus ir nerealaus objekto, pastatai, dangus bei žemė vaizduojami tokio paties žemiškų spalvų kolorito, taip sustiprinant ten gyvenančiųjų bejėgiškumą, negalėjimą ištrūkti.

Realūs motyvai menininko kūryboje dažnai susimaišo su sapniškais, siurrealiais vaizdavimo būdais, leidžiančiais kūrėjui pažinti ir išstudijuoti žiaurumą, karo beprasmybę. Vieną vertus, tokie kūriniai paslaptingi, net mistiniai, primena pasakų motyvus, tačiau stebuklingo pasaulio idilę išsklaido destrukcijos motyvai.

S. Bako kūriniuose daiktai ir erdvės komponuojamos taip, kad sukurtų figūros iliuziją, didintų veikėjų skaičių, apgautų žiūrovą.

Tokio veiksmo pavyzdžiu gali būti "Žalioji sinagoga", kuri prieš stebėtojo akis tirpsta arba yra dekonstruojama. Svarbiu akcentu tampa menininko siurrealus daiktiškumo sukeitimas. Sinagogos mūras palaipsniui virsta lengvu popieriumi, kuris skrenda ir nugula ant žemės.

Kitokią objekto dekonstrukciją ar tyrinėjimą galima išvysti piešinyje "Žvaigždės tyrinėjimas". Jame autorius pasitelkia negatyvias erdves tam, kad kurtų simbolinį žvaigždės ženklą. Vienuose žvaigždės motyvuose ši, sugretinama su klaustrofobiškais pastatais, kuria savotišką geto kalėjimą, kituose tampa praraja.

Būties paslaptys

Darbas, kuriame geriausiai atsiskleidžia metafizinė autoriaus pusė, apeliuojanti į modernią italų metafizikos mokyklą, – "Vilniaus prisiminimai". Jame matomas keliais planais konstruojamas keistas siužetas, kuriame vyrauja neapibrėžta erdvė tarp sapno ir realybės.

Pirma šio darbo erdvė – numanoma pastato siena, kurios nišoje matoma figūrėlė. Vyriškio figūra yra tokia keista, nelogiška: jo veidas bei dalis drabužio yra kiauri, per juos matyti ne siena, o dangaus motyvas. Italų menininkams būdingą kompozicinį keistumą, nerealias erdves pabrėžia ir drobių veikėjai, kuriose žmones dažnai atstoja skulptūros ar manekenai. S.Bako atveju, greta minėtos sienos taip pat veikia ne reali persona, o skulptūrinė figūra. Ji tarsi įkalinta akmenyje, atremta į menamą sieną.

Darbo neįprastumas tuo nesibaigia, mat ant iliuzinės sienos kabo bei persidengia du piešiniai, kuriuose užfiksuotas atsiminimų miestas: du griūvančių bažnyčių atvaizdai. Toks neįprastas piešinio piešinyje pateikimas tik stiprina mistiškumą, metafizinę, ne realią erdvę bei laikotarpio, kuriame S.Bakas augo, neįprastumą.

Kultūrinį seno miesto bei Vilniaus griovimą parodoje vainikuoja trys guašo kūriniai, perteikiantys paslaptingus, šamaniškus vaizdinius, kontrastuojančius su racionaliais piešiniais, tapyba ar litografijomis.

Vienas jų – "Magiški gestai". Motyve iš daugelio pasikartojančių linijų kuriamas stilizuotas raštas, kuris konstruoja neapibrėžtus, neapibūdinamus, magiškus veikėjus ir aplinką. "Afrietiškame šokyje" taip pat dingsta net minimalūs civilizacijos pėdsakai, linkstama prie abstrahuojamų formų bei vaizdinio. Galima samprotauti, kad toks atsiskyrimas nuo bet kokios apčiuopiamos, realios aplinkos ar jos detalių yra paskatintas karo žiaurumų ir rodo, kas lieka iš civilizacijos po susinaikinimo – primityvumas, logikos ar tvarkos nebuvimas.

Jau minėtą metafiziškumą ar siurrealų keistumą galima išvysti nutolstant nuo miestovaizdžių temos bei žvelgiant į kitus siužetus. Šarvais apkaustyti kriaušių vaizdiniai, medžiuose tupintys mediniai paukščiai, ant pastatų svirduliuojantys didžiuliai akmenų luitai – taip pat dažnas S.Bako darbuose sutinkamas keistumo, metafizikos motyvas.

Kitapus realybės

Atsigręžus į jo figūriniu pagrindu konstruojamus darbus, sunku nepastebėti ryšio tarp tikro ir dirbtinio, gyvo bei negyvo objektų. Darbuose persipina realūs žmonės ir tam tikros skulptūrinės detalės, kartu veikiančios kūriniuose. Tokiu pavyzdžiu gali tapti darbas "Šeima", kuriame vaizduojamos keturios figūros, tačiau žmogiškų atvaizdų, paveikslo, skulptūros pavidalais galima aptikti net aštuonis.

Net kasdieniai objektai S. Bako atvaizduose dažniau byloja apie skaudžius karo padarinius, o ne ramią objektų formų studiją.

Melancholijos garsai. 1980 m.

"Grupiniame portrete" taip pat persipina realūs veikėjai ir sparnuotos būtybės, primenančios žmogišką atvaizdą. Dažnai S.Bako kūriniuose daiktai ir erdvės komponuojamos taip, kad sukurtų figūros iliuziją, didintų veikėjų skaičių, apgautų žiūrovą, stebėtojo sąmonėje pažadintų netikrumo jausmą.

Pasaulio keistumą S.Bakas pažadina ir tokiais kūriniais, kuriuose griaunama dailės hierarchija. Pavyzdžiui, darbe "Portretas" vaizduojamas ne žmogaus portretas, o šarvais ir dirželiais suveržta pernokusi kriaušė. Šis vaisius apeliuoja į kario portretą, tačiau vietoj tradicinio portreto menininkas tapo realiai sutinkamą objektą, pridedant jam kitokių reikšmių.

Užsimenant apie realius objektus ir kultūrines citatas, negalima nepaminėti darbo, įkvėpto garsaus vokiečių menininko Albrechto Diurerio graviūros "Melancholija I". Nors S.Bakas pasiima tą patį figūros motyvą, tačiau angeliška figūrą patalpina nusidėvėjusioje nuolaužų aplinkoje. Šiame darbe nepamatysime ir A.Diureriui svarbių simbolių, juos keičia bakiškieji chaoso, yrančios, pasenusios ir apleistos aplinkos vaizdiniai.

Žinant S.Bako tendenciją varijuoti daiktų prasmėmis ir realumo lygiu, galima nepatikliau žiūrėti ir į paskutinį dažnai matomą darbų siužetą – natiurmortus. Net kasdieniai objektai S.Bako atvaizduose dažniau byloja apie skaudžius karo padarinius, o ne ramią objektų formų studiją.

Tad S.Bako parodoje matomi vaizdiniai yra kažkas tarp realybės ir prisiminimais konstruojamų atvaizdų, kuriais menininkas gilinasi į savo praeitį. Dailininko vaikystės atspindžiais tampa betono nuolaužos, gamtoje paskendusios architektūrinės detalės. Realūs objektai, menininko traktuojami kaip daiktai bei daiktiškųjų objektų sugyvinimas, kuria mistišką ir magišką vaikystės pasaulį, kurio raktą galima aptikti ne viename kūrinyje.

Karo baisybė čia išgyvenama ir priimama per alegoriją, simbolius bei metafizinę būtį. Ir nors, autorius teigė, kad jo paveiksluose nėra atsakymų, tačiau kiekvienas įžiūrėdamas vis kitas metaforas gali rasti atsakymą, kokia buvo S.Bako vaikystė.

Iš gyvenimo skausmo

Nacistinės Vokietijos okupacijos metais S.Bakas (gimęs 1933 m. Vilniuje) buvo įkalintas gete, HPK darbo stovykloje. Kartu su savo mama jis išgyveno Antrąjį pasaulinį karą du kartus slėpdamiesi Šv.Ignoto gatvėje, Vilniuje, įsikūrusiame vienuolyne, vėliau paverstame Vilniaus valstybiniu archyvu. Šiame pastate kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska ir mokytojas Vladas Žemaitis slėpė ir išgelbėjo nuo mirties dvylika žydų. Tuo metu skaitydamas krikščionišką literatūrą, S.Bakas buvo įtikintas, kad turi angelą sargą – nematomą, bet saugantį nuo visko.

Nuo 1945 m. būsimasis dailininkas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. 1993 m. dailininkas įsikūrė Vestone, esančiame JAV Masačusetso valstijoje.

Meninį išsilavinimą įgijo Becalelio meno mokykloje Jeruzalėje ir "L’Ecole des Beaux Arts" dailės mokykloje Paryžiuje. S.Bakas personalines parodas rengė JAV, Izraelio ir Europos didmiesčių galerijose bei muziejuose. Apie dailininką yra išleista dvylika knygų, taip pat ir jo paties memuarai "Nutapyta žodžiais". 2017 m. S.Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio titulas, o 2018 m. – ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžius.

2017 m. Vilniuje buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje S.Bako muziejus – kaip nauja Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) ekspozicinė erdvė. 2019 m. birželio 16 d. Hiustono Holokausto muziejuje (Teksasas, JAV) atidaryta S.Bako galerija ir mokymo centras.

Parodoje eksponuojami 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys VGŽIM kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Tokio masto S.Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM pernai gegužę kaip S.Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.

Kas? S.Bako paroda "Raktas į vaikystės miestą".

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? Veikia iki rugsėjo 13 d.