Pirmosiomis knygrišystės apraiškomis laikomi senovės romėnų diptichai – vaškuotos lentelės užrašams, įrištos į puošnų, dažniausiai drožinėto dramblio kaulo viršelį. Įrišęs knygą ir pradėjęs puošti jos viršelį, amatininkas virsta menininku, o knygos įrišimas tampa meno kūriniu. Tačiau mūsų laikais, kai spausdinto žodžio tradicija vis labiau išstumiama elektroninių jos pakaitalų, knygrišybos tradicija taip pat po truputį grimzta užmarštin.

Senovėje buvusi kasdiene būtinybe, šiandien knygrišyba tampa egzotika ir prabanga. Be kita ko, tai išties brangus užsiėmimas, o ir vietų, kuriose to galima išmokti, pas mus tėra labai nedaug. Vis dėlto šios meno šakos egzotiškumas turi ir žavesio. Nūdieniame perteklinės informacijos amžiuje žmogus nori nenori jau ima ilgėtis kažko jaukaus, malonaus, dvelkiančio egzotika ir laiku, kuris netiksi, ragindamas lėkti užsiimti praktiškesniais dalykais, o sustoja leisdamas pasidžiaugti žavingomis akimirkomis, sustabdytomis Leonoros Kuisienės stotelėse.

Kūrybos pasirinkimai

Puoselėdama tradicinės knygrišybos tradicijas menininkė kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai. Pagrindinė L.Kuisienės veiklos sritis – ta naujoji, konceptualioji, eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia − minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos.

Vis dėlto menininkei ne mažiau svarbi ir tradicinė meistrystė. Net atitoldama nuo tradicinės knygos, ji nori išlaikyti ir technines knygrišybos subtilybes, juolab yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišybos ir meninės odininkystės technikas: nuo Lietuvos knygrišyboje beveik nebenaudojamos auksavimo technikos (panaudotos "Patirties bagaže"), nepriekaištingai įvaldytų odos raukimo, karpymo, tonavimo, deginimo, reljefų, kaltukų technikų bei tradicinių rišimo būdų ir įvairiausių jų interpretacijų iki autorine technika kuriamų odos skulptūrų ("Adomas ir Ieva").

Pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi XIX a., dėl to ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.

L.Kuisienė odinių knygų viršelius apipavidalina nenaudodama presuojamų klišių – viską iškala kaltuku. Kaip sako pati menininkė, pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi XIX a., dėl to ir jos pasirenkamos technikos ir kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.

Apie klajones laikų begalybėse ir pasakoja jos naujausia paroda "Laikas".

Pasak Jorge Luiso Borgeso, "skirtingai negu Newtonas ar Schopenhaueris, jūsų protėvis netikėjo absoliučiu ar vieningu laiku. Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas – kurio gijos priartėja viena prie kitos, išsišakoja, susipina ar nepaiso viena kitos per amžius – apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame. Kai kuriuose esate jūs, bet ne aš, kituose esu aš, o jūsų nėra, dar kituose esame abu."

"Metų" ženklai

Paroda "Laikas" – trečioji menininkės personalinė paroda gausioje kolektyvinių parodų jūroje. Jos idėja išsirutuliojo iš Kristijono Donelaičio "Metų".

Anot autorės, kūrybinės mintys pačia savo prigimtimi yra nelyginant tinklas, kuriame jos tai susilieja, tai nutolsta, tai susipina ir tampa nedaloma visuma, tai išsikeroja į netikėčiausias naujas formas ir šia prasme kiekvienas kūrybos aktas tampa išeities tašku naujam minties blyksiui. Būtent taip 2016-aisiais vykusi K.Donelaičio "Metams" skirta knygrišystės paroda, kurioje su savo "Rudeniu" dalyvavo ir L.Kuisienė, tapo pirmu žingsniu į personalinę menininkės parodą: čia, greta kitų kūrinių, eksponuojamos ir visos keturios "Metų" dalys.

K.Donelaičio "Metai" sukurti jau klasicizmo aušroje, tačiau dar neišblėsus barokinei jausenai ir stilistikai, todėl L.Kuisienė šio kūrinio įrišimui pasirinko įmantresnį, artimą barokui stilių su lietuviškos simbolikos dekoro elementais.

"Pavasario" viršelio dekore L.Kuisienė įkurdino kuršiuką – gintarinį papuošalą-amuletą, kuris senovės Lietuvoje kaip visą gyvenimą lydinti apsauga būdavo dedamas į lopšį naujagimiui, o žmogui mirus, lydėdavo jį ir į kitą pasaulį. Šiame kūrinyje senoji baltų kultūra sklandžiai susipina ir su krikščioniškąja tradicija – Velykomis, viršelio dekore simbolizuojamomis Jėzaus vainiku.

Idėjos svoris

Kelios nuolat menininkę lydinčios temos − tai nuodėmės ir stotelės. "Kiekvienais metais būtinai padarau po nuodėmę", − juokauja L.Kuisienė. O stotelė – tai tiesiog akimirka, kai atrodo, jog it koks Faustas velniui sielą parduotum, kad tik sustabdytum jos žavesį. Šios kasmet po vieną įrišamos knygelės turi sustojusio laiko – sugedusio laikrodžio mechanizmą.

Dėmesį menininkės kūryboje traukia savita knyga-krepšelis ("terbukas poetui"), kuri įrišta naudojat XIII a. rišimo būdą. Itin įdomiu sprendimu išsiskiria Rainerio Marios Rilke's "Vienatvė" – vieno eilėraščio knyga, kurios lapus atstoja odos juostelės su R.M.Rilke's kūrinio fragmentais, simboliškai ištekančios eilėraščiu į skaitytojo dubenį.

"Svieto lygintojo" techninį sprendimą vargu ar apskritai galima prilyginti įrišimui. Jis toks konceptualus ir transformuotas, kad iš pirmo žvilgsnio jame apskritai sunku įžvelgti knygą. George'o Orwello "Gyvulių ūkio" minties, kad visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni, įkvėptas kūrinys pasižymi keliaplaniu prasmių lauku. Šiame kūrinyje atsiveria ir visa knygų istorija: nuo egiptietiškų ritinių, papiruso lapų ir armonikinių lankstinių iš pergamento iki XV a. įvairiausių spaustuvinio rišimo atmainų ir  šiuolaikinės konceptualios knygos, kai tekstas gali būti tiesiog rutulys ar apskritai bet kas, o pati knyga gyvuoti kaip grynoji idėja, kuriai nebereikalinga tradicinė knygos forma.

Jau įgyvendintos L.Kuisienės kūrybinės mintys nenurimsta, o vis dar tarpusavyje pinasi, tarytum J.L.Borgeso laiko tinkle, taip sukurdamos idėjas naujiems kūriniams.

Štai iš "Stovint ant bedugnės krašto", "Pirmosios nuodėmės" ir "Svieto lygintojo" pernai išsirutuliojo "Adomas ir Ieva". Knygos apipavidalinimu autorė tarsi kelia klausimą, kiek prakeikimo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje. Viršelis vaizduoja supančiotus, pririštus žmones, o pati knyga – tarsi žmogaus sielos buveinė, jos atspindys, kur išgraužtoje kiaurymėje (nuopuolio simbolis) puikuojasi obuolys – nuodėmės vaisius. Knyga surišta koptų rišimu (atvira nugarėlė ir supintos kasytės), kuriuo buvo rišamos pačios pirmosios pasaulio knygos, biblijos ir pan., todėl autorė jį ir panaudojo pirmųjų žmonių knygai.

Šis rišimas viršelį pririša prie lapų ir neriboja paties surišimo galimybės, palieka daugiau laisvės. Dėl šių priežasčių jis apskritai vienas mėgstamiausių menininkės kūryboje.

Tradicinėje meninėje knygrišyboje L.Kuisienė stengiasi išlaikyti kuo autentiškesnį apipavidalinimą, tiesiog suteikdama leidiniui subtilią apsaugą. Laikui nepavaldžią Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos meilę saugo viršelis, neatitolęs nuo knygos turinio: priekiniame viršelyje pavaizduotas Meistras, o galiniame – Margarita bei katinas Begemotas.

Laiko dimensija labai svarbi ir čia: dabartis susipina su Poncijaus Piloto laikais, taip tarsi pabrėžiant tuos momentus, kai viskas vyksta vienu metu keletu lygmenų, kaip ir L.Kuisienės kūryboje, kur nėra absoliučios vienintelės nedalomos meninės raiškos, krypties, kur kiekviena išgyventa patirtis formuoja harmoningą kūrybinį vystymąsi ir augimą.

Simbolių gelmė

Šių išskirtinių Lietuvai, valstybės šimtmečiui paminėti skirtų metų Vasario 16-osios naktį L.Kuisienė pabaigė rišti ypatingą dovaną Lietuvai – pirmąją lietuvišką knygą, seno leidimo Martyno Mažvydo "Katekizmą".

Išlaikydama originalų spaustuvinį formatą, menininkė sukūrė naują viršelį, į kurį įpynė ir savo sumanytos simbolikos.

"Lietuvos reljefas traukiasi, žmonių mažėja, daug kas emigruoja, Lietuva yra tarsi kraujuojanti žaizda, todėl viršelis raudonas", – savo kūrinio simboliką aiškina menininkė. Kadangi M.Mažvydo "Katekizmas" buvo išleistas Mažojoje Lietuvoje, virš šio Lietuvos regiono kūrėja viršelyje įkomponavo lupą.

Pagrindinė tema – nykstanti valstybė ir kaip svarbu mums išsaugoti savo kalbą, ją tausoti, puoselėti, nes tauta prasideda nuo kalbos.

Autorės įrištame "Metraštyje" įrišta virš 13 000 puslapių, t.y. tiek dienų, kiek laiko L.Kuisienė nugyveno iki idėjos gimimo. Knygoje pažymėtos reikšmingos pažintys, įrašai apie draugus, kurie jos gyvenime atsiradę kaip toje Carlo Gustavo Jungo mintyje, kad mums svarbių žmonių vardai jau nuo seno įrašyti mūsų likimo knygoje, todėl pažintis su jais mums būna tolygi prisiminimui.

"Patirties bagažą" sudaro tiek mažų knygučių, kiek metuose yra savaičių. Kūriniu autorė pabrėžia kiekvienos savaitės kitoniškumą, skirtingumą nuo kitų. Imdama keturis pagrindinius knygų rišimus (simboliškai atstovaujančius keturioms mėnesio savaitėms), ji iš jų sukuria tiek skirtingų modifikacijų, kad kiekviena savaitė yra įrišta vis kitaip.

Parodoje autorė taip pat eksponuoja emociškai labai paveikų "Jausmų" knygų ciklą. Ciklo knygos savo rutuliuko forma jau nebeprimena tradicinės knygos laikmenos. Jausmus žmonės laiko savyje tarsi rutuliukuose, kurių neišvynioja bet kam, tik tam, kam jie skirti. O kartais apskritai neišvynioja, nepripažindami net sau. Aistra, intuicija, paranoja – viskas saugiai įkurdinta pumpurėliuose, kurie galbūt išsiskleis, o gal taip ir liks niekam neatverti.

Čia, kur nėra rojaus

L.Kuisienės kūryboje susipina filosofija, knygrišystės istorija, mitologija. Daug dėmesio autorė skiria tautos šaknims, kultūros istorijai, pirmiesiems jos žingsniams. M.Mažvydo "Katekizmas" – pirmoji lietuviška knyga, K.Donelaičio "Metai" – pirmoji grožinė lietuviška knyga.

Friedricho Nietzsche's filosofinės įžvalgos apie "sielos vaistukus" įkvėpė "Kelialapio į rojų" įrišimą. Kūriniu apžvelgiamos įvairiausios rojaus sampratos ir patekimo į jį galimybės, būdai. Vieniems tai kūrybinis procesas, kitiems – Dievo padėka už dorai nugyventą gyvenimą ir pan.

Pačiai L.Kuisienei buvo įdomu šiame kūrinyje paanalizuoti, kaip socialinės medijos, reklama, televizija kuria manipuliacijų mechanizmus, ką turime daryti ir ko siekti, kad taptume laimingesni. Autorė sako skeptiškai nusiteikusi iš pirmo žvilgsnio tarsi teigiamai motyvuojančiu socialinių tinklų turinio atžvilgiu.

Čia dauguma žinučių ir paveikslėlių kalba apie tai, kaip viskas gražu ir kaip mes viską galime, kokie stebuklingi esame. Tačiau būtent tai ignoruoja kitą žmonijos gyvenimo pusę – juk ne visada jaučiamės gerai. Socialiniuose tinkluose pabrėžiamas sėkmingas gyvenimo būdas formuojąs požiūrį, kad tik taip jaustis yra teisinga ir tinkama, o negatyvius savo išgyvenimus reikia slėpti (jausmų rutuliukuose), nes tai nėra norma.

F.Nietzsche's savo filosofijoje taip pat kalbėjo apie dirbtinai sukurtas aplinkybes, verčiančias jaustis nejaukiai ir iš to kylančią ne mažiau dirbtinių visuomenės gydymo būdų paiešką. Šiandien itin apstu seminarų, konferencijų, mokymų tema "Aš galiu", "Man pavyks", "Aš nepaprastas", kurie, užuot pagelbėję, formuoja priklausomybę nuo tokio tipo "gydymo(si)", kai pati liga dažnai yra dirbtinai įkalbėta kuriamų pozityvių lūkesčių, kurie pasąmoniniu lygiu iš tiesų akcentuoja mūsų trūkumus ir nesėkmes bei skatina vartotojiškumą.

Įkvėpimo akimirkos

Šioje parodoje visa kalba apie laiką. Knyga "Melomanui" įrišta panaudojant juostines kasetes. Juodi klavišai čia atkartoja pianino klaviatūrą. Tai laikas, kai mes klausomės muzikos, atsipalaiduojame, panyrame į save. "Dekadanso mūzą" ir "Atostogos Provanse" sieja Alpės, absentas bei XIX a. ir XXI a. "Atostogų Provanse" viršelis žavi savitu raudoniu, kurį L.Kuisienė atrado kelionės prisiminimuose. "Provanse yra toks miestelis – Rusijonas. Jame viskas raudona: namai, uolos... Labai keistas jausmas būti tokiame raudonume, o kontrastas su žalia svaigino iki negalėjimo. Ochros raudonumas buvo tai tarytum raudonai auksinis, tai beveik geltonas, ar raudonas", – prisiminė menininkė.

Ši knyga labai panašios stilistikos su kiek anksčiau rišta "Dekadanso mūza". Autorė sąmoningai joms įrišti pasirinko raudonos ir žalios kontrastą, sąmoningai jas iliustravo ir dekoravo ta pačia technika. Kuriant šias knygas ir jų įrišimą L.Kuisienė savo minčių labirintuose reflektavo XIX–XX a. sandūrą, kai Provanso regione atostogaudavo menininkai (vėliau šiuos Paulio Cezanne'o ir Vincento van Gogho mėgtus užkampius turėjo laimės aplankyti ir pati menininkė).

Alpėse augo ir tebeauga žolės, iš kurių buvo gaminamas absentas, kuris tuomečiams menininkams buvo ir jų didžioji mūza, kūrybinis įkvėpimas. Parodoje "Laikas" lankytojų laukia galimybė pažvelgti ir į pačios L.Kuisienės kūrybinio įkvėpimo akimirkas, į jos darbo procesą, užfiksuotą autorės dukros fotografijose.

Kas: L.Kuisienės paroda "Laikas".

Kur: Kauno menų inkubatoriaus galerijoje "Ars et mundus" (A.Mapu g. 20).

Kada: Paroda veiks iki spalio 3 d.