Kauniečiams sentimentalumas, manau, yra prigimtinė savybė. Upių santaka, Senamiestis, Laisvės alėja – tik keletas vietų, kuriose sukaupti jausmus žadinantys ne vienos miestiečių kartos prisiminimai. Laisvės alėją norisi išskirti. Tai pagrindinė miesto arterija, kauniečių podiumas, kuriuo išdidžiai žingsniuoja pasipuošę miestiečiai, taip pat ir pagrindinė juosta, kurią skersai ir išilgai kerta dviratininkai, paspirtukininkai, o šią vasarą pamėgo ir riedutininkai.
Nuoširdumas
Kai buvau paauglė, Laisvės alėją labai mėgo gitaras brazdinantys gatvės muzikatai. Kai studijavau, stebėjau, kokia patraukli ji tapo gatvės šokėjams. Dabar alėjoje karaliauja balandžių užkalbėtojas. Jo augintiniai žavi praeivius, sutūpdami ant jų rankų, pečių, galvų ir pozuodami objektyvui, kurį į juos nutaikęs apsukrus balandžių augintojas.
Fotografai žavėjosi ir žavisi Laisvės alėja. Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje parodoje „Kaunas fotografijose 2“ – ne tik žymioji miesto arterija traukia atpažįstamumo, nuoširdumo, paprastumo ieškančio žiūrovo dėmesį. Sudėtingu laikotarpiu, kuriame dabar gyvename, ilgimės akimirkų, kad pasijaustume gerai ir ramiai. Grįžimas į praeitį, nors ir labai trumpam, tokią galimybę suteikia.
Metamorfozės
Kaip rašoma parodos anotacijoje, „Kaunas fotografijose“ – tęstinio parodų ciklo, kuriuo siekiama suformuoti ilgesnės trukmės žvilgsnį į miestą, dalis. Tai bandymas rekonstruoti ne tik vizualinę Kauno istoriją, bet ir atskleisti, kaip keitėsi fotografinis mąstymas apie miestą – nuo reprezentacinių vaizdų iki asmeninių, intymių įrašų, liudijančių miesto kasdienybės, pokyčių ir buvimo formų įvairovę.
Kauniečiui jo miestas – lyg geras draugas. Į jo veidą žiūrėdamas kaunietis žino kiekvieno rando atsiradimo istoriją, pastebi raukšleles, iš jo mimikų įspėja nuotaiką. Draugo veidas savas, gerai pažįstamas. Tačiau natūralu, kad su laiku jis keičiasi.
Sukasi ratu galvoje momentai*
Neatsimenu, kada Kaune, norėdami pasiekti kitą upės krantą, miestiečiai plaukdavo medine valtele. Tačiau parodoje eksponuojama Romualdo Rakausko fotografija, sukurta 1968 m., šį faktą patvirtina. Jei plaukiojimas valtele būtų ne praeities, o dabarties dalis, gyventume lėčiau, ramiai stebėdami, kaip skirtinguose upės krantuose su metų laikais keičiasi peizažas. Šiandien atrodo, kad judėti lėčiau yra per sunku, nes tai reikalauja daugiau laiko. Esame įpratę jį taupyti. Gaila, taupomas laikas nesikaupia. Juk jei turėtume jo atsargų, galėtume išnaudoti jas šioje parodoje. Pro eksponuojamas nuotraukas neįmanoma greitai praeiti. Jos – kaip sekretai, kuriuos atkasė parodos kuratorius Donatas Stankevičius, rodantis visiems, įžengiantiems pro Kauno fotografijos galerijos duris.
Žiūrovui peržengus slenkstį akimirkai nusikeliama į XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžią, apie kurią istorijomis fotografijų serijoje „Kauno šiokiadieniai“ dalijasi R. Rakauskas. Prabėgus dviem dešimtmečiams, jo fotografijose matyti vaizdai, kaip Laisvės alėja rieda automobiliai, pasikeitė kardinaliai, nes alėja tapo tik pėstiesiems skirta zona. Šis pokytis matomas Kazimiero Linkevičiaus nuotraukose „Prie fontano“. Pėsčiųjų zona anksčiau buvo neįsivaizduojama be gatvės muzikantų. Vienas vietinis artistas užfiksuotas K. Linkevičiaus fotografijoje „Ant suolo”. Muzikantai sudainavo visas savo dainas ir paliko Laisvės alėją, bet juos vasaros žiedų aromatais svaiginusios gėlių pardavėjos pasiliko. Viena jų pasislėpė arkoje, vedančioje į Valstybinį Kauno lėlių teatrą, kitą kartais galima pastebėti šalia buvusio „Pienocentro“ rūmų. Damoms su gėlėmis neatsispirdavo ne tik alėjos dainininkai. Abejingai praeiti pro jas negalėjo Alexis Duclos, fotografijoje „Birštono gatvė“ įamžinęs prie požeminės perėjos narcizais prekiaujančią damą.
Viskas – jis nebesugrįš niekada*
Gitaromis brazdinusius artistus galime palikti praeityje, nes ne visi kauniečiai mėgaudavosi jų koncertais. Tačiau prisiminus vieną Laisvės alėjos objektą širdis suvirpa beveik taip pat, kaip pasigirdus pirmiesiems Monikos Liu „Sentimentų“ akordams, lydimiems „Tuk, tuk tuk...“ Tai „Merkurijus“.
Parodoje gausu fotografijų, kuriose užfiksuoti skirtingi kasdieniško miesto fragmentai – jie stebina, nes yra arba nematyti, žiūrovo žvilgsniui nauji.
Miesto simbolis, vienas žymiausių sovietmečio laikotarpio architektūros pavyzdžių, stovėjęs prestižinėje alėjos vietoje. „Merkurijuje“ buvo galima rasti, kaip nurodo šaltiniai internete, apie 10 tūkst. pavadinimų prekių, kurių kasdien įsigyti norėdavo vidutiniškai apie 20 tūkst. vartotojų. Aniems laikams tai tikrai įspūdingi skaičiai. Pavargę nuo apsipirkimo parduotuvės lankytojai galėjo užsukti į 28 vietų kavinę. „Merkurijus“ traukė, kiekvienas norėjo pro jo duris išeiti pilniausiais plastikiniais maišais.
Ilgesingai pažiūrėti į Laisvės alėjos pažibą galima K. Linkevičiaus fotografijoje „Merkurijus“, o ašarą braukti stebint, kaip miesto simbolis griūva, galima lėtai žvilgsniu keliaujant per Jono Petronio fotografijas „Merkurijaus“ griovimas“. Kai rankos nebeužimtos materialinės laimės nešuliais, atsiranda vietos mintims apie dvasinius dalykus.
Kauniečiai turėtų atsiminti, kad savaitgaliais Laisvės alėjoje vykdavo krišnaitų eitynės. „Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare“ mantrą didžioji dalis miestiečių tikrai mokėjo atmintinai. Sandalmedžio smilkalų kvapas, lydėdavęs eitynes, rodos, justi iš Romo Juškelio nuotraukų „Krišnaitų šventės“.
Skęsta jūroje debesų*
Parodoje gausu fotografijų, kuriose užfiksuoti skirtingi kasdieniško miesto fragmentai – jie stebina, nes yra arba nematyti, žiūrovo žvilgsniui nauji, pavyzdžiui, Romualdo Požerskio fotografija „M. Žilinsko galerija iš oro“, kurioje užfiksuotos įspūdingo pastato statybos, Algirdo Kairio nuotrauka „Šilainių mikrorajonas“, kurioje šalia naujumu švytinčių daugiabučių gatve seną vežimą tempia arklys, taip pat A. Kairio „Vaizdas nuo Pelėdų kalno“, arba – sužadinantys prisiminimų apie skirtingus, anuomet visai nereikšmingus, bet dabar sentimentų visgi sukeliančių dalykų, tokių kaip požeminėje perėjoje, iš Senamiesčio vedančioje į Laisvės alėją, parduodami spalvoti niekučiai, ryškūs A. Duclos fotografijoje „Požeminė perėja“.
Ekspozicijoje – ir Evaldo Butkevičiaus fotografijos. Jose – „Akropolio“ statyba, „Kauno Dariaus ir Girėjo stadionas ir Sporto halė“. Parodoje susipina Kauno kasdienybės atspindžiai ir istoriniai momentai, formuojantys bendrą kolektyvinės atminties paveikslą. Tai iliustruoja R. Požerskio kadrai „Potvynis. Vytauto bažnyčia“, „Popiežius Kaune“ ir „J. Kairys skrido po Kauno pėsčiųjų tiltu“, Mindaugo Kavaliausko fotografija „Dariaus ir Girėno paminklo statybos“, A. Kairio kadras „Aikštė prie Girstupio kultūros namų“.
Laisvės alėjoje pasivaikščiojimą pradėjome, joje jį ir užbaikime, žiūrėdami į Aleksandro Macijausko dokumentuotą Laisvės alėjos kasdienybę 2004 m. „Kaunas fotografijose 2“. Tai paroda apie žvilgsnį, priverčiantį (tiek fotografą, tiek parodos žiūrovą) sustoti, įsižiūrėti ir pastebėti prasmių kasdienybės detalėse.
* Citata iš Monikos Liubinaitės ir Miles James dainos „Sentimentai“, 2022 m.
Naujausi komentarai