„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga galerijos „Meno parkas“ surengtoje parodoje pristatoma M.Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų, dokumentinė medžiaga, menininkės kūrybinė biografija, manifestas ir unikalus kūrybos metodas, kurį būtų galima pavadinti meditacija. Parodą kuravo Waclawas Kuczma, Dorota Kuczma, Arvydas Žalpys, architektai – Marina Dokmanovič, Jeroenas de Vriesas.

Taikinys

M.Abramović kūryboje koncentruojasi į fizinių, psichologinių, dvasinių žmogaus būsenų tyrinėjimus, todėl, metaforiškai kalbant, po parodą vaikštantis žiūrovas tampa taikiniu, į kurį, galima sakyti, šaudo menininkė.

Efektas: vaikščiodamas po parodą, stebėdamas atskirus M.Abramovič performansus, žiūrovas pasijunta tarsi būtų vieno didelio performanso erdvėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Performansų, kuriems M.Abramović atsiduoda visa savo esybe, patyrimas – nelengva, skausminga patirtis. Tačiau skausmas suveikia kaip kibirkštis, įžiebianti žiūrovo emocijas. Todėl saugios – stebėtojo – pozicijos užėmimas ir žiūrėjimas į meno pasaulio ikonos M.Abramović darbus, jų aprašų skaitymas lieka tik išorine projekcija, nes veiksmas persikelia į vidų.

Žiūrovo pozicija netenka visų saugumo garantijų. Regis, tai ir yra menininkės fenomeno esmė: gebėjimas užmegzti labai intymų santykį.

Artumas ir pasitikėjimas

Performanse „Dalyvauja menininkė“ kūrėja ir žiūrovas sėdi skirtinguose stalo galuose, žiūrėdami vienas į kitą. Šis susitikimas, kai neištariama nė žodžio ir žiūrima vienas į kitą neatitraukiant akių, tampa unikalia artumo (fizinio) ir artimumo (dvasinio) patirtimi. Ji išlaisvina tikrąjį, jautrų ir pažeidžiamą „aš“, kurį kasdienybėje slegia baimės ar gėdos jausmai, varžo visuomenės standartai.

Performansų patyrimas – nelengva, skausminga patirtis. Tačiau skausmas suveikia kaip kibirkštis, įžiebianti žiūrovo emocijas.

Dviejų žmonių santykis taip pat yra pagrindinė performanso „Atramos energija“ dalis. M.Abramović ir Ulay (ilgametis menininkės partneris) stovi vienas priešais kitą. Jų kūnai šiek tiek atsilošę atgal. Menininkė laiko lanką, o Ulay – stygą, strėlė nukreipta tiesiai į M.Abramović širdį, kurios plakimą galima girdėti per mikrofonus. Jei sudrebėtų Ulay ranka, strėlė perskrostų M.Abramović kiaurai. Keturios šio performanso minutės, kupinos įtampos, pasibaigia strėlei likus savo vietoje. Tokia pasitikėjimo kaina.

Susiliejimas ir atsiskyrimas

Performanse „Išpažintis“ M.Abramović valandą sėdi priešais klusniai stovintį asiliuką. Ne(į)vyksta nieko. Tačiau žmogaus ir gyvūno buvimas kartu vienoje erdvėje sukuria, rodos, fiziškai juntamą susiliejimo, bendrystės jausmą. Performanso tyla prisipildo dėkingumo už gyvybę ir atjautos silpnesniam.

90 dienų trukmės performanse „Didžiosios sienos žygis. Įsimylėjėliai“ dramatiškai išgyvenamas priešingas susiliejimui – išsiskyrimo – jausmas. M.Abramović ir Ulay ėjo iš priešingų Didžiosios kinų sienos galų, kad jos viduryje susitiktų. Jiems susitikus, Ulay pasakė, kad savo pasivaikščiojimą norėtų tęsti amžinai. M.Abramović pravirko. Po šio performanso jie nesimatė ir nesikalbėjo daugiau kaip du dešimtmečius.

Efektas: vaikščiodamas po parodą, stebėdamas atskirus M.Abramovič performansus, žiūrovas pasijunta tarsi būtų vieno didelio performanso erdvėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Retrospektyva

Šie keturi aptarti performansai – neišvengiamai subjektyvus žvilgsnis į parodą. Parodos rengėjai žiūrovui suteikia galimybę pasigilinti į M.Abramović kūrybos retrospektyvą. Parodoje pristatomas 47-ojoje Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanotas performansas „Balkanų barokas“, kuriame gyvulių kaulus vieliniu šepečiu šveičianti ir liaudies dainas dainuojanti M.Abramović veiksmu išgyvena ir aprauda karo gėdą.

Čia eksponuojamas ir menininkės šeimos istorijos fragmentą atskleidžiantis performansas „Karžygys“ apie tėvą, Antrojo pasaulinio karo herojų. Pristatomi performansai „Mieganti po banjano medžiu“, „Strombolis“, „Virtuvė I: Šv.Teresės levitacija“, „Virtuvė V: pieno laikymas“, „Tuštėjanti valtis žengia į srovę 2”, kurie žiūrovą paskatina sulėtėti, susikaupti, susilieti su dabarties momentu, nes, kaip yra sakiusi M.Abramović, žmonės apmąsto praeitį arba projektuoja ateitį, todėl tiek mažai yra dabartyje.

Parodoje eksponuojami ir performansai „Tomo lūpos“, „Menas privalo būti gražus, menininkas privalo būti gražus“, „AAA – AAA“, kurie įstumia žiūrovą patirti kraštutinumais pažymėtą tiesą.

Parodos architektūra leidžia žiūrovui vaikščioti po ekspoziciją lyg per vientisą videoinstaliaciją. Jos patyrimas paskatina intymų atsivėrimo sau aktą, kuris nenutrūks ir išėjus iš parodos.

Kas? M.Abramović paroda „Būties atmintis“.

Kur? Kauno paveikslo galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 31 d.