Paskutinę sausio dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre žiūrovų laukia premjera – Mathias'o Malzieu "Mechaninė širdis". Pagrindinis netradicinio – stimpanko – stiliumi kuriamo spektaklio vaidmuo patikėtas aktoriui Sauliui Čiučeliui.

Prancūzų rašytojo, roko grupės "Dionysios" muzikanto romaną (dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė) kauniečiams pristatys režisierius Artūras Areima. Savita pasaka žiūrovams primins, kad fantazija nėra mirusi. Netradicinis spektaklis visai šeimai apie jaunuolio Džeko, kuriam prie širdies įtaisytas laikrodžio mechanizmas, kelionę į meilę ir savęs pažinimą.

Su S.Čiučeliu, vaidinsiančiu Džeką, susitikome likus kelioms savaitėms iki premjeros. Vienintelis aktoriaus pageidavimas – kreiptis "tu".

– Esi vienas geriausių vaidinančios jaunosios kartos kūrėjų, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius – pernai laimėjai Auksinį scenos kryžių už Trofimovo vaidmenį spektaklyje "Vyšnių sodas". Ar šiandien jautiesi atpažįstamas? Kiek tau tai yra svarbu?

– Ne, nesijaučiu labai atpažįstamas. Aišku, yra žmonių, kurie prieina ir pasveikina po spektaklio. Ar tai svarbu? Dėmesys turbūt visada svarbu. Mes norime, kad žiūrovas ateitų žiūrėti spektaklio, bet kartu – ir į mus. Aktorius truputį yra egoistas, trokšta garbės, šlovės. Kita vertus, tai turbūt nėra nesveika, nes mes to nesureikšminame. Tiesiog laukiame žiūrovo, kad jis ateitų žiūrėti spektaklio. Norime, kad jis gyventų kartu su mumis ta tema, kuria mes žaidžiame, ir būtų pozityviai nusiteikęs.

– Kas tau svarbiau: teatro kritikų ar artimų žmonių, kolegų, žiūrovų įvertinimas?

– Man svarbiausia yra režisieriaus, to spektaklio kūrėjo, įvertinimas, pastabos ir patarimai. Nesvarbu, koks spektaklis, iš artimų žmonių niekada neišgirsi kritikos, labiau ditirambus. Aš retai reaguoju į pastabas kolegų, žmonių, kurie nedirbo prie to konkretaus spektaklio. Kiek žmonių – tiek nuomonių.

– Ar žiūrovui reikia pasiruošti einant į spektaklį?

– Taip, bent šiek tiek pasidomėti, apie ką spektaklis, kas režisierius ir koks jo braižas.

– Jautiesi suprastas žiūrovų?

– Tiesiog jauti: arba tave priima, arba ne. Tas jausmas, kai tave priima, yra unikalus. Tavo padai tarsi pakyla nuo scenos ir skrendi. Visi tave stebi ir skrenda tau iš paskos.

– Teatro scenoje demonstruoji puikią plastiką. Kiek tau svarbu kūniškumas?

– Aš žaviuosi šiuolaikiniu teatru. Jis leidžia aktoriui išreikšti tam tikrą emociją, mintį kūnu, o jo išraiškos galimybės yra beribės. Balsu neįmanoma tiek padaryti, kiek gali  kalbėdamas kūnu. Man įdomu kiekvienam personažui, idėjai paieškoti judesio išraiškos. Žaviuosi šiuolaikiniu šokiu, nors pats nešoku. Man įdomu stebėti, suprasti šokėjų kūno kalbą.

– Aktoriaus profesijoje raiškos instrumentas yra pats žmogus?

– Taip. Mūsų instrumentas yra mūsų kūnas, balsas, širdis ir siela.

– Teatras iš esmės yra misterija. Ar teatre yra tiesos?

– Teatre yra ir tiesos, ir melo. Gal, sakyčiau, melo truputį daugiau. Tai yra begalinis tikėjimas tuo, ką darome. Melo yra kiekvienoje scenos dulkėje. Mes blefuojame gyvenimą, laiką, vietą. Tuo ir yra žavu, kad aktorius savo tiesa, kuria tiki, bando apgauti žiūrovą. Pats geriausias jausmas – kai įvyksta dialogas su žiūrovu, kai jis pradeda tikėti mūsų skleidžiamu melu. Teatro melas yra sukurta realybė, kurioje gera būti.

– Vaidini daugelyje režisieriaus Artūro Areimos spektaklių. Tai tarpusavio ir kūrybinio pasitikėjimo ženklas?

– Aš viliuosi. Iš mano pusės tikrai taip yra, aš tikiu Artūru. Greičiau įvyksta mūsų susikalbėjimas, mes tarsi suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, iš vieno žodžio tai, ko jis nori iš manęs ar ką aš jam siūlau. Negaliu kalbėti už jį, bet tikiuosi, kad jis manimi pasitiki. Mes ir dabar kuriame "Mechaninę širdį".

– Teatre tobulėjimui svarbu partnerystė, bendravimas?

– Be abejo, teatras yra kolektyvinis menas. Aš ne kartą esu sakęs, kad neįsivaizduoju savęs dirbančio kitur. Džiaugiuosi, kad teatre mane supa šitiek žmonių, su kuriais galiu kalbėtis ir kurti. Žavu tas bendravimas, laisvė. Čia nėra nė vienos dienos tokios pat, vis kažkas naujo. Teatre svarbu būti su žmogumi. Žmogus žmogui čia yra labai reikalingas.

– A.Areimos spektaklis "Mechaninė širdis" skirtas visai šeimai. Kuo šis spektaklis asmeniškai tau skiriasi nuo kitų spektaklių vaikams, kuriuose vaidinai ("Kiškis pabėgėlis", "Astrida")?

– Patikslinsiu, kad šis spektaklis nėra vaikiškas – jis skirtas ir vaikams. Norėčiau paagituoti, kad į "Mechaninę širdį" eitų ir paaugliai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Mes bijome, kad užrašas "visai šeimai" gali įpareigoti tėvus vesti vaiką į spektaklį. Tai nėra vaikiška pasaka, labiau pasaka suaugusiesiems. Į šią premjerą atėjusi pora, neturinti vaikų, ar vienišas žmogus tikrai neturėtų nusivilti. Tai nėra spektaklis vien šeimai – jis skirtas absoliučiai visiems nuo dešimties iki 130 metų.

– M.Malzieu romanas teatro scenoje atgimsta stimpanko stiliumi. Kuo ši subkultūra yra išskirtinė?

– Man asmeniškai šis stilius yra tiesiog gražus. Tai tokia įdomi pašiaušta estetika. Gražu tam tikros detalės: šukuosena, kostiumai su laikrodžio mechanizmais, ūkana. Teatre svarbu, kad ir scena žavėtų žiūrovą.

– Spektaklis žadins žiūrovų fantaziją. Mėgsti fantazuoti? Ar vis dėlto esi realistas?

– Mėgstu fantazuoti. Tiesą sakant, gyvenime labiau naudojuosi savo fantazija nei realiu pasauliu. Jau kokie metai remontuojuosi butą, nes labai daug darbo. Kai jį įsigijau, nuo to laiko įsikelti žadėjau kokius šešis kartus. Tai mano fantazijų vaisius, nes ten dar neįmanoma gyventi. Tiesiog visada apie kažką svajoji, smagu turėti tikslą.

– Apie ką šiuo metu svajoji?

– Gerai sukurtą Džeko vaidmenį spektaklyje "Mechaninė širdis". Mano svajonių vaidmuo yra visą laiką tas, kurį šiuo metu repetuoju.

– Viename savo interviu minėjai, kad vaikui vaidinti yra be galo sunku. Kodėl?

– Sunku, nes suaugusieji yra santūresni žiūrovai. Jie ne visada atvirai parodo, jei jiems nepatinka spektaklis. Juos riboja tam tikri barjerai. Vaikas neturi jokių apribojimų ir barjerų. Jis atvirai pasako, jei jam yra neįdomu. Tai pareiškia taip, kad ne tik mama girdėtų, bet ir aktoriai, kurie tuo metu vaidina. Vaikai yra nuoširdūs ir drąsiai reiškia savo nuomonę. Sunku ir dėl to, kad jie iškart pastebi melą. Kai vaidini kažkokį gyvūną – sunku nepameluoti vaikui, nes jis iškart pamatys blefą. Aktorius turi nusileisti iki jo lygio ir tada kartu su vaiku kilti. Svarbu su juo bendrauti kaip su lygiaverčiu pašnekovu. "Mechaninėje širdyje" jaunieji žiūrovai turėtų pajusti tikrumą. Stengsimės, kad jie suprastų esantys visaverčiai visuomenės nariai.

– Pasak režisieriaus, mažesnieji supras vieną spektaklio liniją, o vyresnieji – kitą. o Tu ką norėtum, kad suprastų žiūrovas?

– Norėčiau, kad žiūrovas pats nuspręstų, ką jam reikia ir ką jis nori suprasti. Svarbu, kad jis išsikeltų sau klausimą. Aš nesu linkęs padiktuoti tam tikrų atsakymų ar teigti kažką. Tiesiog žinau temą ir ją žaidžiu. Šį kartą mūsų tema yra amžina – meilė. Spektaklyje "Mechaninė širdis" meilę vaizduosime kitokiomis spalvomis, negu mums yra įprasta. Tai bus ne tik saldi meilė. Čia bus neapykantos, pavydo.

– Šis spektaklis tarsi paliečia, prabyla apie pačias giliausias žmogaus jausenas: meilę, neapykantą... Realiame gyvenime taip pat neįmanoma gyventi niekada nepatyrus šių jausmų?

– Taip, mes ir stengsimės parodyti kuo tikresnį gyvenimą. Galbūt su tam tikrais šaržuotais personažais, su pasakiškais motyvais. Kartu kalbėsime apie visiškai žmogiškus dalykus, apie kiekvienam pažįstamą jausmą. Svarbu, kad nebijotume žiūrėti į tai, kuo patys esame. Dažnai tam tikruose kūriniuose atrodo, kad daugiau nieko gyvenime nevyksta – žmonės tik myli. Tai nėra tiesa. Kiekvienas žmogus yra savotiškas egoistas, kiekvienas bando pasisavinti mylimą žmogų. Jeigu myliu – tai jis yra mano ir galiu pakeisti mylimąjį taip, kad šis man būtų palankesnis.

– "Mechaninė širdis" istorija apie jaunuolio Džeko, kurio vaidmenį kuri, kelionę į meilę. Joje jis atranda ir pats save. Džekui svarbu būti suprastam, turėti kur atsiremti. Kas yra tavo gyvenimo atrama?

– Visa mane šiuo metu supanti aplinka, visi žmonės, kurie yra šalia. Iš jų semiuosi labai daug idėjų. Konkrečiai sunku įvardyti. Aišku, mano atrama yra mano šeima, draugė. Teatras taip pat yra labai svarbi vieta mano gyvenime.

– Kokie tavo ir Džeko tarpusavio panašumai?

– Mes daug kuo panašūs – abu mylime, abu esame žmonės. Šiame personaže bus daug manęs.

– Tavo gyvenimo draugė, Inga Mikutavičiūtė, šiame spektaklyje vaidins tavo kuriamo personažo mamą. Tau tai nėra keista?

– Ne, nes tai bus tik mano prisiminimas. Mes neturėsime jokio bendro dialogo, nei sąveikausime scenoje. Tai bus mano vaizduotės vaisius, prisiminimas.

– Kaip manai, ar aktorių profesiją veikia laikas? Tam tikrų vaidmenų su laiku aktorius nebegali kurti, o tam tikrų dar negali?

– Blogiausia, kad yra vaidmenų, kurių tu dar negali kurti, o kai gali – niekas neduoda. Čia laiko ir sėkmės ribotumas. Kartais būna baltai pavydu stebint vyresnio amžiaus aktoriaus atliekamą vaidmenį, kuris jam tinkamas pagal amžių. Tada galvoji, kad mano amžiui nėra gražių vaidmenų. Nors iš tikro meluoji pats sau – tiek gražių vaidmenų ir jau kiek daug sukurta, ir dar kiek bus.

– Tu gyveni savo svajone?

– Iš tikrųjų taip. Aš nežinojau, į kokias roges sėdu, stodamas į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Anksčiau nevaidinau ir nežinojau, kad to galima mokytis. Šiandien aš labai myliu teatrą – tai mano gyvenimas. Nemoku to jausmo apibūdinti, bijau įvardyti žodžiais, nes nenoriu sumenkinti. Tai kažkas stebuklingo, kažkas didingo. Tai kuo aš vis dar tikiu dabar ir, tikiuosi, niekada nenusivilsiu.

– Ką tu turi išpildyti kurdamas personažą, kad pasakytum: "Aš padariau, ką galėjau"?

– Dar niekada nesu pasakęs, kad viską padariau... Kiekvieną kartą išsikeliu sau tą patį: su Dievo padėjimu neleisk man pameluoti žiūrovui. Persižegnoju prieš išeidamas į sceną. Noriu kurti taip, kad žiūrovas tikėtų mano mintimi, idėja.

Štrichai protretui

Gimė: 1985 m. balandžio 18 d. Rokiškyje.

Mokslai: 2003 m. baigė Obelių vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Algės Savickaitės aktorių kurse, kur 2008 m. įgijo bakalauro, 2010 m. – magistro laipsnį.

Profesinė veikla: sukūrė per 20 vaidmenų teatre ir kine. Nuo 2008 m. vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre. 2014 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Trofimovo vaidmenį spektaklyje "Vyšnių sodas".

Pomėgis: žvejyba.

Knyga: "Visos Dostojevskio."

Filmas: "Kolekcionuoju filmus. Sunku įvardyti vieną ar kelis filmus, režisierius – jų labai daug."

Spektaklis: "Nekrošiaus "Hamletas". Jis mane inspiravo stoti į aktoriaus meistriškumo specialybę."

Jausminis intelektas: "Jausmas man reikalingas 100 proc."

Scena: "Man ji – paslaptis."

Geriausias patarimas: "Profesorė Algė Savickaitė patarė: "Plėšykis ir draskykis – tik tada pasieksi." Jei ji mane dabar girdi – aš šiuo patarimu visada vadovaujuosi."
Žalingi įpročiai. "Rūkymas. Noriu mesti, bet vis nepavyksta."

Baimė: "Likti nereikalingam, bijau vienišumo."

Linkėjimas. "Nepamesti fantazijos. Fantazuoti."