Tapytojas M. Prokešas: vaizdas gali paliesti sielą

Virtualioji erdvė nebeatsiejama nuo mūsų kasdienybės: joje dirbame, mokomės, bendraujame, ieškome pramogų. Ji tapo įprasta, todėl natūralu, kad jos trūkumai pradėjo erzinti. Vienas jų – virtualiojoje erdvėje vizualios informacijos srautas yra tiesiog milžiniškas, dėl to tampa sunku atsirinkti tai, kas vertinga. Virtualiojoje "IRGIgalerijoje" eksponuojama tapytojo Milano Prokešo personalinė paroda "Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas" išsiskyrė šiame sraute ir vizualia savo forma, laužančia tradiciškai suvokiamos (bet perkeltos į virtualiąją erdvę) parodos formatą, ir turiniu. Pastarasis žiūrovui tampa akstinu susimąstyti apie individualiai suvokiamą kaltės (nuo kurios esame linkę bėgti) jausmą.

Tapytojas ragina žiūrovus ieškoti glaudesnio ryšio su parodos tema ir ekspozicijos fragmentiškumu suteikia galimybę žiūrovui iš regimų vizualių detalių dėlioti visumą, kuri atspindėtų jį patį.

Su M.Prokešu kalbamės ne tik apie personalinę parodą, kuri tapytoją paskatino peržengti tam tikras ribas, bet ir apie per tapybą atrastą save bei užmegztą ryšį su Kaunu, kuris Čekijoje gimusį menininką skatina vis sugrįžti į šį miestą.

– Į Kauną pirmą kartą atvykote pagal studentų mainų programą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijuoti tapybos. Kas jus paskatino pasirinkti Lietuvą?

– Vykti į Lietuvą paskatino universiteto, kuriame tuo metu studijavau dailės pedagogiką, dėstytojas Josefas Lorencas. Jis yra išmintingas žmogus, pasitikiu juo. Jei nebūtų skatinęs, nebūčiau pasiryžęs studijuoti kitoje šalyje. Galima sakyti, studijų Kaune nesirinkau, o sekiau paskui tėkmę, kuri pagavo mano gyvenimą.

– Ar atvykęs lyginote Lietuvą su gimtąja Čekija?

– Atvykęs čia nustebau, kad Lietuvoje nėra tiek daug saulėtų dienų, kiek Čekijoje. Žinoma, yra ir kitų nedidelių skirtumų, tačiau svarbiau tai, kad šalys turi daug bendro. Jos nėra taip toli viena nuo kitos, kad čia atvykus apimtų kultūrinis šokas ar nuostaba.

Kaune užaugau ir susiformavau kaip menininkas. Metaforiškai kalbant, studijas pradėjau žinodamas tik penkias spalvas, o baigiau atradęs jų visą paletę.

– Pasibaigus mainų programos studijų terminui, apsisprendėte likti Kaune ir čia tęsti tapybos bakalauro studijas. Kodėl? Ar neturėjote tikslo užbaigti dailės pedagogikos studijų?

– Mano tikslas buvo studijuoti tapybą. Du kartus stojau į Prahos dailės akademiją, bet man nepavyko. Tačiau situacija mano šalyje yra tokia, kad retam pavyksta įstoti į akademiją iš pirmo karto. Pavyzdžiui, vienas mano mokytojų stojamuosius egzaminus išlaikė tik po dešimties metų atkaklių bandymų. Kauno fakultete dėstoma tapybos studijų programa mane sudomino, jaučiau, kad tikrai daug galiu čia išmokti. Būti mokytoju nenorėjau. Nors dailės pedagogikos studijos ir buvo naudingos, suvokiau, kad nenoriu baigti jų tik dėl diplomo. Kartais yra geriau pasirinkti vieną dalyką ir gilintis į jį nuosekliai.

– Kauną laikote miestu, kuriame prasidėjo naujas jūsų kūrybos etapas?

– Studijos Kaune kol kas yra didžiausias posūkis mano gyvenime. Nenoriu pasirodyti sentimentalus, bet tai – tiesa. Kaune užaugau ir susiformavau kaip menininkas. Metaforiškai kalbant, studijas pradėjau žinodamas tik penkias spalvas, o baigiau atradęs jų visą paletę. Todėl, nepaisydamas tautybės, galiu laikyti save lietuvių menininku.

– Sakote, kad, nepaisydamas tautybės, galite laikyti save lietuvių menininku. Ar lietuviška tapybos mokykla jums padarė tokia didelę įtaką, tapo jums labai artima?

– Didžiausios įtakos man turėjo koloristinis tapybos suvokimas, suteikęs galimybių atrasti spalvas ne tik kaip raiškos priemones, bet pažvelgti į jas iš naujos perspektyvos ir pamatyti kaip filosofinį objektą. Spalvos man tapo prasme, emocijomis ir informacijos įkrauta medžiaga. Manau, lietuvių menininkai koloristinę pajautą kūriniuose atskleidžia labai poetiškai.

– Nepaisant to, kad tapybos bakalauro studijas baigėte 2017-aisiais, ryšių su Kaunu nenutraukėte. Neseniai "Meno parko" galerijoje eksponuota grupinė tapybos paroda "Petrichoras", kurioje dalyvavote, o kovą atidarėte personalinę parodą "Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas" virtualiojoje "IRGIgalerijoje". Kas traukia jus sugrįžti į šį miestą?

– Minėjau, kad mano, kaip menininko, kelias prasidėjo Kaune. Žinau apie čionykštes galerijas, pažįstu menininkus, palaikau ryšius su kolegomis, turiu čia draugų.

– Ar galėtumėte palyginti, kuo skiriasi Čekijoje ir Lietuvoje kuriančių menininkų bendruomenės? Ar jos atviros? Ar joms netrūksta įvairovės?

– Tikriausiai nustebinsiu, tačiau Čekijoje nesu jokios bendruomenės dalimi. Partnerysčių su menininkais, galerijomis užmezgiau tik studijuodamas Kaune. Tačiau tikiuosi, kad vieną dieną tai pasikeis.

– Naujausia jūsų personalinė paroda, eksponuojama "IRGIgalerijoje", vadinasi "Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas". Šis pavadinimas – tai pagrindinė eilutė iš krikščionių Mišių metu atliekamo gailesčio akto. Kokia religijos reikšmė jūsų kūryboje?

– Parodos pavadinimas yra klaidinantis, nes jį vartoju kaip motyvą, siekdamas inicijuoti žodžio poveikio tyrimą ir norėdamas išsiaiškinti, kokių vizualių asociacijų žodžiai, sudarantys pavadinimą, sukelia žiūrovams. Atpažįstamu ir diskusijas keliančiu parodos pavadinimu tikiuosi paskatinti žiūrovus atrasti glaudesnį ryšį su parodos tema ir išreikšti savo nuomonę apie ją.

– Kaip jūs suvokiate kaltės jausmą?

– Kaltę žmogus gali jausti ne tik tada, kai yra padaręs nuodėmę. Kai mąstau apie kaltę, koncentruojuosi į patį žodį ir atrandu daugybę reikšmių, kurias jam galima priskirti: kad žmogus kažko nesugeba, jam kažko trūksta, yra nepakankamai geras ir pan. Kraštutinumas, tačiau žmogus gali jaustis kaltas vien dėl to, kad jis gimė. Kadangi mūsų visuomenė yra orientuota į pasiekimus ir našumą, o vartotojiškumas tapęs savotiška dorybe, manau, šį prielaida skamba įtikinamai.

– Jei žmogus jaučia kaltę, jis turėtų gailėtis ir norėti tą kaltę išpirkti. Kaip manote, ar pats kūrybos veiksmas gali būti prilyginamas / prigretinamas gailesčio aktui?

– Gailesčio aktui gali būti prigretinamas bet koks, ne tik kūrybinis, veiksmas, kuriam suteiksite tokią prasmę. Atgaila yra refleksija, kuri gali ir likti tik konceptualiame lygmenyje. Kūrybinis procesas suteikia galimybę žengti žingsnį toliau, nes kūryboje idėja įgauna fizinę formą, kuri, manau, gali turėti stipresnį terapinį poveikį.

Atpažįstamu ir diskusijas keliančiu parodos pavadinimu tikiuosi paskatinti žiūrovus atrasti glaudesnį ryšį su parodos tema ir išreikšti savo nuomonę apie ją.

– Kaip pati tapybos medija padeda perteikti parodoje kuriamą naratyvą?

– Nors tapyba buvo atspirties tašku, tačiau gana greitai su Karolina (Karolina Latvyte-Bibiano, "IRGIgalerijos" kuratore – aut. past.) supratome, kad viskas per plokščia – plokščias tapymas plokščiame ekrane nelabai veikia. Ieškodami erdviškumo, pradėjome eksperimentuoti su galimybėmis, kurias suteikia virtualusis parodos formatas. Todėl nesu tikras, ar teisinga žiūrėti į šią ekspoziciją kaip į tapybos parodą, net jei tapyba joje yra labai svarbi.

– Jūsų personalinėje parodoje svarbūs ne tik vaizdai. Reikšmingas yra ir garsas.

– Kadangi paroda vystyta daugialypės terpės kryptimi, su Karolina galvojome, kad garsas padės sukelti kitokių asociacijų nei tų, kurias sukelia matomi vaizdai, o tai suteiks daugiau kinematografiškumo visai ekspozicijai.

– Pasakodamas apie parodą sakote, kad: "Vaizdas turi daugiau gylio nei žodis. (...) jis (vaizdas) gali perteikti vidines būsenas ir patirtis, nes bendrauja su mūsų siela." Ar manote, kad žodžiais yra slystama paviršiumi?

– Žodžiai, kaip ir vaizdai, taip pat gali suteikti gylio pojūtį. Vis dėlto – ne visada. Parodoje nesiekiu palyginti, kas giliau. Dėmesį sutelkiu į patį gylį. Žodžiai ir vaizdai yra dvi skirtingos priemonės, turinčios skirtingas paskirtis. Vaizdas, mano nuomone, gali prasiskverbti pro intelekto barjerą ir gal net paliesti sielą.

– Ar gali pavykti vienu kūriniu paliesti žiūrovo sielą? Galbūt tik visa parodos visuma?

– Spėju, kad tai priklauso nuo to, ar žiūrovas yra linkęs į dedukcinį ar indukcinį samprotavimą.

– Parodos formatas nustebina, nes labiau primena ne ekspozicijos projekciją (baltų galerijos sienų ir ant jų kabančių paveikslų perkėlimą į virtualiąją erdvę), o atminties, patirčių, jausmų fragmentus, išnyrančius iš neapibrėžiamos virtualiosios erdvės.

– Rengdami parodą su Karolina susidūrėme su problema: virtualioji erdvė yra perkrauta vaizdinės, tekstinės informacijos. Be to, norėjome išvengti darbų aplanko formato, išsiskirti. Todėl pasirinktas netradicinis parodos formatas, kuriame naujausių mano paveikslų fragmentais kuriamas ekspoziciją jungiantis jausmas, ją lydinti nuotaika ir žiūrovui perduodama žinutė. Visada laikiau save tradiciniu menininku, bet šioje ekspozicijoje šią ribą peržengiau.

Vaizdas gali prasiskverbti pro intelekto barjerą ir gal net paliesti sielą.

– Kur žengsite toliau?

– Meno pasaulis, manau, yra labiau tinkamas ilgų nuotolių bėgikams nei sprinteriams, tad pamatysime, kur mano kelias pasuks. Norėčiau dažniau dalyvauti grupinėse parodose, bendradarbiauti su kitais menininkais, bet nesinorėtų skubėti ir, galiausiai, perdegti. Tikiuosi sulaukti laiko, kai būsiu senas, išmintingas menininkas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Na......

Na...... portretas
gal per skambiai issireiksta save pavadinus ---menininku..... stai peckeliu ,terlium , tepliorium ...tai taip -sutinku...

onute

onute portretas
ne tik gėda bet ir baisu iki ko nusirito pasaulis Tas varkšelis ligotas musu sielas nori paliesti kaip nedaug reikia paterliuzinai ir sielu ganytojas

Alvis

Alvis portretas
Gėda.......vaikiškos terlionės, iki ko nusirito menas......čia ne menas.......
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių