Pokalbio susėdame prie atokesnio stalelio lauko kavinėje – ne trumpam. Nors ir nenarstysime viso gyvenimo jubiliejaus proga, bet pakalbėti apie daug ką norisi. Tačiau pirmiausia tenka numaldyti pašnekovės drovumą: "Ar aš būsiu įdomi?" Iki nepasitikėjimo savimi dar prisikasime, o iš pradžių – lengvesnis kalibras.

– Vasara įpareigoja pradėti nuo smagaus klausimo – atostogaujate?

– Tokios ir atostogos... Kiekvieną savaitgalį – kad ir menkutis, bet renginys, vis kur nors prašo padainuoti. O bemaž kiekvieną sekmadienį į atlaidus pakviečia giedoti. Nesiskundžiu. Tikra atgaiva po ilgo nedainavimo, niekam nereikėjimo.

Kai turi dainuoti, negali atsipalaiduoti. Mano balsui nedaug kas kenkia, žiemą ir vasarą miegu atvėrusi langą, nenešioju šalikų. Ir ledų nevengiu paskanauti, bet perkaitimo nepakeliu. Saulė ir maudynės prieš koncertą man netinka – iškart pakenkia balsui. Gal organizmas nusiteikia atostogoms, o balsas priešinasi (juokiasi).

Taigi, tokia dabar mano vasara: saikingai darbo ir malonumų. Tik beprotiškas jūros ilgesys. Galite įsivaizduoti, nei pernai, nei šiemet nebuvau prie jūros. Gal likusios vasaros dienos padovanos tokią galimybę. Dabar prioritetai kiti. Meti viską ir stengiesi pagriebti tai, ką tau siūlo. Ateis laikas, kai nebesiūlys.

– Norėtųsi užmarščiai palikti karantino išgyvenimus, tačiau pajudinsiu prisiminimus. Koks jums buvo, kaip sakote, niekam nereikėjimo laikas?

– Pirmasis karantinas nebuvo baisus, prabėgo labai greitai. Lyg atokvėpis, lyg pabuvimas su savimi. Tuomet ir vilties buvo daug – atrodė, ateis vasara, viskas sugrįš į savo vietas, gyvensime. Rugpjūtį jau ir teatre pradėjome repetuoti, rugsėjį spektakliai prasidėjo, viskas gerai ir... Koronaviruso protrūkis teatre. Vėl izoliacija iki spalio. Vėl judėjimas. Vėl kažkas susirgo. Vėl teatrą uždarė. Kai situacija negerėja, be abejonės, tai paveikia.

Antrasis karantinas – jau kitoks. Nebespinduliavome tiek optimizmo, kaip per pirmąjį. Mane gelbėjo pasivaikščiojimai.

O juk dar dirbu ir pedagoginį darbą muzikos mokykloje. Kaip sakau, tai tik darbo imitavimas. Ar galima išmokyti vaikus dainuoti nuotoliniu būdu? Gal tekstą ir išmoktų, bet tik didesni, o kaip dirbti su dainavimo studijų pirmamečiais? Ir vaikų labai gaila. Tokią talentingą mokinę turėjau, kuriai pandemija atėmė galimybę pasirodyti scenoje. Ką gali žinoti, gal tuomet ir likimas būtų pasisukęs kitaip.

Antrasis karantinas – jau kitoks. Nebespinduliavome tiek optimizmo, kaip per pirmąjį. Mane gelbėjo pasivaikščiojimai. Gyvenu Vytauto prospekte, nuo namų iki Santakos ir atgal nemažas ratas susidaro. Taip ir sukau tuos ratus vakarais. Dar gelbėjo draugų burbulas. Visai nesunkiai ištvėriau.

– Ar skaudžiai palietė COVID-19?

– Kokia buvau laiminga, kai mane, kaip pedagogę, pakvietė skiepytis. Iškart nulėkiau. Labai nudžiugino galimybė ir suteikė stiprybės. Tokia darbinga pasiskiepijusi jaučiausi, taip energingai ėmiausi seniai atidėtų darbų.

Man labai keista girdėti sąmokslo teorijas dėl skiepų. Per antrą karantiną buvo laiko suvokti realią grėsmę. Maestro Petras Bingelis, mūsų teatro orkestro muzikantė pralaimėjo kovą su koronavirusu. Mano tetai po komplikacijų nebepadėjo nė kvėpavimą palaikantys aparatai. Manau, kad daugelis stojome akistaton prieš tą siaubą.

– Pereikime prie smagesnių reikalų. Šią vasarą pasitikote jubiliejinį gimtadienį. Birželio 20-ąją teatro veikla dar buvo suvaržyta, tad kolegos nuotoliniu būdu pasiuntė romantišką vaizdo sveikinimą. Koks buvo šis gimtadienis?

– Kelios mano draugės šiemet irgi sulaukė garbingo jubiliejaus, aš labiau būčiau linkusi sakyti sukakties. Truputį pavydėjau joms, kad dėl karantino nereikėjo švęsti. Ir pati buvau apsisprendusi, kad nereikia man jokių švenčių, pralauksiu užsidarius. Visiems pasakiau – neieškokite!

Likus kelioms dienoms iki gimtadienio, skambina mano broliai: tu ką, nieko nedarysi?! Sako, būtinai reikia. O viena draugė pakėlė nuotaiką: "Rašiau sveikinime 60, išėjo go" (iš anglų k. "go" – eiti – aut. past.). Kur gi besidėsi... Juolab kad mano bičiuliai tokie labai lengvai pakylantys. Užteko skambučio prieš kelias dienas – iškart susirinko.

Šventė prasidėjo mišiomis katedroje, o paskui jaukiai pasibuvome vienoje kavinėje Rotušės aikštėje. Labai smagiai! Mano draugų ratas ypatingas – nelaukia, kad juos kas užimtų, linksmintų, moka būti, draugauti. Taip viskas džiugino. Man nereikia dovanų, bet labai reikia žmonių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kaip gražiai atsiliepiate apie draugus. O ko reikia, Rita, kad kas nors galėtų tapti jūsų draugu. Kokias žmogaus savybes labiausiai?

– Patikimumą. Gal ir banaliai pasakysiu, bet draugas yra tas žmogus, kuriam nebijosi, kad ir naktį, paskambinti, jei reikia pagalbos. Tai tas žmogus, kuris moka nuoširdžiai pasidžiaugti tavo sėkmėmis. Draugystę išbando negandos ir laikas. Turiu vieną draugę nuo pat kūdikystės. Nedažnai susitinkame, bet susitikusios kaskart įsitikiname – viskas taip pat artima ir sava. Kažkokia sielų seserystė. Ji juokauja, kad kitaip ir būti negali, jei mus maudė vienoje vonelėje.

– Ar teko patirti išdavystę?

– Gal ne tiek daug, bet teko. Paskaudėjo ir praėjo, nepadarė kažkokios didelės moralinės žalos (juokiasi). Stengiuosi likti prie malonių dalykų, o ne prie nuoskaudų.

– Nors vasara jau link pabaigos, vis dar daug netikrumo dėl rudens, ypač – dėl kūrybinių planų teatruose. Ar jau žinote, koks sezonas laukia?

– Labai iš anksto vadovai neskelbia. Žinau, kad repetuojama Gioachino Rossini opera "Turkas Italijoje", bet aš šiame pastatyme neužimta. Gal bus ir daugiau premjerų. Neprisimenu tokio laiko, kad jų būtų tiek mažai. Paskutinį dešimtmetį prieš pandemiją teatras išgyveno tokius pakylėjimo laikus, o dabar – štilis. Stengiuosi vadovautis nuostata: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją.

– Jūsų kūrybos kraitė gausi vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose – visus juos saugote savyje? Kurie teikė didžiausios satisfakcijos?

– Kol spektaklis repertuare, kol gyvas teatro scenoje, tol ir yra tie vaidmenys. Kai spektakliai neberodomi, tai ir vaidmenys išeina iš tavo kasdienio gyvenimo. Jei reikėtų išskirti kuriuos nors vaidmenis, pirmiausia būtų Karmen.

– Už savąją Karmen to paties pavadinimo Georgo Bizet operoje esate apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija ir teatralų apdovanojimu "Fortūna". Kuo šis vaidmuo jums ypatingas?

– Tai dažna ne vieno mecosoprano neišsipildžiusi svajonė, nes mecosopranai retai lepinami pagrindiniais vaidmenimis. Iš vienos pusės, tai suteikia džiugesio, iš kitos – daugiau atsakomybės. Iš pradžių išsigandau, ar ištversiu fiziškai – nebuvau pratusi prie tokios apimties vaidmenų. Ilgai jam rengiausi. Tik mano Karmen tokia naivi buvo – dabar ją kitaip kurčiau.

– Koks artimiausias vaidmuo?

– Gal vis dėlto Liubaša Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje "Caro sužadėtinė". Tai bendras Kauno valstybinio muzikinio teatro ir estų tarptautinio operos festivalio "PromFest" projektas, kuriame dalyvavo abiejų šalių kūrybinės pajėgos. Liubašos vaidmenį kūriau subrendusi kaip menininkė, visos muzikinės intonacijos buvo manyje. Negaliu pasigirti, kad didelių vaidmenų buvo daug, tačiau tie, kurie buvo, – etapiniai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Grįžtant prie pokalbio pradžioje jūsų lūpose nuskambėjusios dvejonės: "Ar aš būsiu įdomi?" Jūsų kūrybiniai pasiekimai – įspūdingi, tad iš kur nepasitikėjimas savimi? Jus juk vadina primadona!

– Vieni to pasitikėjimo anksti įgyja, gauna pagrindinius vaidmenis ir jų nestokoja visą gyvenimą, kiti pradeda nuo mažų žingsnių. Aš – iš pastarųjų. Gal ir dažniau reikėtų pasidžiaugti savo pasiekimais, bet neišmokau. Žmogui visada svarbu, kad jį palaikytų, tik taip galima augti. Gal man trūko tokio palaikymo, gal padrąsinimo, kad patikėčiau ir pasitikėčiau – nežinau.

Žinau tik viena, kad visuomet maksimaliai stengiausi, niekada nebuvo nė menkiausios minties, kad dabar gal pasitaupysiu... Ant scenos atiduodu save 100 proc.

Kai mane pavadina primadona, pataisau – seconda dona. Sopranai niekada nebūna pirmoje vietoje. Suprantu, kad taip pavadindami žmonės nori išreikšti pagarbą, bet manęs tai neglosto.

O dėl primadonos... Nepatinka man tas epitetas. Viena, kad jis prilipinamas dėl amžiaus. Antra, kaip kartą man aiškino kolegos, jis reiškia, kad visą gyvenimą buvai pirma – atlikai pagrindinius vaidmenis. Aš tokiais nelepinta. Tad, kai mane pavadina primadona, pataisau – seconda dona. Sopranai niekada nebūna pirmoje vietoje. Suprantu, kad taip pavadindami žmonės nori išreikšti pagarbą, bet manęs tai neglosto.

– Esate pelniusi apdovanojimą už įvairių žanrų vokalinės kamerinės muzikos programas. Ši veikla, panašu, jau atsigauna. Vėl mėgaujatės soliniu dainavimu?

– O taip! Ir po mūsų pokalbio eisiu į teatrą padainuoti. Laukia koncertas, reikia kai ką atgaivinti, kai ką naujai išmokti. Koncertinį repertuarą nuolat kaupiu, nes nežinai, ko kada gali prireikti. Tai – nuolatinis darbas. Buvimas kamerinėje scenoje yra didelis savęs išbandymas. Čia nepasislėpsi po kostiumais, dekoracijomis – prieš žiūrovus lieki vienas. Išlaikyti jų dėmesį reikia didelių pastangų.

– Jūsų keliai dažnai veda į Panevėžį, kas ten – Preikšai?

– Preikšai Griškabūdyje, Suvalkijoje. Panevėžyje – mano mamos giminė: močiutė, tetos, daug pusseserių, pusbrolių. Iš tetų likusi viena mamos sesuo, man labai artima. Ji pasiligojusi, todėl stengiuosi ją galėdama aplankyti.

Ir į Suvalkiją stengiuosi kuo dažniau ištrūkti. Ten likęs tėvelio jauniausias brolis, yra pusbrolių ir pusseserių. Per šiuos šv.Onos atlaidus, kurie Griškabūdyje labai svarbūs, nenuvažiavau, buvau kituose atlaiduose. Bet giminaičiai atsiuntė įrašą, kad pamatyčiau, kaip jie bažnyčioje giedojo.

Žiūriu, mūsų Jonukas... Visą gyvenimą sunkvežimio vairuotoju pradirbęs, muzikos mokslų jokių nebaigęs, o kad diriguoja bažnyčios chorą subūręs! Dainingi tie Preikšai. Būdavo, kai suvažiuoja visi, oi kokią galybę parodydavo!

– Kas giminėje visus buria?

– Kol buvo gyvas dėdė vyskupas Juozas Preikšas, jis buvo mūsų šeimos ir giminės ramstis – dvasinis ir moralinis. Iki šiol saugome jo pavyzdį. Dabar broliai sako, kad aš. Gal dėl to, kad man labiausiai jų reikia... Tie keli karantino stabtelėjimai turėjo mums visiems parodyti, kad reikia gyventi šiandien. Ne galvoti, kad kada nors nuvažiuosi, aplankysi, pabūsi, o pasidžiaugti galimybe pabendrauti.

– Ar šiandien pritartumėte kadaise tėvelio jums pasakytiems žodžiams: "Stok į muzikos mokyklą, nes ten mažiausia meluoja"?

– 200 proc. Muziko profesija nelengva, bet ji leidžia išlikti savimi, nebijoti, nedaryti išlygų, neprisitaikyti. Tėtis sakydavo – muzikantais gal ir netapsite, bet suprasite muziką ir mokėsite būti klausytojais. Labai svarbu mokytis muzikos, kad galėtume sugebėti klausytis kitų.

– Tai svarbu ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Žvelgiant į šių dienų Lietuvą – ko, jūsų manymu, mums labiausiai trūksta?

– Vienybės. Labai jau susiskaldę tapome. Reikia visiems susiimti už rankų, o ne kąsti vieni kitiems į gerkles.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jūs – visada pasitempusi, pasipuošusi. Tai sceninės profesijos įgūdžiai ir poreikis?

– Gal ir profesijos įtakos yra. Scena įpareigoja pasistengti dėl savo išvaizdos. Tai meilės sau ir pagarbos kitam ženklas. Mano amžinatilsį mamai buvo labai svarbu pasipuošti. Ji sakydavo, kad geriau nepavalgyti, bet pasipuošti. Jai nebuvo gražu tai, ką visi nešioja. Man, vaikui, atrodydavo, kas čia blogai... Mamai – nė už ką. Ieškodavo, prisigalvodavo visko, kad tik atrodytų išskirtinai gražiai ir, žinoma, elegantiškai. Savo laiku ir aš turėjau daugiau drąsos atrodyti kitaip. Gal, kai anksčiau nebuvo tiek pasiūlos, buvo daugiau erdvės fantazijai...

– Juk ir dabar išsiskiriate iš juoduliais kartais pavirstančių moterų štai kokiu akinančiu drabužių baltumu!

– Tai mano vasaros spalva. Ir visai nesvarbu, ar ji storina. Gerai jaučiuosi. Juoda reikalinga dėl scenos. Žiemą su ja irgi gerai jaučiuosi, bet tikrai nesu vien juoda ir balta. Esu ir labiau spalvota (juokiasi).

– Rudenėja, grybautojai jau laukia savo valandos. Esu feisbuke mačiusi nuotraukų, kurios išduoda jūsų aistrą grybams.

– Labai juos mėgstu! Mėgstu ir grybauti, bet ypač valgyti. Tik ne kaskart pavyksta išsiruošti. Patinka, kai jų daug, ištisi tiltai – tada labai smagu.

– Valyti irgi smagu?

– Oi, visai smagu. Jokio vargo.

– Kaupiate grybų atsargų žiemai? O daržo ir sodo gėrybių?

– Kai pernai buvo tiek baravykų, kaip galėjai jų nepasiruošti žiemai?! Nesu didelė konservavimo gerbėja. Tik bruknių visada pasiruošiu. Tiesa, ne prisiuogauju, bet nusiperku. Tada jau verdu bruknienę su kriaušėmis arba obuoliais, abrikosais – nuostabiai skanu žiemą prie paukštienos.

– Svetingoji Rita dažnai palepina savo draugus pyragais?

– Kadangi stengiuosi jų mažiau valgyti, mažiau ir kepu. Bet vakarienes draugams patinka ruošti. Man smagu vaišinti. Galbūt todėl, kad esu artistė – reikia pagyrų, ovacijų (juokiasi).