Tai viena iš ukrainiečių legendų, pasakojančių apie velykinę kiaušinių dažymo tradiciją. Margučiai – dar viena sritis, siejanti abi mūsų tautas. Tačiau greta padėjus lietuviškus ir pisanki – taip ukrainiečiai vadina savuosius margučius – nesupainiotume: skiriasi ir motyvai, ir spalvų gama.

Paroda, kurioje pristatomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje saugomi Tado Daugirdo piešti margučiai, – puiki proga susipažinti su šia Ukrainos tautodailės tradicija.

Eksponuojami XIX a. pabaigos margučių piešiniai iš buvusių Ukrainos gubernijų: Kyjivo, Podolės, Voluinės, Chersono ir Galicijos. Vietoves liudija autentiški įrašai lenkų kalba prie margučių piešinių.

Greta padėjus lietuviškus ir pisanki – taip ukrainiečiai vadina savuosius margučius – nesupainiotume: skiriasi ir motyvai, ir spalvų gama.

 

Rengiant parodą dėl buvusių gubernijų, įeinančių į dabartinės Ukrainos teritoriją, ribų konsultuotąsi su Ukrainos muziejininkais. Tai buvo ypač svarbu žinant, kad dalis teritorijų šiandien yra kitose valstybėse. Konsultacijos su Lvivo K. Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui Sergejumi Cipiševu vyko susirašinėjant. Parodoje pateikiamos ištraukos iš šių laiškų.

Margučiai pavaizduoti keliais rakursais – kiaušinio pagrindinės pusės plokštuma arba šonas, iš kurio matyti abiejų pusių fragmentai, ir trečias atvaizdavimo būdas, kai dvi margučio pusės pateikiamos šalia viena kitos popieriaus lape horizontaliai. Trečiasis atvaizdavimo būdas būdingas tiems margučiams, kurių abi pusės marginamos asimetriškais augaliniais motyvais.

Didžioji dalis margučių turi pavadinimus: šarkos pėdelės, laužyti kryžiai, žvaigždės su rageliais ir kt.

Įspūdingos pieštų velykinių kiaušinių kolekcijos autorius T. Daugirdas – dailininkas archeologas, Kauno miesto muziejaus kūrėjas. T. Daugirdas gimė 1852 m. buvusioje Naugardo gubernijoje, Torbino gyvenvietėje. Jo tėvas buvo kelių inžinierius. Su ketverių metų sūnumi Taduku tėvai grįžo į Plemborgo dvarą (dabar Daugirdų kaimas Ariogalos apylinkėse).

Augdamas bajorų šeimoje, vaikas buvo leidžiamas į mokslus keliose srityse – mokėsi Rygoje, Vilniuje. Besimokydamas piešimo kursuose, bendravo su dailininkais Eduardu ir Alfredu Riomeriais. Vėliau išvyko studijuoti menų į Sankt Peterburgą ir Miuncheną. Nuo 1877 m. atvykęs į Varšuvą, atidarė savo studiją.

Šiltuoju metų laikotarpiu T. Daugirdas vykdė archeologinius kasinėjimus Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos vietovėse. Tautodaile domėjęsis dailininkas kaupė margučių kolekciją, pats kūrė jų raštus, kompozicijas. Apie margučius T. Daugirdas yra parašęs publikacijų.

Kas? Paroda „Tadas Daugirdas (1852–1919): ukrainietiškų margučių atvaizdai“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 29 d.