Kritiką ir kūrėją skiriančią takoskyrą neseniai peržengusi profesionali menotyrininkė jaučiasi vis drąsiau ir šįkart pristato intymių atsivėrimų projektą. Jame, pačios menininkės žodžiais, – jos dvasines būsenas, pakilimus ir nuosmukius atspindintys darbai. "Kaip ir būdinga ekspresionizmo stilistikai, aš atsiremiu į realybę ir ją performuoju pagal savo vidinį jausminį kompasą", – sako ji.

– Esate baigusi menotyrą. Kodėl nusprendėte pasukti tapytojos keliu? Ar nesunku atsiriboti nuo įgytos specialybės ir į savo kūrinius žvelgti ne iš profesinės, kritinės pusės, bet kaip kūrėjos ir laisvai pasiduoti įkvėpimui?

– Nepasakyčiau, kad tai buvo sąmoningas sprendimas. Pamenu, kad 2017 m. išgyvenau gilią emocinę krizę ir tapymas tuo metu tapo lyg paskutiniu šiaudu, kurio griebiausi. Tačiau dailė man nebuvo visiškai naujas dalykas, ji mane lydėjo nuo vaikystės, kartu su sese daug piešdavome. Nors mano išsilavinimas apima meno kritiką, tapydama sugebu atsiriboti nuo polinkio kritikuoti save. Prieš kelerius metus sau  pasakiau piešti taip, lyg niekas niekada nepamatytų. Toks mąstymo modelis man padėjo atsikratyti vidinio kritiko. Taip pat stengiuosi neprisirišti prie galutinio rezultato.

Menininko naudojama spalvų paletė išreiškia jo dvasines būsenas. Šiuo atveju mėlyna man asocijuojasi su melancholija, savirefleksija, polinkiu į savianalizę.

– Peržvelgus portretų seriją galima pastebėti, kad vieni tapyti ekspresyviau, laisviau, kiti labiau stilizuoti, dekonstruoti. Kas nulemia jų stilistiką?

– Iš esmės – emocinė būklė. Kūriniuose tai ryškiai atsispindi. Kuo sudėtingesnis jausminis kontekstas, tuo ekspresyvesni, nervingesni potėpiai, ryškesni spalviniai kontrastai. Tapybos pradžioje (2016–2017 m.) darbai buvo artimiausi ekspresionizmo stilistikai, juose dažnas pajusdavo kažkokią tamsą ir skausmą. Palaipsniui tapyba kito, potėpiai darėsi lygesni, pats tapymo procesas trukdavo ilgiau ir būdavo labiau meditatyvus. Pastaruoju metu mane vis labiau domina abstrahuotas peizažo žanras, kuriame ieškau įdomesnių formos sprendimų. Tačiau nors tapymo objektai kinta, išlieku artima impulsyviai meninei išraiškai, subjektyviam tikrovės interpretavimui.

Knyslius. 2019 m.

– Kūriniuose dominuoja įvairūs mėlyni atspalviai. Kuo remiatės ieškodama spalvinės išraiškos portretuose?

– Tapydama spalvas renkuosi intuityviai. Manau, kad menininko naudojama spalvų paletė išreiškia jo dvasines būsenas. Šiuo atveju mėlyna man asocijuojasi su melancholija, savirefleksija, polinkiu į savianalizę.

– Daugumoje portretų galima įžvelgti autoportreto užuomazgų. Ar portretas tampa savęs suvokimo erdve? Galbūt fiksuojate savo būsenas, emocijas?

– Nors esu nutapiusi tik vieną savo autoportretą, pastebiu, kad kuriami personažai turi panašumo į mane. Kiekvienas mano darbas kupinas manęs, pripildytas dvasinių būsenų, pakilimų ir nuosmukių. Kaip ir būdinga ekspresionizmo stilistikai, aš atsiremiu į realybę ir ją performuoju pagal savo vidinį jausminį kompasą.

Ant drobės aš šoku. 2019 m.

– Parodos pavadinimas "Savęs rekonstrukcija" – lyg nuoroda žiūrovui, kad susipažinsime su jūsų vidinėmis patirtimis. Nebijote atsiduoti į žiūrovo rankas?

– Kūryboje nejaučiu baimės būti pažeidžiama. Man tai proga atsiverti, papasakoti daugiau apie save ir tai, kaip suvokiu mane supančią aplinką. Žinau, kad nuomonės apie mano darbus gali labai skirtis. Vieniems mano tapyba sukelia neigiamus jausmus, o kiti, priešingai, juose mato pozityvumą ir žaismingumą. Leidžiu žiūrovui būti savimi ir mokausi priimti įvairias nuomones. Taip pati dvasiškai augu.

Kas? A.Bričkutės paroda "Savęs rekonstrukcija".

Kur? "IRGI galerijoje".

Kada? Iki vasario 28 d.