Spektaklis „Aš – Žvėris“: kelionė iš destrukcijos kūrybiškumo link

Rokas Lažaunykas – Kauno valstybinio lėlių teatro (KVLT) jaunosios kartos aktorius ir režisierius. Jau studijų metais, kurių metu jaunasis kūrėjas mokėsi vaidybos meno, jis išsiskyrė giliu analitiniu žvilgsniu, kuris būdingas išimtinai režisieriui. Tad dirbdamas aktoriumi KVLT trupėje R.Lažaunykas vis drąsiau save išbando ir kaip režisierius.

Prieš keletą metų pristatęs spektaklį jaunimui „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“ kūrėjas pristato antrąją premjerą „Aš – Žvėris“. Šįkart jis siekia įgyvendinti dar drąsesnius kūrybinius sumanymus – be žodžių kuriamam spektakliui scenografiją kuria pats, o siužetas gimsta repeticijų metu, režisieriui bendradarbiaujant su dramaturge Sandra Bernotaite ir aktoriais. Spektaklis kuriamas KVLT bendradarbiaujant su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Apie šio kūrybinio eksperimento rezultatą – pokalbis su režisieriumi.

– Kaip reikėtų suprasti spektaklio pavadinimą? Kas gi tas Žvėris?

– Visas kūrybinis procesas ir prasidėjo nuo šio klausimo. Svarstėme, ar jis egzistuoja fiziniu pavidalu, ar yra labiau vidinis. Kilo daug klausimų, į kuriuos ieškojome atsakymų ir galiausiai priėjome prie išvados, kad Žvėris – kurianti energija, kuri slypi kiekviename mūsų. Pagrindinis spektaklio veikėjas – paauglys Erikas, kuris išgyvena vidinį virsmą iš destruktyvios asmenybės į kūrybišką. Jis įsivaizduoja, kad yra Žvėrimi būdamas griovėju, tačiau vėliau jį aplanko atradimo džiaugsmas, kad jame slypi ir kūrybinė energija. Buvimas griaunančia jėga jam ir aplinkai sukelia daug skausmo, o pajutęs savyje norą aplink save skleisti džiaugsmą pradeda keisti savo gyvenimą.

Pagrindinio veikėjo atitikmenį galima lengvai surasti realioje aplinkoje – jį galima priskirti prie kategorijos vaikinų, kurie mėgsta dėvėti treningus. Tačiau nesvarbu, ar jis treninguotas, ar ne, esmė – jo vidinė kibirkštis, kurią jis labai nori įžiebti. Atrodo, kiekvienas ją turime, bet neretai ji būna užgožiama tam tikrų aplinkybių. Mūsų kūrybinės komandos tikslas – vadinamąjį marozą transformuoti į menininką. Vis dėlto nereikėtų sąvokos „menininkas“ suprasti klaidingai, nes, suprantant stereotipiškai, ji gali turėti tam tikrų neigiamų atspalvių. Mes menininką suprantame kaip kūrybišką asmenybę. Nors išoriškai Erikas ir neišsivaduoja iš savojo treningais dėvinčio vaikino  įvaizdžio, jis labai pasikeičia. Kiekvienas jo susitikimas su Žvėrimi yra labai netikėtas ir jam pačiam.

Detalės: spektaklyje bus nemažai atpažįstamų akimirkų iš naktinio ir dieninio Kauno kultūrinio gyvenimo. / Teatro nuotr.

Apibūdinti tam, kas vyksta spektaklyje, tinkamiausias būtų kelionės terminas. Savo gyvenimą paauglys pradeda destruktyviose situacijose, kai kiemo draugas, it griaunanti energija, jo likimą pasuka neteisingu keliu. Jis pradeda piešti grafičius – čia svarbu atskirti gatvės meną nuo gatvės chuliganizmo, būtent šiuo keliu veikėjas ir eina. Jis taip pat pažemina savo mokytoją, kuris spektaklyje vaizduojamas kaip gyvenimo mokytojas, žmogus, kuris savyje jau atrado šią kuriančią jėgą. Svarbi ir vaikino santykių su mama linija, iš kurios galima spręsti, kokioje aplinkoje jis gyvena. Erikas regi du kelius – vandalo ir kūrėjo, ir jam tereikia pasirinkti. Dar spektaklyje palietėme ir savižudybės temą, nos jos tiesiogiai neakcentuojame – tai ne savižudybės įvykdymas, o labiau jos pasimatavimas.

– Žodis „Žvėris“ – stiprus projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentas. Kiek spektaklis yra susijęs su šiame projekte kuriamu Kauno Žvėries mitu?

– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – spektaklio partneris, tad jo idėja brandinta atsispiriant nuo Ryčio Zemkausko publikuotos „Kauno Žvėries pasakų knygos“. Be abejo, turėjome kūrybinę laisvę šį Žvėrį interpretuoti savaip, tačiau pagrindinio personažo virsmas kūrėju simbolizuoja jo (ir mūsų visų) įsiliejimą į šią programą.

Esame linkę labai daug reikalauti iš aplinkos, tačiau retai susimąstome, ką galime pasiūlyti mes patys.

Kauno kontekstas spektaklyje yra labai svarbus. Labai įdomi buvo pati  kūrybinio proceso pradžia, kai aš pėsčiomis keliavau po miesto mikrorajonus ir fotografavau kasdienį gyvenimą, rinkdamas autentiškus  vaizdus, kuriuos bus galima išvysti scenografijoje ir vaizdo projekcijose. Spektaklyje susijungs lėlės ir gyvas planas, kai aktoriai vaidina įprastai – kurdami paauglį Eriką gyvame plane pasitelkėme nemažai kaunietiško konteksto. Jo portretą kūrėme atsispirdami būtent nuo Šilainių mikrorajono – personažas ir yra jo gyventojas. Jo elgesio motyvus dėliojome iš to, ką matome mūsų miesto gatvėse. Nors, tiesą sakant, per daug nieko ir nereikėjo ieškoti, kadangi pats esu kaunietis, tad daug kas vyko tiesiog natūraliai. Kartu su aktoriais dalijomės savo pačių asmeninėmis patirtimis ir jas panaudojome kurdami personažus.

Spektaklyje bus nemažai atpažįstamų akimirkų iš naktinio ir dieninio miesto kultūrinio gyvenimo. Kiek tai bus spektaklis apie patį Kauną, sunku pasakyti, bet kad miestas tapo svarbia jo dalimi – neabejotina. Pradžioje norėjome nuorodų į Kauno miestą panaudoti kur kas daugiau, tačiau vėliau sąmoningai to atsisakėme, nes supratome, kad šis miestas – mūsų viduje. Žinoma, Erikas gali būti ir bet kurio kito miesto gyventojas.

– Spektaklio sąsajos su šių dienų kaunietiška realybe ir treningus vilkinčio pagrindinio personažo transformacija kūrybiškos asmenybės link skamba intriguojamai ir ambicingai. Ko gero, norint visa tai perteikti scenoje, prireikė ir tavo paties kūrybiškumo?

– Taip, visas spektaklis – vienas didžiulis iššūkis. Niekada neteko dalyvauti spektaklio be žodžių (verbalinę kalbą keičiant vaizdų kalba) kūrybiniame procese. Pirmų repeticijų metu manęs aktoriai paklausė, koks bus žanras. Aiškiai atsakyti į šį klausimą buvo sunku, tad pirmiausia bandėme identifikuoti patį spektaklio žanrą. Tai buvo labai įdomus procesas. Kūrėme realistiškas lėles, bet nesinorėjo, kad jos būtų pernelyg realistiškos. Dramaturgė S.Bernotaitė pasiūlė judėti magiškojo realizmo link, o vėliau viskas susivedė į terminą „vizualinis egzistencializmas“. Kiekviena scena analizuoja kiekvieno veikėjo egzistenciją tą akimirką, kartu jos visos kuria bendrą jauno, gyvenimo  išderinto žmogaus pasaulį.

Sunkiausia buvo, kai, įsibėgėjus repeticijoms, supratome, kad turime keisti didžiąją dalį spektaklio, kadangi kai kurie vizualiniai sprendimai nepasiteisina. Pradėjome eiti abstraktesniu keliu, kuris, kaip dirbant paaiškėjo, turi kur kas didesnį emocinį krūvį ir labiau leidžia perteikti pagrindinio veikėjo vidinius išgyvenimus. Taip ir atradome šį „vizualinio egzistencializmo“ terminą, kurį vartojame labiau tarpusavyje, o oficialiai įvardijame, kad spektaklis artimas magiškojo realizmo krypčiai. Kaip reikėtų suprasti šią sąvoką? Nors spektaklyje vaizduojamos atpažįstamos situacijos, drauge vyksta ir kažkas netikėto, kai įvykiai ir aplinkybės nutolsta nuo realybės. Lėlės ypač leidžia skleistis magiškajam realizmui. Jaučiu, kaip formuojasi mano, kaip režisieriaus, kūrybinis braižas ir jis yra artimas šiai krypčiai.

– Kurdamas spektaklį dirbi neįprastai – spektaklio dramaturgija gimsta repeticijų metu. Kas tave inspiravo rinktis atviro teatro modelį?

– Norą kurti be dramaturgijos pajutau dar studijų metais. Man dirbant su drama tiesiog savaime išeidavo taip, kad aš ją dekonstruodavau. Bendradarbiauti su S.Bernotaite, kuri buvo mano dėstytoja studijų metu, pradėjome kartu dirbdami prie spektaklio „Aš – Romeo, tu – Džuljeta“. Suprantame vienas kitą labai aiškiai, kartais atrodo, kad net skaitome vienas kito mintis. Tarp mūsų nebūna ginčų, o vyksta diskusijos.

Man labai svarbus yra aktoriaus indėlis į spektaklį. Tarp aktorių egzistuoja amžina diskusija: aktorius – atlikėjas ar kūrėjas? Aš pats nuolat jausdavau vidinę kovą tarp šių skirtingų apibrėžimų, tačiau vis dėlto man artimesnis yra antrasis. Norėjosi suteikti galimybę kolegoms aktoriams labiau atsiskleisti. Žinoma, jiems nelengva įsisąmoninti, kad jie gali veikti visiškai laisvai. O ir man iššūkis buvo visas idėjas suverti ant vieno siūlo. Taip pat ieškant būdo, kaip vienu metu išlikti režisieriumi ir kartu atsisakyti šios pozicijos. Norisi sugriauti stereotipinį įsivaizdavimą, kad režisierius yra viso ko galva. Nors šis procesas ir labai sunkus, daug kas pradžioje skendi nežinomybėje, tačiau kartu labai įdomus, nes jį lydi daugybės atradimų džiaugsmas. Turiu didelę privilegiją salėje sėdėti pirmoje eilėje ir kasdien matyti, kiek daug kūrybiškumo, atradimo džiaugsmo ir juoko suteikia toks darbo metodas. Norėtųsi šia kryptimi eiti ir ateityje.

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į šį novatorišką spektaklį?

– Ateiti reikėtų neturint jokios išankstinės nuostatos. Norėčiau palinkėti prisijaukinti savąjį vidinį Žvėrį – tą kūrybinę energiją, kuri slypi kiekviename mūsų. Nebūtina būti menininku, kad taptum kūrybiškas, o kūrybiškumas gyvenimą paverčia labai įdomiu. Noriu padrąsinti visus leistis į kelionę savyje ieškant kūrėjo. Esame linkę labai daug reikalauti iš aplinkos, tačiau retai susimąstome, ką galime pasiūlyti patys. Ką galime suteikti šalia esančiam žmogui? Turint rankose kūrybinių priemonių, šis klausimas nebekyla, nes tampi atviras aplinkai.


Kūrybinė komanda

Režisierius ir scenografas – R.Lažaunykas, dramaturgė – S.Bernotaitė, kompozitorius – Romualdas Chaloin Galiauskas, muzikos asistentas – Lukas Laurinavičius, medijų menininkas – Titas Jurjonas, kūrybiniai mentoriai – Giedrė Brazytė ir Antanas Jasenka, fotokoliažų autorius – Vaporwave Kaunas, vaidina – Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Vigita Rudytė, Arvydas Šaučiūnas.

Premjera – kovo 19 d. 18 val., kovo 22 d. ir balandžio 12 d. 10 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių