– Aiste, kodėl pasirinkote vaidybą?

– Penktoje klasėje mums mokykloje buvo priskirta papildoma pamoka, tai buvo teatro pamoka, o mano mokytojas buvo NKDT aktorius Tomas Erbrėderis. Per mokslo metis su klasiokais sukūrėme kelis spektaklius. Buvo smagu keliauti po Lietuvą, kurti. Mokslo metams pasibaigus, būrelyje iš mūsų klasės liko tik keli žmonės, tarp jų buvau ir aš. Taip net ir nepastebėjau, kaip iki dvyliktos klasės kūriau teatro studijoje "Kubas". Pajutau, kad teatras buvo labai arti, bet niekad net nepagalvodavau, kad kažkada studijuosiu vaidybą. Galvojau apie psichologiją, tarptautinių santykių studijas... Atėjo pasirinkimo metas vienuoliktoje klasėje ir aš supratau, kad nežinau, ko noriu. Net nežinau, kodėl taip nutiko. Tą lemtingą pavasarį, kaip ir kiekvienais metais, buvau mėgėjų teatrų festivalyje Jurbarke, vienas iš svečių – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos (LMTA) vaidybos studentas – pristatė filmuką, kaip jie gyvena akademijoje, ką veikia, tada sau pasakiau: nemeluok ir pabandyk tai, pati žinai, kad nori. Žinoma, dar reikėjo sutaikyti tėvus su mintimi, kad noriu būti aktore. Tėvai buvo susirūpinę dėl tokio mano pasirinkimo, nelabai džiaugėsi. Bet aš užsispyriau pabandyti, pasakiau:  jei nepatiks, po metų pakeisiu. Bet pabandžiau, patiko ir esu aktorė.

Dabar tėvai manimi didžiuojasi. Jau nuo pirmo kurso važiavo į mano visus egzaminus, koncertus, jie mane filmuoja, kviečia savo draugus į mano spektaklius. Svarbiausia – jie mane palaiko, o kai man sunku, labai jaudinasi. Dabar jiems svarbiausia, kad aš būčiau laiminga.

Bijau sumeluoti, bet mūsų kurso išskirtinumas buvo, nežinau kieno dėka, turbūt Vido ir Algirdo, tai, kad mes nė karto stipriai nesusipykome.

– Ar po mokyklos teatrinės patirties atkeliavus į LMTA nesugriuvo aktoriaus profesijos paveikslas?

– Kažkaip didelio lūžio neįvyko, galbūt todėl, kad mokykloje teatrinė veikla nebuvo suvokiama kaip pramoga – tai buvo darbas, iš mūsų reikalavo labai daug. Todėl aš atidaviau visą save. Ir atėjus į LMTA supratau, kad tai vieta, kurioje vertinamas darbas ir noras dirbti, klysti. Todėl man lūžio nebuvo, man kaip tik buvo keista, nes pirmą pusmetį man viskas labai gerai sekėsi, visur buvau pirma, įgavau pasitikėjimo ir atsipalaidavau. O tada antrasis pusmetis... Atsipalaidavau ir užmigau ant laurų, ir staiga – man nebe taip gerai sekasi... Tada jau buvo sunku, maniau, kad išmes mane, girdėjau tokias kalbas tarp dėstytojų, bet tai buvo puiki priemonė mane vėl paskatinti dirbti ir stengtis, ir ši priemonė pasiteisino. Visi sunkumai yra mano variklis, kuris verčia mane tik dar daugiau dirbti.

– Kaip sekėsi studijuoti pas dėstytojus Vidą Bareikį ir Algirdą Latėną? Kaip vystėsi dialogas su šiomis asmenybėmis?

– Jie abu tapo mūsų profesijos mokytojai, kurie davė skirtingas pamokas, skirtingas patirtis. Jie paskaitas vedė atskirai. Abu buvo labai skirtingi, bet labai įdomūs. Visi kurse kalbėjome, kaip gerai, kad vienu metu dirbame su tokiais dviem skirtingais režisieriais, ir mes daromės vis įvairiapusiškesni, ir dirbti mokomės lanksčiai su dviem labai skirtingų dalykų reikalaujančiomis asmenybėmis, o tai, mano nuomone, yra labai svarbu aktoriaus / atlikėjo profesijai. Džiaugiausi ir džiaugiuosi, kad turėjome šiuos du kurso vadovus.

– Ar vyko asmenybių kova tarp kurso draugų?

– Bijau sumeluoti, bet mūsų kurso išskirtinumas buvo, nežinau kieno dėka, turbūt Vido ir Algirdo, tai, kad mes nė karto stipriai nesusipykome. Mes visuomet buvome auklėjami kaip šeima. Manau, kad jie tyčia susirinko tokį kursą, atrodo, susirinko gerus žmones. Visi skirtingi, bet visi tiesiog geri. Nebuvo kažkokios terpės konkurencijai. Mums buvo sakoma: jeigu sekasi kažkam, palaikyk jį, dirbk su juo, semkis iš jo, o nepavydėk, kad jam kažkur pasisekė labiau. Nekišk kitam kojos, nes jis tavo partneris. Buvo daug artumo, nebuvo paslapčių. Todėl dabar gera dirbti kartu.

– Pati pradėjote vaidinti dar studijuodama. Ar nekilo kažkokio pavydo scenų?

– Buvo palaikymas, bet buvo ir kandžių replikų. Labai skaudu yra išgirsti iš artimo žmogaus kandžią, piktą repliką. Tada aš palaikau atstumą su tuo žmogumi ir tas pavydas kažkaip išnyksta, jei jis iš viso buvo. Man asmeniškai visuomet buvo svarbu dalytis ir gerais, ir blogais dalykais su savo kurso draugais, nes jie geriausiai mane supranta kūrybiniame kelyje, nes mes kartu augome akademijoje. O pavydas bet kokiu atveju, manau, yra natūralus, neišvengiamas dalykas...

Ryšys tarp aktoriaus ir publikos – tai aktorystės esmė.

– Ar sunku buvo derinti spektaklius ir mokslus akademijoje? Kaip dėstytojai reaguoja į paskaitų praleidimą?

– Mums visuomet akcentavo studijų svarbą. Iš karto buvo pasakyta, kad pirmus dvejus metus mes negalime niekur eiti vaidinti, nes paskaitose turime išmokti šio amato pagrindų. Bet juokingiausia, kad pats Vidas visas merginas pakvietė į "Žalgirių" atranką (spektaklis NKDT), bet davė suprasti, kad nieko neatrinks ir kad einame turėdamos tikslą susipažinti su pačia atrankos sistema, kaip tai vyksta, kaip viskas veikia. Ir suvaidinus "Hamlete" (NKDT, rež. V.Bareikis), po pirmo spektaklio Vidas man pranešė, kad gavau vaidmenį "Žalgirėse". Šiaip visi dėstytojai supratingai žiūri į tokias situacijas. Aš ir pati stengiausi viską atlikti, atsiskaityti, neprašiau jokių išlygų, nesijaučiau pranašesnė ar geresnė už kitus, aš tiesiog norėjau padaryti tai, ką darė visi. Važinėjau į Vilnių, kad ir porai valandų, tarp repeticijų Kaune. Jei nori, gali suspėti viską. Galbūt buvo baimės grįžti po repeticijų į studijas ir sulaukti to užsilikusio darbo spaudimą, bet galų gale viskas praėjo labai gerai ir sklandžiai.

– Ar nekilo noras likti Vilniuje po mokslų?

– Iš tiesų aš buvau ta pirmoji, kuri paskambinau į NKDT ir paprašiau čia darbo. Aš sąmoningai čia ėjau ir siekiau darbo šiame teatre. Čia visi su manimi dirbo ir bendravo labai gražiai. Todėl aš džiaugiuosi, kad galiu gyventi ir dirbti čia. Miestas visai nesvarbus, svarbu kurti ir kalbėti publikai. Tai yra svarbiau nei bet koks miestas. Ryšys tarp aktoriaus ir publikos – tai aktorystės esmė.

– Kaip jautiesi dirbdama teatre su kursu?

– Keistai. Kažkaip dar liko akademijos pojūtis. O norėtųsi, kad to liktų vis mažiau, daugiau rastųsi rimtumo. Bet kai būnu su jais ir su jais juokiuosi iš bet kokio mažmožio, būna gera. Užplūsta kažkoks užtikrintumo pojūtis, bet kartais darbui tai kenkia. Kai pradėjome dirbti, apsiėmiau atlikti tarpininkės vaidmenį tarp teatro ir mano kursiokų, bet vėliau kažkaip atsisakiau šio vaidmens, pradėjau jaustis mažiau atsakinga už juos, atsipalaidavau ir visą laiką skyriau sau, savo asmeniniam tobulėjimui. Ir dabar man tiesiog gera dirbti su jais. Tikriausiai todėl mūsų "Bestuburiada" (spektaklis NKDT, rež. Aldona Vilutytė) ir yra toks tikra, nesumeluota. Nes tik su kursu ji gali būti tokia jaudinanti patirtis. Atvirai, tie kursiokai – kažkas labai keisto: nei draugai, nei kolegos, nei artimieji – kažkokia jausmų košė. Bet myliu juos visus.

– Ar dažnai abejoji savu profesijos pasirinkimu?

Teatras man – ežeras, į kurį aš noriu nerti vis gilyn ir gilyn.

– Kyla minčių ir, manau, dar dažnai kils. Tokios mintys užpuola, kai sunku ir kai tu negali išgyventi iš to, ką tu pasirinkai. Bet iš šių tamsių minčių išveda noras daryti tai, ką iš tikrųjų šiuo metu trokštu, ir daryti tai maksimaliai gerai. Gal kažkada atsibos profesija, atsibos stengtis ir laukti atgalinio ryšio, kuris čia ne visada būna. Kai pagalvoji, Lietuva maža, o aktorių ir norinčių būti jais – daug... Bet šiandien esu laiminga darydama tai, ką darau. Dabar kiekvieną dieną bandau tobulėti. Bet aktoriaus profesija, kaip ir bet kuri kita profesija, manau, sukelia tokių ar panašių minčių... O kai atsakysiu sau, kad nebenoriu vaidinti, darysiu kažką kito.

– Baigiant mūsų pašnekesį, atsakykite į lengvai sunkų klausimą. Kas jums yra teatras, aktorystė?

– Kartais, kai vaidinu scenoje, pagaunu save, kad gyvenu kažkokį gyvenimą, kurio aš, kaip Aistė, niekada negyvensiu, bet gyvenu ir dėl to patiriu daugiau, galiu pasidalyti savo mintimis, patyrimais. Teatras man – ežeras, į kurį aš noriu nerti vis gilyn ir gilyn. Tas ežeras – ir meilė, ir paslaptis. Ir šiame ežere aš jaučiuosi laimingiausia.