Naujai atgimstančioje Vilniaus gatvės galerijoje "12-1" surengtoje parodoje kaunietė tapytoja Ausma Bankauskaitė pristatė naujausius savo kūrinius – šiais metais nutapytus peizažus.

Šie jaunos tapytojos paveikslai žinomi kiekvienam, daugiau besidominčiam tapyba. Sodrūs, ekspresyvūs A.Bankauskaitės potėpiai, preciziški spalviniai niuansai ir tiesiog akivaizdus profesionalumas, meistrystė, nepalieka abejingųjų: tai, be jokios abejonės, stipri, itin talentinga tapytoja ir – gerai žinoma. Kad menininkė nelinkusi žodžių vynioti į vatą – taip pat ne naujiena, be viso to, ji – ir tikrų tikriausia Kauno patriotė.

– Pirmiausia pakalbėkime apie šią parodą: kaip ir kodėl kilo mintis ją surengti, kodėl ją pavadinote "(Pa)stebėjimais", apskritai, kokią žinutę sau ir kitiems siunčiate šia paroda, juk dailininkai kalba paveikslais.

– Paroda gimė gan apgalvotai, galvojau apie didesnę erdvę, bet gavusi stipendiją tik porai mėnesių, nusprendžiau ieskoti mažos ir kamerinės erdvės ir kaip kartais atsitinka – atsidūriau tinkamu laiku ir susipažinau su tais žmonėmis, kurie ir pasiūlė atgaivinti galeriją tapybos paroda.

O šiaip, dabar tapyba nepopuliari. Dabar visur aplink šiuolaikinis menas. Bet aš jau tokia – niekada nuo jos nebėgau ir nepabėgau, esu jai ištikima, neieškau alternatyvų ir jaučiuosi labai stabiliai šiuolaikinio meno kontekste ir savame mieste – Kaune. To mane išmokė Arūnas Vaitkūnas ir jam esu už tai dėkinga.

Parodos pavadinimas "(Pa)stebėjimai" yra inspiruotas mano motyvo – peizažo ir jo stebėjimo esant vienai ar kitai situacijai: kai visiškai tamsu, vakarėja ar kai šviečia mėnulis, ir jausmo – savo tapybą dažnai vadinu jausmo tapyba, natūra yra kažkur šalia, o aš – viduje mane įkvepiančio peizažo.

– Šiandienos skandalo kontekste vis pagalvoju apie a.a. A.Vaitkūną: kai jis dirbo VDA KF tokie nutikimai buvo tiesiog neįmanomi – tai buvo stipri, švytinti asmenybė. Kaip suprantu, jis ir įžiebė jūsų ištikimybę grynajai tapybai. Prisiminkime šviesios atminties A.Vaitkūną, kiek jis jums kaip tapytojas, mokytojas yra svarbus.

– Jei kalbėsime apie šiandieną, tik dabar ateina suvokimas, ką turėjo jausti Arūnas, dirbdamas tokiame kolektyve. Žinoma, kalbu ne apie visus dėstytojus, kurie ten dirbo ir tebedirba. Ir anksčiau mes, jo studentai, girdėdavome apie jam daromą spaudimą, tik būdami jauni ir tikėdami jo kuriama ir statoma tapybos katedra, to nesureikšminome, tas tikėjimas tapyba atėjo bėgant laikui, bet, tikrai ne be A.Vaitkūno atsidavimo studentams. Aš buvau jo studentė – ir bakalaurė, ir magistrė iki tol, kol jis neišvažiavo į Gruziją paskutinį kartą.

Mėgstu sakyti, kad gimiau ne per vėlai, o pačiu laiku, turbūt laiku ir su tapyba susidraugavau. Gal dabar viskas būtų kitaip?

Jei kalbėsime apie norą piešti, tai viskas vyko ta linkme jau nuo vaikystės. Tėvai turbūt tą pomėgį pastebėjo, ypač tėtis, nes jis daug metu dirbo su Robertu Antiniu ir Stasiu Žirguliu. Dar dabar R.Antinis man pasakoja, kaip į buvusius Pionierių rūmus ant Parodos kalno mane už rankos vesdavosi, nes kai tėtis negalėdavo, tai tekdavo mane nuvesti jam, – ten buvo dailės būrelis, kurį lankiau iki penktos klasės, po to įstojau į Dailės gimnaziją (buvusi – J.Naujalio), paskui iškart į institutą Kaune. Taigi kelias į dailę buvo nuoseklus ir nulemtas iš aukščiau, jei taip galima sakyti, arba kaip aš mąstau: atsiduri laiku ir vietoj, ir tarp reikalingų žmonių.

O apie komerciją pasakysiu tik tiek: visada sakiau, kad geriau dar dirbsiu ir kitą – "juodą" darbą ir užsidirbsiu, kad galėčiau tapyti neapgaudinėdama nei savęs, nei kitų. Negaliu persiversti per galvą ir išeiti į mugę prekiauti tapytomis gėlytėmis. Manau, supranti, apie ką aš kalbu. Tapyba man padeda kompensuoti realaus, materialaus gyvenimo praradimus. Kai užsidaro vienos durys, atsidaro langas, kuriame galiu matyti savo naują peizažo motyvą.

– O kodėl peizažai? Kodėl ne, tarkim, abstrakcijos arba seni namai su dviem laiptinėmis. Kaip į jūsų kūrybą atėjo peizažai? Esate vienišė (jūsų peizažai nėra socialūs, jame patogiausia (pa)būti vienam), jėgas atgaunate gamtoje?

– Peizažu susidomėjau jau seniai, gal tada, kai pradėjau dalyvauti įvairiuose pleneruose, maždaug nuo 2005 m. Gamtoje jaučiuosi laisva, todėl man priimtinas peizažo motyvas, jame vis randu kažką sau ir kažką naujo tapyboje. O jei kalbėtume apie kitas temas, tai studijų metais buvo ir laiptinių, ir požeminių perėjų, ir architektūros, ir t. t. Portretų ir natiurmortų – taip pat. Nors dar gerai jaučiuosi tapydama architektūros fragmentus, turbūt pameni, keletą serijų darbų iš Pažaislio vienuolyno, kai dalyvavau Antano Samuolio pleneruose. Bet aš – ne tas menininkas, kuris sėdasi prie pirmo pasitaikiusio medžio, namo kampo, ar prie jūros ir tapo tai, ką mato ir taip, kaip mato visi aplink. Mano idėjos kitokios – šiuo metu abstraktūs peizažai, kurie atspindi mano apmąstymus, inspiruotus laiko ir gamtos stebėjimo. Kai kurie iš jų glaudžiai susiję su motyvu, konkrečia vieta, kiti – nutolę į abstrakciją ir pagrįsti asmeniniais išgyvenimais. Tai ne tikrovės fotografavimas, man svarbus tikrovės vidus, gelmė ir individualybė, tapyboje ieškau naujos tikrovės vizijos,  tarsi naujo pasaulio konstrukcijos. Man svarbu perteikti natūros apšvietimą, koloritą, sklindančią emociją. Siekiu peizažo ekspresyvumo ir gestiškumo. Tapybą suprantu kaip procesą, kaip besikeičiantį peizažo motyvą mano būties apmąstymuose.

– Per parodos pristatymą minėjote, kad jums ypač svarbus Kaunas, kuo? Ką jame atrandate ir prarandete (juk tapote gamtos peizažus), kas šiame mieste džiugina, o kas kelia nerimą, ko pasigendate?

– Labai myliu Kauną, nežinau, iš kur ta meilė atėjo, bet gal, kad esu žmogus, kuris prisiriša prie savo gyvenamosios vietos. Man gera Kaune, gimiau čia ir augau, studijos taip pat čia prabėgo. Manau, kad radau savo vietą gyventi.

Niekada gyvenime nė minties nebuvo apie gyvenamosios vietos pakeitimą, tarkim, į kitą miestą, ar kur toliau, ne Lietuvoje. Manau, kad šiame mieste ne tik galima, bet ir reikia gyventi, man nepatinka dideli ir labai dideli miestai, jautiesi svetimas tarp daugybės žmonių. O Kaune sutinku tikrai nuoširdžių žmonių, profesionalių menininkų, ir mes čia tikrai šilčiau bendraujame negu, pvz., Vilniaus menininkai. Tai tikrai žinau, nes turiu draugų ir meno žmonių, su kuriais bendrauju, jie ten kitaip bendrauja: daug yra pavydo, konkurencijos.

Dar man Kaunas mielas tuo, kad čia žmonės aplinkui kalba lietuviškai, politinė situacija dabar tokia, kai – nori ar nenori – pradedi apie tai mąstyti. Kultūrinis klimatas taip pat keičiasi į gera. Priklausau Lietuvos dailininkų sąjungai, esu sąjungos Kauno skyriaus tarybos narė, man svarbios mūsų, Kauno menininkų, problemos ir šiandienos aktualijos. Esu perfekcionistė, ir šiaip nemėgstu melo, esu linkusi pakovoti už savo nuostatas, nors kartais nelengva. Kaune turėjau nuostabių mokytojų, profesionalių menininkų, kurie mane mokė tapybos, dabar mes puikiai bendraujame su visais buvusiais pedagogais kaip su kolegomis, ypač tapytojai: rengiame kartu projektus ir bendras parodas, dalyvaujame pleneruose, nors esame skirtingų kartų. Ateityje norėčiau savo miestui atiduoti dar daugiau jėgų ir savo kūrybos, keliauti smagu, bet sugrįžti į namus, į savo miestą daug svarbiau.