Būtent toks įspūdis kilo aplankius Kauno senamiestyje įsikūrusiame šviestuvų salone "Lempa" eksponuojamą tapytojo Eigirdo Scinsko parodą "Free Time" ("Laisvalaikis").
Salono erdvėje menininko darbai ne tik kabo ant sienų. Kai kurie jų, paįvairinant ekspoziciją ir atkreipiant žiūrovo dėmesį, atremti į sienas. Tai paskatina prieiti arčiau, patyrinėti. Dalis ekspozicijos kūrinių, kaip buvo apibūdinta pakvietime į parodą: "analogo neturintys naujos kartos paveikslai ant metalo plokščių". Pastarieji įdomūs tuo, kad gali labai lengvai keliauti po erdvę, transformuoti ją suteikiant meniškos netvarkos ir iš savo vietų išjudinant taisyklingas, griežtas interjero konstrukcijas.
Skirtinguose žiūros aukščiuose išdėliota ekspozicija žiūrovui suteikia galimybę erdvėje judėti įvairiomis trajektorijomis. Tai labai svarbu žiūrint į E.Scinsko darbus, nes jo kūriniai ekspresyvūs – tapybinis veiksmas juose aktyvus: daugybė spalvinių dėmių, skirtingomis kryptimis judančių potėpių, faktūrų, atsirandančių panaudojant koliažo elementus.
Erdvė drobėje – tarsi įelektrintas laukas, kuriame derėtų elgtis atsargiai, kad srovė nenukrėstų. Tačiau menininko energija, su kuria kurti darbai, tokia paveiki ir tonizuojanti, kad norisi žvilgsniu šokti gilyn į paveikslo erdvę, patirti jausmą, kuris aplanko važiuojant lekiant dideliu greičiu, pro pravirą sielos langą išvejant visas pašalines mintis, paliekant tik čia ir dabar akimirką, kurią, žiūrint į drobę, ima rastis ženklai. Abstraktūs ir žvilgsniu sunkiai apčiuopiami. Veikiau – nujaučiami.
Norisi žvilgsniu šokti gilyn į paveikslo erdvę, patirti jausmą, kuris aplanko lekiant dideliu greičiu, pro pravirą sielos langą išvejant visas pašalines mintis.
Pasivaikščiojimas po E.Scinsko parodą primena vaikštynes didelio miesto gatvėmis, kur galvą apsuka akinamai išblizgintos prekybos centrų vitrinos, nišinių krautuvėlių paslaptys, barų ir kavinių šurmulys, didžiuliai spalvoti reklaminiai stendai, greta keliomis juostomis zujantys automobiliai ir plūstančios minios praeivių. Lyg turistas stebi viską iš šalies, bandydamas susigaudyti savo minčių ir jausmų žemėlapyje. Akimirkai ištirpsti, susilieji su minia ir pamiršti, kas esi. Eini nežinomomis kryptimis – seki paskui savo nuojautą, kuri žada, kad kitame posūkyje tau atsivers dar vienas nepažįstamo miesto veidas. Visai kaip žvelgiant į tapytojo drobes – kiekviena jų pulsuoja kitokia energija, kitokiu ritmu. Tarsi kiekviename paveiksle tas realus, o gal įsivaizduojamas, miestas būtų palikęs savo atspindį, kuris menininkui tampa kūrybine medžiaga, padedančia perteikti savo kelionių emocijas, jausmus, įspūdžius.
Ir tapytojas, ir į jo kūrinius žvelgiantis žiūrovas pasineria į žaidimą – ieškoti to posūkio, už kurio aplanko sėkmė – atrasti ir išsaugoti tai, kas nepažįstamose vietose atsiveria tik tau.
Naujausi komentarai