– Šiandienės technologijos leidžia keliauti itin greitai ir komfortiškai, tačiau renkatės ekstremalesnes keliones – Nemunu beveik tūkstantį km nuplaukėte baidare, Balio salą išmaišėte motoroleriu, iki Norvegijos bei po Namibijos dykumą riedėjote dviračiu. Ar papildomi iššūkiai suteikia kelionėms daugiau žavesio?

– Kelionė man ir turi būti iššūkis. Jei skrendu lėktuvu, plaukiu laivu ar važiuoju automobiliu, tuomet išvyką vadinu labiau turistinėmis atostogomis. Sakydamas "iššūkis" turiu galvoje tiek psichologinį, tiek fizinį aspektą. Kai keliauji tavo jėga varoma transporto priemone, tai man – tikra kelionė, kai viską patiri savu kailiu.

– O iš kur mokėtės išgyvenimo įgūdžių, reikalingų tokiose išvykose? Galbūt patirtimi pasidalijo kas nors iš artimųjų?

– Na, aš visą laiką buvau gamtos vaikis, pats viskuo domėjausi. O savo šeimoje šioje srityje esu pradininkas, niekas iš artimųjų taip nekeliauja. Viskas pavyksta tarsi savaime – domiuosi, skaitau internete, stebiu, kaip panašiais principais keliauja kiti. Visa ši rutina susideda iš mitybos, ekipuotės, žinojimo, kokių reikia įrankių ir pan.

– Savo įspūdžiais dalijatės ir socialinėje erdvėje. Tai labiau apgalvotas ar savaiminis žingsnis?

– Tai irgi vienas iš specifinių mano kelionių bruožų: aš kelionės tarsi neužskaitau, jeigu jos nenufilmuoju. Keliaujant svarbu ne tiek fotografuoti, kiek filmuoti ir vėliau parodyti žmonėms, kad tai įvyko. Keliauti be kameros man neįmanoma.

– Gal tarp kelionių tinklaraštininkų turite ir savo įkvėpėjų?

– Savo puslapyje dalinausi sutikto švedų keliautojo-dviratininko istorija. Kadangi domiuosi ir alpinizmu, stebiu vieno rimčiausių pasaulio alpinistų Davido Lama veiklą. Tačiau kalbant apie dviračius, yra tik vienas kitas keliautojas, kurio pasiekimai mane pribloškia. Gal taip yra dėl to, kad ir pats esu išrankus kelionėms, o tūkstančiai kilometrų man nebeatrodo tokie įdomūs – žmogus turi nuveikti kažką tikrai įspūdingo, kad nuoširdžiai norėtųsi paspausti jam ranką. Tokių keliautojų nėra daug.

– Kada supratote, kad pažinti naujus kraštus yra tai, ką daryti jums patinka?

– Tai nutiko 2015-aisiais. Neturėjau nei automobilio, nei vairuotojo pažymėjimo. Mano draugas gyveno Norvegijoje, parašiau jam, kad smagu būtų jį aplankyti, tačiau neturiu galimybių. Pajuokavau, kad gal reikėtų atvažiuoti dviračiu. Iš pradžių viskas buvo tik juokais, o paskui pradėjau domėtis, ko reikėtų, kaip viską daryti, kiek užtrukčiau. Per pusmetį susidėliojau maršrutą, atstumus ir įgyvendinau idėją. Nuo to laiko ir supratau, kad noriu gyventi kelionėmis. Pirmoji kelionė buvo tokia: po 1250 km į kiekvieną pusę, tad iš viso – 2500 km. Atstumą dviračiu įveikiau per 19 dienų. Per dieną numindavau 110–140 km, nors pasitaikydavo nukeliauti ir 180 km.

– Prieš ketverius metus tapote Europos šotokan karatė čempionu. Turbūt kelionėse labai praverčia sportinė patirtis, išsiugdyta fizinė ir psichinė ištvermė?

– Taip, karatė šiuo atžvilgiu mane užgrūdino. Turbūt daugumai būtų sunku keliauti vieniems, o man tai kaip tik lengviausia. Gal tai ir yra manoji komforto zona, kai niekas nezyzia kelionės metu – kada nori keliesi, kada nori eini miegoti, kada nori sustoji. Gal kitiems vienatvės jausmas būtų nemalonus, taptų psichologiniu iššūkiu, o man tai – vienas didžiausių prioritetų. Buvo norinčiųjų kartu plaukti Nemunu, bet nesutikau. Į tas smulkesnes išvykas, kurių nelaikau savo gyvenimo kelionėmis, galiu keliauti su kitais žmonėmis, bet jei susiplanuoju rimtą kelionę, vienas ir turiu ją įgyvendinti.

– Baigėte architektūros studijas, tačiau darbo pagal įgytą išsilavinimą atsisakėte. Kaip į tokį sprendimą reagavo artimieji? Ar nebandė atkalbėti?

– Viskas neįvyko labai staigiai. Jau studijų metais dirbau pas architektą, tęsiau tą ir baigęs studijas, bet tiesiog supratau, kad nenoriu praleisti savo gyvenimo ofise, ši mintis man buvo tiesiog kirvis. Kai studijavau, to dar nesupratau, maniau, būsiu eilinis darboholikas, kuriam patinka sėdėti ofise nuo aštuntos iki penktos, galvojau, kad mane tai gyvenime tenkins. Bet pradėjęs dirbti pastebėjau, kad nebeturiu laiko savo hobiams, tai man buvo visiškai nepriimtina, tad mečiau. Tėvai reagavo gana ramiai, nors, aišku, ir nepasakiau, kad į architektūrą niekada nebegrįšiu. Nors mintis buvo (juokiasi). Seneliams buvo kiek apmaudžiau, nes jie gal truputį labiau karjeros žmonės, o aš jos tiek nevertinu, man ji neaktuali. Apskritai, kažkokių didelių kivirčų nebuvo. Gal aš savanaudis, mažai kieno nuomonės klausau (šypsosi). Tačiau kelionių atžvilgiu artimieji mane palaiko, ypač senelis. Jie tik norėjo, kad šalia kelionių užsiimčiau ir rimta veikla.

Tūkstančiai kilometrų man nebeatrodo tokie įdomūs – žmogus turi nuveikti kažką tikrai įspūdingo, kad nuoširdžiai norėtųsi paspausti jam ranką. Tokių keliautojų nėra daug.

– Kokia jūsų kasdienybė, kai nekeliaujate? Kuo užsiimate?

– Šiuo metu kuriu viešąją įstaigą, pelno nesiekiančią organizaciją, ieškau rėmėjų. Bandysiu surasti jų iki kitos vasaros ir, jei viskas vyks sėkmingai, vystysiu ją toliau, organizuosiu rimtesnes keliones.

– Savo feisbuko puslapyje rašote, kad ateityje tikitės savo pomėgius paversti gyvenimo šaltiniu. Kaip tai įsivaizduojate?

– Tiesą sakant, dabar planuoju rimčiau užsiimti vaizdo įrašų montavimu. Pats keliauju jau ketverius metus ir viską filmuoju, išsiugdžiau tokius įgūdžius, kad šias savo paslaugas jau galėčiau siūlyti kitiems. Šiais laikais žmonės visi turi išmaniuosius telefonus, bet nedaugelis moka normaliai fotografuoti ar filmuoti, o ką kalbėti apie montavimą. Žmonės dabar skuba, neturi laiko ir jei jiems prireikia vaizdo įrašo, dažniausiai samdosi kitus. O kadangi man tai – vienas mėgstamiausių hobių, galvoju pabandyti iš to papildomai užsidirbti.

– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo ši veikla?

– "Youtube" pastebėjau tokį vyruką, norvegą Torą Eckhoffą, kuris filmuoja savo keliones, laisvadienius, viską pateikia labai įdomiai, su humoro prieskoniu. Man ši idėja labai patiko, užsikabinau filmuoti ir pats. Iš pradžių nusipirkau vieną kamerą, paskui kitą, taip viskas išsirutuliojo į vieną mėgstamiausių veiklų. Visko mokiausi savarankiškai, manau, šiais laikais "Youtube" – pats geriausias mokytojas.

– Keliaujant baidare per Nemuną, baltarusių policininkas į galvą jums buvo įrėmęs šautuvą, Balyje buvote visai netoli išsiveržusio Agungo ugnikalnio. Ar dažnai kelionėse viskas vyksta ne taip, kaip tikėjotės?

– Keliaujant dviračiu panašių dalykų nelabai nutinka, ten daugiau rutinos. O štai Balyje buvo kiek kitaip, prieš gamtos stichijas juk nepašokinėsi. Kiek teko domėtis, tas ugnikalnis pastaraisiais metais buvo labai aktyvus, ir taip tiesiog sutapo.

Tiesą sakant, į jį kopti bandžiau tris kartus. Pirmą kartą nepavyko, nes kopiau per džiunglių pusę. Antrą – iš dalies, nes nenorėjau pasiekti viršūnės, tai buvo lyg treniruotė. O tada jis išsiveržė. Nestipriai, bet kai pakilo vieno kilometro dūmų kamuolys, pagalvojau: "Velnias, čia tavęs galėjo ir nebebūti." Tokių situacijų nenumatysi.

Trečią kartą kopiau per savo gimtadienį, norėjau jį taip paminėti. Ankstesnįjį paminėjau Namibijoje keliaudamas dviračiu, ten savo gimtadienį atšvenčiau prie Atlanto vandenyno, o šį nusprendžiau atšvęsti prie ugnikalnio. Viskas praėjo sėkmingai, užkopti pavyko, bet tokiomis akimirkomis pasijunti labai maža kruopelyte prieš tą didžiulį kraterį.

Baltarusijoje viskas irgi buvo netikėta. Maniau, pavyks ramiai persinešti per sausumą baidarę ir visus daiktus bei toliau plaukti. Bet turbūt per ilgai užtrukau, buvo jau sutemę, policininkai pamatę pradėjo šaukti, išsitraukė ginklą. Iškėliau rankas, o pirma mintis buvo: "Velnias, dabar tai papuoliau!". Tačiau po jos sekė kita: "Tai bus pats geriausias prisiminimas" (juokiasi). Nemoku rusų kalbos, negalėjau susišnekėti. Teko ilgai pagulėti ant žemės, kol atėjo pareigūnas, mokantis angliškai.

– Pakalbėkime apie jūsų aplankytus kraštus. Ar buvo smarkiai nustebinusių dalykų?

– Na, pavyzdžiui, Balio saloje – klimatas. Lankiausi vasarą, buvo velniškai karšta, drėgna. Žmonių tankumas saloje smarkiai didesnis negu Lietuvoje, dėl to pasijunti tokia maža skruzdėlyte dideliame skruzdėlyne. Skiriasi ir augmenija.

Taip pat – mums neįprasti laidojimo papročiai. Saloje yra kelios vietos, kur žmonės laidojami tiesiog ant žemės, tai yra, neužkasami. Klausiau vietinių, kodėl jie taip daro, tai vieni teigė, kad tiesiog neturi pinigų laidotuvėms, kiti – kad tokios tradicijos.

O apskritai Balyje nustebino vietinių draugiškumas ir saugumas saloje. Tikėjausi, kad į turistą ten bus žvelgiama kaip į vaikščiojantį dolerį, kaip dažnai pasitaiko Afrikoje. Tačiau Balyje, gal tai susiję su hinduistiniu vietinių tikėjimu, elgiamasi taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Vietiniai visuomet stengdavosi padėti, nemačiau nė vieno, kuris prašytų pinigų. O štai Namibijoje vis pasitaikydavo elgetaujančių, tiesiog kaulijančių pinigų žmonių.

– Ką kelionės jums leido suprasti apie save?

– Tai labai filosofinis klausimas. Manau, jau iki kelionių pernelyg gerai save pažinojau, kad sužinočiau kažką naujo. Tačiau kelionėse, kai būnu vienas, turiu daugiau laiko apmąstyti svarbius buities, santykių, tolimesnių kelionių klausimus, išvystyti idėjas. Būdamas namie taip gerai nesusikoncentruoji, o kai, pavyzdžiui, plauki baidare Nemunu, tai tiesiog ramiai sau puškuoji ir galvoji, kaip norėtum pasistatyti namą ant vandens.

– Minėjote, kad apie jūsų kelionę į Balį skeptikai kalbėjo, kad bepigu keliauti, kai turi pinigų. Pasak jūsų, šiai kelionei jums neprireikė didžiulių investicijų. Papasakokite plačiau apie triukus, padedančius pamatyti pasaulį be didelių išlaidų?

– Triukai labai paprasti. Visų pirma, reikėtų netingėti. Lietuviai mėgsta viską gauti ant lėkštutės ir pigiai, bet taip nebūna – ant lėkštutės būna brangiai. O kai pats tyrinėji, skaitai forumus, ieškai bilietų, vietų apsistoti, domiesi lankytinais taškais, kaip išvengti nereikalingų gidų ir panašiai, sutaupai dvigubai trigubai lyginant su kelionėmis, kurias siūlo agentūros.

Kitas dalykas, reikia mokėti derėtis. Aš labai mėgstu, man tai tarsi sportinis interesas, ypač pravertęs Balyje. Ten vieta, kur derėtis reikia, kartais pavyksta sutarti net tris ar šešis kartus mažesnę kainą.

Labai keista, kai lietuviai ieško kelionių ir klausia: "Tai kokį viešbutį išsirinkti?" Iškart kyla klausimas: skrenda pamiegoti ar kažką pamatyti? Aišku, kiti būtent pailsėti ir skrenda, bet dažniausiai, jei leki į kitą šalį, nori pamatyti ir architektūrą, ir kultūrą, ir kraštovaizdį. Tam mažų mažiausiai reikalinga prabangi miegamoji vieta. Juk ir suryja didžiausią dalį pinigų keturių penkių žvaigždučių viešbutis, bet kai kam "ne lygis" išsinuomoti kambarį pas vietinius. O tada sako, kad nebuvo pinigų tą ar aną pamatyti.

Manau, svarbiau akcentuoti lankytinus objektus, vietas ir kaip jose pigiau atsidurti, o ne svarstyti, trijų ar penkių žvaigždučių viešbutį su "viskas įskaičiuota" rinktis. Beje, "viskas įskaičiuota" labai sustabdo žmones, sako: "Negalime ilgai bastytis, viešbutyje vakarienė 9 val." O kaipgi praleisi nemokamą vakarienę?

Mano požiūriu, tokie niuansai yra beprasmiai. Štai pats jau kurį laiką turiu idėją: kelioms dienoms nuskristi į Romą tiesiog su palapine, nakvoti vietiniuose miškeliuose ar parkeliuose, o dieną tyrinėti Romą. Tai būtų net ne kelionė, o labiau eksperimentas.

– Kokie dar jūsų kelionių planai? Kur trauksite toliau?

– Kitoje kelionėje noriu apkeliauti Skandinaviją, ketinu išvykti visai vasarai. Susidarys apie 7,5 tūkst. km, be to, Skandinavijoje daug kalnų, tad bus ilga ir nelengva fiziškai kelionė. O jei išeis, bandysiu įveikti ir dar didesnius atstumus, nes jau dabar man tie 2–3 tūkst. km nebėra daug.

– O ar yra kas jus gąsdintų?

– Nelabai. Tiesą sakant, prieš kiekvieną savo kelionę apskaičiuoju mirties faktorių. Juk niekada nežinai, kada tave kokiam pavojingam rajone padurs, kada įgels gyvatė ar skorpionas. Visada apskaičiuoju šį dalyką, pavyzdžiui, Afrikoje sau daviau 8–10 proc. mirties tikimybę. Bet, manau, tai normalu, nes yra reali rizika. Pasitaiko, kai keliautojus nušauna kur nors Meksikoje ar važiuojant dviračiu partrenkia vilkikas. Tai, žinoma, likimas, bet aš nebijau mirti kelionėje. Nebūtų skaudu žūti darant tai, ką mėgsti. Geriau, negu ofise paspringti dešrele.