Duomenų apie grybų švytėjimo faktus Lietuvoje kol kas labai mažai surinkta ir publikuota, tačiau šiais metais VDU Botanikos sodo dendrologai džiaugiasi reta galimybe patyrinėti šviečiančią medieną ir pasidalinti surinkta informacija.

„Pasaulyje yra žinomos apie 75 bioliuminescencinių grybų rūšys, dauguma jų randamos tropinėse šilto klimato zonose. Angliškai švytinčios medienos reiškinys vadinamas „foxfire“, o Lietuvoje kartais šiuo reiškiniu alternatyviai aiškinamas „žaltvykslės“ reiškinys (nors ir ne visai tiksliai atitinka, nes bioliuminescencinių grybų šviesa nėra „klaidžiojanti“)“, – pasakojo VDU Botanikos sodo mokslo darbuotoja, bioliuminescencinių grybų ieškotoja dr. Asta Malakauskienė.

Negausiuose šaltiniuose minima, kad Lietuvoje turėtų švytėti bent 7 rūšių grybų: paprastojo kelmučio (lot. Armillaria mellea, angl. Honey Fungus), žagarūno (lot. Clavaria botrytis arba Ramaria botrytis), kuris seniau vadintas „naktižibiu“, tampriojo (baravyko) kazlėko (lot. Suillus bovina), kuris seniau vadintas „žibanakčiu“ arba „naktižieda“, sklerotinės plempės (Collybia tuberosa), ilgakotės plempės (Collybia radicata), paprastojo žaliagrybio (Chlorociboria aeruginascens) ir aitriojo baltiko (Tricholoma sciodes) micelis arba vaisiakūniai. Taip pat Lietuvoje dažnai randamas ąžuolinis skiautenėlis (Panellus stipticus) – rūšis, kuri puikiai žinoma kaip bioliuminescencinė rytinėje šiaurės Amerikos dalyje, tačiau mūsų šalyje nešvyti.

Anot dr. A. Malakauskienės, bioliuminescencijos reakcija grybuose yra jau neblogai ištirta: švytėjimas vyksta, kai liuciferinas (reakcijos substratas) oksiduojamas iki oksiliuciferino, o pastarasis sugrįžta į pirminę būseną atiduodamas deguonį ir energiją šviesos pavidalu. „Reakcijoje dalyvauja fermentas liuciferazė. Neseniai atrasta, kad šis fermentas gali jungtis ir prie įvairių liuciferino junginių, tokiu būdu galima išgauti įvairių spalvų švytėjimą. Reakcijai vykti reikalingas deguonis, taip pat energijos šaltinis (ATP (adenozintrifosfatas), NADH (redukuotas nikotinamido adenino dinukleotidas) arba NADPH (redukuotas nikotinamido adenino dinukleotido fosfatas). Bioliuminescencinės grybienos šviesos bangos ilgis yra apie (520–530 nm). Esant palankioms augimui sąlygoms (drėgmei ir temperatūrai), daugelio medieną skaidančių grybų micelio švytėjimas vyksta nepriklausomai nuo šviesos aplinkoje (24 val. per parą)“, – pasakojo bioliuminescenciniais grybais besidominti dr. A. Malakauskienė.

Geriausia stebėti rudenį

Kai kurių tropikuose randamų grybų vaisiakūniai „įjungia“ ar „išjungia“ vaisiakūnių švytėjimą priklausomai nuo apšvietimo aplinkoje. Manoma, kad tai yra susiję su cirkadiniu ritmu. Kol kas grybų micelio švytėjimo gamtinė funkcija nėra tiksliai išaiškinta. Galvojama, kad tai yra šalutinis oksidacinio metabolizmo produktas lignino skaidyme. „Paprastojo kelmučio sukeltas medienos švytėjimas vienas iš giliausiai ištyrinėtų, kadangi ši grybų rūšis paplitusi visame šiauriniame pusrutulyje. Literatūroje nurodoma, kad paprastojo kelmučio bioliominescencijai optimali temperatūra lygi 22–25ºC, tačiau švytėjimas matomas nuo 1 iki 30ºC. Taip pat reakcijai svarbus ir terpės rūgštingumas, tačiau įvairūs literatūros šaltiniai nurodo skirtingas optimalias terpės pH sąlygas: vieni teigia, kad grybiena greičiausiai auga ir ryškiausiai šviečia, kai terpės pH 5,7–6,0; kiti – kai pH 3–3,5. Lietuvoje švytinčios medienos galima pamatyti ir vasaros antroje pusėje, bet daugiau rudenį. Pateikiamose fotografijose matomi pavyzdžiai buvo rasti rugpjūčio ir spalio mėn.“, – sakė  A. Malakauskienė.

Svarbus medienos drėkinimas

Keletas švytinčios medienos pavyzdžių šiais metais pakliuvo ir į VDU Botanikos sodo dendrologų rankas. „Kadangi neturime mikologijos specialisto, savanoriškai patyrinėjome šiuos pavyzdžius su esamomis techninėmis galimybėmis. Iš literatūros šaltinių sužinojome, kad paprastajam kelmučiui maitinti naudojami salyklas, miltų tirpalas arba malti džiūvėsėliai, bandėme pamaitinti turimus medienos (sutrūnijusios lazdyno ir mažiau suardytos ąžuolo) pavyzdžius miltų tirpalu ir džiūvėsėliais – švytėjimas abiem atvejais suintensyvėjo, tačiau antru atveju sustiprėjo labiau“, – pasakojo VDU Botanikos sode dirbanti Asta. Anot bioliuminescencijos entuziastės, norint, kad medienos gabalai švytėtų, reikia juos pastoviai drėkinti, kad neišdžiūtų: per daug drėgmės nereikia: tuomet bioliuminescencijos reakcija nevyksta, nes negaunama pakankamai deguonies.

Pažeidus medieną, švytėjimas naujoje vietoje prasideda po 3,5–4 val. lauko sąlygomis ir nuo 15 iki 45 min. patalpose, jei grybui yra užtikrinama optimali temperatūra, drėgmė ir pakankamai maisto. „Padarėme keletą turimų medienos pavyzdžių nuotraukų skenuojančiu elektronų (SEM, Scanning Electron Microscope, Hitachi TM3000) ir šviesiniu mikroskopais. Matyti, kad didžioji grybų hifų dalis gyvena brazde. Kai mediena nėra stipriai suardyta, išilginiame medienos pjūvyje grybų hifų tankis didelis vandens induose (trachėjose), kai mediena stipriai suardyta – jų apstu visur“, – apie tyrinėjimus pasakojo A. Malakauskienė.

Buria bioliuminescencinių organizmų entuziastus

Duomenų apie grybų švytėjimo faktus Lietuvoje kol kas labai mažai surinkta ir publikuota: kur jų randama, kokiu metu, kokiomis sąlygomis, kokios rūšys sukėlė švytėjimą, kokios grybo dalys šviečia, kokio amžiaus vaisiakūniai šviečia ir pan. „Nufotografuoti švytėjimą nėra lengva, nes tam reikalingas jautrus aparatas, stabilus pagrindas fotografuojant, nes nejudant reikalingas bent 20 sekundžių išlaikymas naktiniu režimu, kad aparatas spėtų sugaudyti neintensyvų žalsvos šviesos srautą“, – sakė A. Malakauskienė, kuri siekia surinkti kuo daugiau informacijos apie Lietuvos bioliuminescencinių organizmų įvairovę, paplitimą, švytėjimo laiką ir elgseną. Šiuo tikslu jau sukurta „Lietuvos bioliuminescencijos entuziastų“ grupė socialinėje erdvėje „Facebook“ (https://www.facebook.com/groups/340983983030465/).

Paskyroje kviečiami visi besidomintieji šiuo reiškiniu prisijungti, diskutuoti, sužinoti bei rinkti pasakojimus ar faktinę medžiagą (nuotraukas ar nedidelius mėginių pavyzdžius) apie bioliuminescencinius Lietuvos organizmus.