Rugsėjo 27–28 d. Kaune ("Kauno kultūros centre" ir VDU auloje) vyksiantis simpoziumas atviras plačiajai visuomenei, jo metu Lietuvos ir užsienio vizualiojo meno ir kino sričių ekspertai, kūrėjai dalysis savo patirtimi, vyks paskaitos, diskusijos, filmų seansai, susitikimai su režisieriais.

Mintimis apie šį projektą pasidalijo TKKF vadovė ir viena iš simpoziumo "On & For Production and Distribution" sumanytojų Ilona Jurkonytė.

– Kokią reikšmę turi minimalistinis simpoziumo "On & For" pavadinimas? Projekto puslapyje minimas terminas AMI (Artists Moving Image). Ar tai reiškia, kad renginys orientuojasi ne tik į kiną tradicine, siaurąja prasme, bet įtraukia ir kitus šiai medijai artimus formatus, pvz., vaizdo darbus?

– Angliškas simpoziumo pavadinimas "On & For Production and Distribution" tiesiogiai nurodo į renginio funkciją: tai renginys apie menininkų filmus ir dėl menininkų filmų. Antrąją projekto pavadinimo dalį lengviau išsiversti – tai renginys, skirtas menininkų filmų kūrimo ir sklaidos sąlygoms aptarti ir gerinti. Susirinksime istorinio pokalbio kartu su menininkais, kuratoriais, prodiuseriais, meno institucijų, Lietuvos kino centro atstovais.

Beje, ačiū, kad šiame kontekste mini vaizdo meną. Išties esama nemažos painiavos kalbant apie šią specifinę meno rūšį – net ir pats žodynas apie ją nėra nusistovėjęs ir tai taip pat yra tam tikras simptomas. Bent jau man vaizdo menas – labai patrauklus terminas, tačiau vis dėlto jis yra pernelyg istorinis: ne vien nurodo į jau nebenaudojamą vaizdo juostos (VHS) formatą, bet ir į su juo susijusius turinį lėmusius sprendimus, estetinę raišką. Lyginant su tuo, ką vadiname vaizdo menu, sakyčiau, kad bendrumas su šiuo metu kuriančiais menininkais yra tik pati nuostata atvirai traktuoti priemones ir jas pasitelkti meninėms vizijoms išreikšti. Sakau "tik", bet išties tai yra labai daug! Šiuo metu su audiovizualine medžiaga dirbantys menininkai turi daug platesnių techninių galimybių, tačiau jie reiškiasi itin ankštoje erdvėje tiek paramos produkcijai prasme, tiek sklaidos galimybių kontekste.

Menininkų filmas yra kūrinys, sukurtas ne per išskirtinai kino industrijos finansavimo sistemą. Pavyzdžiui, tai galėtų būti audiovizualinis kūrinys, kuris nebūtinai pradedamas kurti nuo scenarijaus, be to, jo sklaidos trajektorija nebūtinai pavaldi griežtoms kino rinkos taisyklėms. Šiuo projektu, be visų kitų tikslų, norima atkreipti dėmesį ir į tam tikrą audiovizualinės kūrybos niveliaciją, kai finansavimo šaltiniai kuo toliau, tuo griežčiau apibrėžia reikalavimus kūriniams. Norime atkreipti dėmesį, kad gamybos priemonės, pasitelktos strategijos apibrėžia kultūrinę produkciją ir kad jei norime mąstyti kartu su vaizdu, išlaisvinti vaizduotę ar ieškoti naujų prieigų, turime sudaryti sąlygas tokiai kūrybai skleistis.

Linijinis naratyvas – XIX a. klasika. XXI a. turėtume neignoruoti šiuolaikinių raiškos būdų ir kartu su jais lavinti kritinį mąstymą.

– Suvesti ir paskatinti bendradarbiauti kuriant tuos meninius judančius vaizdus – ar toks ir būtų šio projekto vienas tikslų?

– Menininkų filmai yra svarbi ir nuolat auganti audiovizualinės kultūros dalis, tačiau ji nevienodai atsispindi nacionalinių meninės kūrybos paramos fondų gairėse, kultūros politikoje. Šis simpoziumas – tai proga, ko gero, pirmą kartą skirtingų institucijų atstovams pasikalbėti apie tai, kaip jie dalyvauja menininkams kuriant filmus ir užsiimant jų sklaida.

Visų renginio dalyvių, išskyrus pačius menininkus, profesinėje veikloje menininkų filmai yra svarbi, tačiau nepagrindinė veiklos dalis. Nacionalinės dailės galerijos vadovei dr. Lolitai Jablonskienei menininkų filmai svarbūs kaip Lietuvos menininkų kūrybos dalis, Šiuolaikinio meno centro kuratorė Asta Vaičiulytė su menininkų filmais susiduria, be visų kitų raiškos būdų, taip pat kuruodama ir menininkų, dirbančių su judančiu vaizdu, parodas. Prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė turi daug patirties kino industrijoje. Lietuvos kino centro atstovas Audrius Kuprevičius savo atstovaujamoje institucijoje su menininkų filmais susiduria itin retai. Tačiau yra įdomu, kad visi mano išvardyti diskusijos dalyviai turi labai daug pasakyti apie tai, su kokiais meno lauko diskurso, ekonominiais, praktiniais reiškiniais savo darbo bare susiduria, kai dirba su menininkų filmais. Tai, kad šis kūrybos laukas nėra aiškiai apibrėžtas, vertinu ne vien kaip menininkų kūrybos apsunkinimą ir tam tikrą stabdį Lietuvos audiovizualinės kultūros vystymesi, bet ir kaip progą šią sritį susimodeliuoti, atsižvelgiant į patį kūrybos pobūdį, santykį su naudojamomis medijomis.

– Kaip supratau, tai tęstinis projektas, vykstantis ne vienoje Europos šalyje. Kaip tarp šio simpoziumo dalyvių atsidūrė Kaunas ir Kauno kino festivalis?

– "On & For" yra tęstinis trejus metus vykstantis tarptautinis projektas. Jį vykdome kartu su partneriais: August Orts menininkų kolektyvu iš Briuselio, Nordlando kino ir meno mokykla (Nordland Kunst – og Filmagskole) esančia Norvegijos Lofoteno salyne, Kabelvåge ir menininkų filmų sklaidos agentūra LUX Londone.

Tai, kad susibūrę partneriai yra skirtingų audiovizualinės kultūros sričių ekspertai, tiesiogiai siejasi su pačiu projektu, jo keliamomis užduotimis. T.y. bendradarbiaujantys šiame projekte turi tiesioginę patirtį kuriant menininkų filmus, dalyvaujant edukaciniuose, sklaidos ir kultūros lauko bei kultūros politikos formavimo procesuose. Tai dalyviams leidžia atpažinti probleminius šios srities aspektus ir kartu ieškoti alternatyvių sprendimų.

Kauno kino festivalis šių svarių partnerių rate atsidūrė, matyt, dėl mano pačios jau daugelį metų trukusio domėjimosi menininkų filmais. Pripažinsiu, kad studijų Vilniaus dailės akademijoje (VDA) laikais norėjau tapti meno parodų kuratore, tačiau jau buvau įsitraukusi į kino veiklas, tokias kaip www.lfc.lt informacinio tinklalapio inicijavimas kartu su Dainiumi Makūnu ir Gintare Kavaliūnaite, Senamiesčio kino klubo rengimas Kaune, vėliau ir ilgametė "Romuvos" kino teatro gelbėjimo akcija, kurios dalimi nuo pat pradžių tapo Tarptautinis Kauno kino festivalis. Studijų VDA laikais atlikau praktiką Šiuolaikiniame meno centre (ŠMC), o praėjus kiek laiko, buvau pakviesta darbo pokalbio pretenduojant į meno parodų kuratoriaus asistentės pareigas. Patirtis ŠMC man buvo neįkainojama. Sužinojau iš vidaus, kaip veikia pagrindinė Baltijos šalyse ir legendinė šiuolaikinio meno institucija. Pamenu, iš pradžių maniau, kad meno ir kino kuravimas yra lengvai suderinamos sritys, tačiau netrukus supratau, kaip smarkiai instituciškai jos yra atskirtos. Nuo pat savo darbo audiovizualiniame sektoriuje pradžios lyginau kiekvieną meno ir kino produkcijos bei sklaidos etapą. Tai tapo tokiu tyliu apsėdimu – analizuoti, kaip skirtingi instituciniai kontekstai skirtingai produkuoja meno kūrinio vertę ir kaip šios skirtingos trajektorijos nulemia sklaidos galimybes.

Su "On & For" projektu pribrendo laikas kalbėti apie tai, kaip skirtingos meno kūrinio paramos tvarkos ir kitos kultūros lauko sąlygos nulemia patį kūrybos rezultatą bei jo sklaidą. Pateikiau čia tokią kiek asmeniškesnę mano pačios specializacijos menininkų filmų srityje genealogiją. Na, o paties projekto užuomazgos prasidėjo dar kokiais 2012 m. nuo ilgų pokalbių su menininkų filmų sklaidos agentūros LUX įkūrėju Benjaminu Cooku. Kalbėjomės apie menininkų filmus, jų kūrybą, sklaidos galimybes ir, be abejo, ėmėme lyginti skirtingus nacionalinius kontekstus. Tad Kauno kino festivalis yra visiškai neatsitiktinis šio projekto partneris.

– Ar galima sakyti, kad susitelkimas į menininkų filmų produkcijos pusę ir šių medijų įvairovę yra išskirtinė, ne tik Lietuvos mastu, šio projekto "On & For" savybė (kuo, beje, visada pasižymėdavo ir Kauno kino festivalis)?

– Taip, išties galima sakyti, kad toks skirtingų institucijų atstovų pokalbis apie menininkų filmus yra unikalus ne vien Lietuvoje. Tiesa, pvz., Jungtinėje Karalystėje esama ir menininkų filmams skirtų fondų, taip pat ir tokiai kūrybai skirtų renginių, kino salių. Taip pat Estijoje audiovizualiniame sektoriuje vyksta nemenkas sujudimas – reformuojama paramos sistema, pradeda veikti naujos institucijos. Apie tai Kaune papasakos menininkė, režisierė, prodiuserė Len Murusalu.

– Lietuvoje menininkų filmai egzistuoja tam tikroje galerinėje nišoje. Kauno kino festivalis tikriausiai vienintelis kino festivalis šalyje, skiriantis dėmesį šiai medijai, o šiemet tokia tema organizuojate dar ir tarptautinį simpoziumą. Kuo gali būti svarbi ir įdomi ši medija bei visa su ja susijusi kūrybinė problematika tiek Lietuvoje kinu besidominčiam žiūrovui, tiek kino srities profesionalui?

– Jau ilgus metus sulaukiu kritikos, kad Kauno kino festivalio programa per sudėtinga, kad turėtume labiau pataikauti žiūrovams. Žiūrovus mes tikrai mylime ir stengiamės jiems pasiūlyti kuo įvairiapusiškesnę programą. Na, bet vis dėlto turiu ir atsaką dėl tokios kritikos, kurią iš esmės laikau vos ne santykiniu komplimentu. Visai nesiekiame, kad Kauno kino festivalio programa būtų elitinė, atvirkščiai, darbuojamės žiūrovo edukacijos bare. Tai, kad žiūrovai nėra pratę žiūrėti menininkų filmų, kurie kasmet sudaro nemažą dalį Kauno kino festivalio programos, byloja apie audiovizualinės edukacijos spragas ir apie tai, kad galbūt esame kiek atitrūkę nuo galvotrūkčiais audiovizualėjančio pasaulio. Linijinis naratyvas – XIX a. klasika. XXI a. turėtume neignoruoti šiuolaikinių raiškos būdų ir kartu su jais lavinti kritinį mąstymą.

Diskusijos dalyviai turi labai daug pasakyti apie tai, su kokiais meno lauko diskurso, ekonominiais, praktiniais reiškiniais savo darbo bare susiduria, kai dirba su menininkų filmais.

Tiesa, ši tema taip pat neatsiejama tiek nuo konkretaus meno kūrinio, tiek nuo meno kūrinių visumos (kuruotos programos) vertės ir jų vertinimo problematikos. Lietuvoje labai dažnai kultūros srityje girdžiu "laisvos rinkos" argumentą, tačiau akivaizdu, kad nei kultūros, nei švietimo kontekste šis argumentas nepasiteisina, o, atvirkščiai, yra pragaištingas. Vis garsiau prabylama apie žūtbūtinį poreikį keisti vertinimo sistemas – negalime visko vertinti vien kiekybiniais kriterijais. Vertės sąvoka yra kertinė ne vien kalbant apie meninę kūrybą, bet ir apie meninį tyrimą, kaip svarbią supančio pasaulio prieigą. Kalbu apie vertes (vertybes), kurios esamais rinkos ekonomikos mastais nepamatuojamos, dėl to ir toje pačioje sistemoje nelygintinos su kitų sričių sukuriamais produktais.

– Kokios Kaune vyksiančio simpoziumo metu numatomos paskaitos, diskusijos ar filmų seansai?

– Simpoziumą pradėsime dviem skirtingais būdais iliustruodami menininkų filmų kūrimo ir sklaidos klausimų skleistinę. Pirma, Estijos menininkė L.Murusalu pasidalys informacija apie audiovizualinio sektoriaus reformas, skirtas prisitaikyti prie kintančių audiovizualinės kūrybos aktualijų, Estijoje. Tai nacionalinės kino industrijos atvejis. Kitas atvejis – žvilgsnis iš konkrečios jau įvykusios produkcijos perspektyvos – patirtimi dalysis menininkai Romana Schmalisch ir Robertas Schlichtas. Jie kalbės apie tai, kaip jiems sekėsi vystyti filmą "Darbo gamykla" (angl. "Labour Power Plant", 2019, 83 min.) "On & For Production" bandomosios platformos kontekste. Kartu su "On & For Production and Distribution" partneriais mes kuriame naujovišką platformą, skirtą menininkų filmų gamybai. Plačiau apie tai galima bus sužinoti iš pačių menininkų, kurie turėjo galimybę pasinaudoti šia platforma.

27-ąją popiet prasidės svarbi diskusija, kurioje dalyvaus tiek menininkai, tiek institucijų atstovai: NDG vadovė dr. L.Jablonskienė, Estijos menininkė L.Murusalu, ŠMC kuratorė A.Vaičiulytė, prodiuserė D.Vildžiūnaitė, Lietuvos kino centro vyriausiasis specialistas A.Kuprevičius, Lietuvos kultūros tarybos narys Mindaugas Bundza.

Kauno kino festivalio filmų programoje parodysime jau minėtą R.Schmalisch ir R.Schlichto filmą "Darbo gamykla", Lene Berg "Teisingumo iliuzija" (angl. "False Belief", 2019, 105 min.), Beatrice Gibson "Tikiuosi, ir mirusi kelsiu triukšmą" (angl. "I Hope I am Loud When I’m Dead", 2018, 20 min.) ir "Dvi seserys, kurios nėra seserys" (angl. "Two Sisters Who Are Not Sisters", 2019, 23 min.). Parengėme ir du išskirtinius seansus, skirtus šiemet išėjusiems iškiliems kūrėjams: Jono Meko atminimui – Douglaso Gordono filmą "Neturėjau kur eiti" (angl. "I Had Nowhere to Go", 2019, 100 min.) ir visiškai unikalų lobį – Barbaros Hammer 1975-aisiais filmuotą ir nebaigtą filmą, kurį šiemet pabaigė kita ypatingo pagavumo menininkė – Debora Stratman. Tai filmas "Pamatyti" (isp.,"Vever", 2019, 14 min.).  Rodysime ir Andrea Busmano "Faustą" ("Fausto", 2019, 70 min.) bei Sophie Goyette "Mano naktys aidės" (angl. "Still Night, Still Light", 2017, 98 min.).