Kauno menininkų namuose pristatyta tekstilininkių Onos Staskevičienės ir Irenos Piliutytės kūrinių paroda "Ir vėl (... saulelė atkopdama budino svietą...)".

Gobelenuose – portretai

Šiuo metu saulė toli gražu ne budina pasaulį, o prigesinusi savo šviesą tarsi visus kviečia stabtelėti, susimąstyti, suvokti, kad visi su gamta einame ratu: gimstame, sužydime ir nykstame, tačiau gali būti, kad mirštame kaip tie lapus numetantys medžiai tam, kad atgimtume, gimtume, kaip tamsią Kūčių naktį gims pasaulio Išganytojas ir po tamsos vėl aplankys šviesa.

Parodos pavadinimas yra subtilus priminimas, kad šįmet pažymime Kristijono Donelaičio "Metus", juolab kad I.Piliutytė visada domėjosi Lietuvos šviesuoliais, yra sukūrusi gobelenų seriją "Lietuvos kultūros veikėjai – raštijos pradininkai", kuri šiais metais keliavo po visą Karaliaučiaus kraštą, o šiuo metu eksponuojama I.Kanto universiteto Lietuvių kalbos katedroje. Taigi dėmesys K.Donelaičiui yra nuoširdus ir tikras.

Kita vertus, tamsiausiu metų laiku kitaip, ilgesingiau nuskamba chrestomatinė "Metų" eilutė tarsi apie viltį: ir vėl bus pavasaris, ir vėl saulelė atkopdama budins svietą, o ir kas paneigs, kad K.Donelaitis yra mūsų tautos raštijos šviesa, kurios ypač reikia, kai aplanko tamsios dienos ar mintys.

Taigi parodoje "Ir vėl..." I.Piliutytės pristatą naujai išaustą gobeleną, kuriame – K.Donelaičio portretas.

Kūryba kaip terapija

Ištikima tradicijai, klasikinėms vertybėms, I.Piliutytė, regis, niekada nesiblaškė – dar jaunystėje atradusi audimą, siūlu tarsi teptuku nesiliauja kurti tai, kas jai artima, kuo užpildytas jos pasaulis.

Menininkė neatsidžiaugia, kad kadaise nedrąsią, piešti labai mėgusią paauglę stoti į tuometį S.Žuko technikumą (dabar – Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas) paskatino Veliuonos mokyklos piešimo mokytojas. Technikume I.Piliutytė sutiko puikių mokytojų, iškilių asmenybių: Liudą Truikį, Zenoną Varnauską, Jadvygą Mozūraitę, Filomeną Ušinskaitę ir kt., nieko nuostabaus, kad vėliau tekstilininkė mokslus tęsė, įstojo ir baigė Vilniaus dailės instituto Kauno fakultetą.

Išties smagu klausytis, kaip dvi bendramokslės (ir technikume, ir Dailės institute) I.Piliutytė ir O.Staskevičienė dalijasi prisiminimais apie pėdsakus jų kūrybiniame kelyje palikusius mokytojus, mokslo metus, išmokiusius profesinio meistriškumo ir alkio menui.

"Kai man būna liūdna ir slegia tamsios mintys, stengiuosi nueiti į kokią nors parodą, – pasidalija mintimis I.Piliutytė, – nes žinau, kad palengvės, užsimiršiu, o jei paroda – itin gera, tai tarsi sparnai išauga, taip būna džiugu, o ir pačiai kyla nenumaldomas noras ką nors nauja sukurti."

Stabtelėjus prie jos gobeleno "Dienų langeliai" menininkė paaiškina, kad jis išaustas po dukters mirties, kai skausmas buvo tiek užvaldęs, kad, atrodė, nėra kur dėtis, tačiau ėmus austi neviltis po truputį rimo, gobelene tamsūs dienų langeliai ėmė mainytis su šviesesniais.

Aguonos mamai

Visiška I.Piliutytės priešybė – parodos "Ir vėl.." bendraautorė O.Staskevičienė, su kuria ir vėl susitikta bendroje parodoje (pagrindinė parodos "Ir vėl..." pavadinimo mintis – nuoroda į bendrą kolegių susitikimą po metų).

Siautulinga, linksma, išradinga, kaip pati menininkė prisipažįsta, "jau nuo paauglystės – pajodžarga", O.Staskevičienė, akivaizdu, gali kurti iš bet ko: siūlų, medžio šakelių, sudėvėtos skarelės, kojinių, plastikinių pakuočių.

Štai suvalgiusi sausainius, kurie buvo supakuoti plastiko padėkliukuose, tekstilininkė, greičiausiai, nusipirko jų dar. Ir ne todėl, kad norėtų sausainių, bet kad jų padėkliukai mintyse jau susidėliojo į naują kūrinį su baltų ženklais, o prisirinkusi (gal tiksliau, pro akis nepraleidusi) paprasčiausių medžio šakelių, savo kompozicijoje su drobės audiniu išgavo stulbinantį žemės gyslų, tarsi žemės kraujotakos, efektą.

"Mano mama sakydavo, kad žemėje nereikalingo nėra nė šapelio, – šypsosi menininkė, – tereikia žinoti, kur jį padėti, kaip panaudoti."

Iš didžiulės pagarbos mamai O.Staskevičienė parodose visada eksponuoja kokį nors savo darbą su aguonomis. "Su mama sekmadieniais eidavome į laukus rinkti kmynų", – prisiminė tekstilininkė. "Kodėl būtinai sekmadienį? – kartą paklausė ji savo mamos. – Vaikeli, be kmynų nei duonelės iškepsi, nei sūrį suspausi, šventas augalėlis, kada, jei ne sekmadienį juos rinkti?" – tąsyk atsakė mama. O kai su mama kmynus rinkdavo, aplink visada raudonuodavo aguonos, jos taip įsispaudė – įsiaudė – į atmintį, kad asocijuojasi su vaikyste, mamos išmintimi. Vienas menininkės darbas su aguonomis yra sukurtas ir iš sudilusios mamos skarelės.

Iš didžiulės pagarbos mamai O.Staskevičienė parodose visada eksponuoja kokį nors savo darbą su aguonomis. "Su mama sekmadieniais eidavome į laukus rinkti kmynų", – prisiminė tekstilininkė. "Kodėl būtinai sekmadienį? – kartą paklausė ji savo mamos. – Vaikeli, be kmynų nei duonelės iškepsi, nei sūrį suspausi, šventas augalėlis, kada, jei ne sekmadienį juos rinkti?" – tąsyk atsakė mama. O kai su mama kmynus rinkdavo, aplink visada raudonuodavo aguonos, jos taip įsispaudė – įsiaudė – į atmintį, kad asocijuojasi su vaikyste, mamos išmintimi. Vienas menininkės darbas su aguonomis yra sukurtas ir iš sudilusios mamos skarelės.

Taigi dvi skirtingo braižo autorės parodoje "Ir vėl..." ne tik susitiko, bet ir darniai, viena kitą papildydamos sukūrė įdomų, spalvingą, įvairiapusę tekstilę atskleidžiantį duetą.