Pacifistė iš Niujorko

Karo refleksijos ir taikos propagavimas menininkės kūryboje yra itin ryškūs. Jos kūrybos amplidtudėje tai pagrindinės, amžinosios temos. Visai nesvarbu, ar klausysime Y.Ono rituališko, protestui skirto, eksperimentinės muzikos takelio, ar žvelgsime į jos vizualius meno kūrinius, objektus, filmus, performansus, – nepabėgsime nuo to, kas mus supa, nuo suvokimo, kad esama ir žmonių egzistencijos žiauriosios pusės – karo.

Su taikos ženklu

Brandaus amžiaus menininkė kilusi iš Japonijos, tačiau kūrybinį kelią pradėjo meno mekoje – Niujorke. Lietuviams ji turėtų būti kiek pažįstama dėl savo įsitraukimo į avangardo sceną ir glaudžių ryšių su Jurgiu Mačiūnu, vienu iš „Fluxus“ judėjimo pradininkų Amerikoje. Būtent su „Fluxus“ veikla prasidėjo ir Y.Ono meninė kūryba XX a. septintajame dešimtmetyje.

Ne atsitiktinai instaliacijos apžvalgą pradedu nuo dainos teksto. Tokiomis eilutėmis skambėjo daina „Warzone“ (liet. „Karo zona“), sukurta XX a. pabaigoje. Šią dainą konceptualaus meno atstovė, aktyvistė, muzikantė Y.Ono naujai interpretavo 2018 m. to paties pavadinimo albume, kuriame atsidūrė ryškiausi autorės muzikinės karjeros kūriniai, sukurti nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.

Menininkės mintys nepavaldžios laikui. Jos cikliškai iškyla į paviršių su dar didesne galia, bet tomis pačiomis problemomis, aštriomis socialinėmis replikomis apeliuoja į visus, pasiryžusius išgirsti.

Suplanuota retrospektyvinė Y.Ono paroda programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste dar nėra realizuota, jos lauksime iki rugsėjo, bet susidomėję šia asmenybe ir jos kūryba gali apžiūrėti instaliaciją „Ex It“, kuri įsilieja į Lietuvos banko rūmų erdves Kaune ir diktuoja bendrą toną būsimai parodai „Laisvės pažinimo sodas“.

Nemari tema

Šifruojant instaliacijos pavadinimą, tiksliau, tariant jį greitai, paaiškėja, kad tai du skiemenys, sudarantys anglišką žodį „exit“ (liet. „išėjimas“). Pavadinimas subtiliai sufleruoja tai, ką, užklydęs į pagrindinę banko operacijų salę, išvys lankytojas:  jautrų, asmenišką, bet pažįstamą visiems išėjimą arba mirtį. 100 – būtent tiek išėjimo nuorodų Y.Ono pateikia šiame pastate.

Gretinant autorės muzikinę kūrybą ir instaliaciją, tekste cituotas kūrinys tampa kur kas informatyvesniu kontekstu. Galima manyti, kad 1995 m. parašytos eilės apšildo meno kūrinio lankytoją, veikia kaip įžanga, kuri po kelerių metų (1997) yra praplečiama vizualiai – autorė parodo, kas lieka po karo zonos, kaip atrodo išėjimo zona.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų.

Vieno konkretaus kaltininko ar katastrofos, paskatinusios menininkę sukurti „Ex It“ nėra, tačiau trapi šiandieninė padėtis, socialinis, politinis aktyvizmas mene gali pasufleruoti, kad viena iš priežasčių, kodėl Y.Ono instaliacijoje regime 100 mirusiųjų, – karas. Išėjimo aukas galima traktuoti kaip karo padarinius, ypač skaudžiame dabartiniame Europos kontekste, Ukrainos kovoje už laisvę.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja. Buvusios kovos, esamos ir, deja, būsimos... Visi laiko kontekstai sutelpa į šią instaliaciją, kuri ragina atsigręžti į istoriją, permąstyti praeitį, keisti ateitį.

„Ex It“ nėra pavaldi vienam laikmečiui, ji apibrėžia amžiną, pasikartojančią kovą, panašiai kaip jos muzika, instaliacija yra rekontekstualizuojama ir naujai apmąstoma dabartyje.

Amžinybės viltis

Instaliaciją sudaro 100 įvairaus dydžio šviesių, natūralaus medžio, šešiakampių karstų, kurie yra neišvengiamos baigties ženklas. Karstai skrupulingai išdėstyti ant geometrinio rašto plytelių grindinio, primenančio žaidimų lentą. Laikantis bendros kompozicinės vienovės, vienodų tarpų, karstai it žaidimo figūrėlės nugulė grupėmis po tris, tačiau kartais šią statišką baigties idilę sutrikdo keletas karstų po du. Gal dar ne visi žaidėjai priartėjo prie savo pabaigos, kitiems pavyko išsigelbėti?

Šiame mirties ritme svarbiu akcentu, paveikiančiu kiekvieną lankytoją, tampa karstų dydis: kai kurie jų mažesni, į juos tilptų tik vaikai. Tai – skaudus priminimas, kad mirtis gali pasiimti kiekvieną. Jai nesvarbu nei žmogaus rasė, lytis, socialinė padėtis, nei amžius.

Vis dėlto šis kūrinys toks tiesmukai tragiškas, kaip galėtų pasirodyti. Autorė – ne viduramžiais gyvenanti vienuolė, tad gąsdinantys memento mori būkštavimai apmąstant instaliaciją nėra aktualūs. Kūrinio estetinis ir idėjinis grožis slypi rytietiškoje filosofijoje, viltyje, tikėjime, kad mūsų išėjimas ar pabaiga nėra galutinis gyvenimo taškas. Mes ar mūsų dalis gali gyventi toliau, skleisti savo energiją kitur. Tai simbolizuoja karstuose apgyvendinti gyvi medžių sodinukai.

Arti: nesiliaujant karams, prieš tris dešimtmečius Y.Ono sukurta instaliacija išlieka aktuali. / A. Baltrušaitytės nuotr.

Instaliacijoje autorė įkūnija gana tiesioginį materijos metamorfozės momentą, šiuo atveju paprastuose karstuose, medžius, mirtį paverčia gyvybe. Šiai idėjai aprašyti puikiai tinka XIX a. pab. – XX a. vid. norvegų dailininko Edvardo Munko citata: „Iš mano pūvančio kūno gėlės užaugs, aš būsiu jose ir tai yra amžinybė.“

Lietuvos banko rūmuose matome ne gėles, o medžius, tačiau suprantame, kad jų augimą palaiko mirusiųjų kūnai ir jų energija. Tai tampa tyru ir gražiu reiškiniu – raminančiu, suteikiančiu vilties, kad kiekviena mirtis reiškia ne pabaigą, o įkūnija gyvenimą, tik kitur ir kiek kitaip. Tad 100 karstų ar mirties simbolių kartu yra ir 100 gyvybės atvaizdų, kalbančių apie pusiausvyrą, visa ko pradžią ir pabaigą, natūralų gamtos ciklą.

Ramybę Lietuvos banke perteikia ne tik lankytojų akyse besikeičianti gyvoji gamta – ypač jei instaliacija lankoma ne kartą, bet ir sklindantys miško gyventojų garsai – paukščių čiulbesys. Šis skambesys klaidina operacijų salėje, mirties apsuptyje dirbančius banko darbuotojus – užklydusiems smalsuoliams jie kelia asociacijas, tarsi lankytųsi gyvybės pilname parke ar botanikos sode.

Mirties šventovė

Instaliacija nėra nauja ar specialiai sukurta šiai erdvei, būsimai parodai Kaune, tačiau eksponavimo vieta pasirinkta itin taikliai. Pinigai simbolizuoja galią, galia – žmonių agresiją ir žiaurumą, tad didingi Lietuvos banko rūmai Kaune kartu pabrėžia „Karo zonos“ tekste minimus turtus, kurie yra pagrindinė karo žaliava.

Instaliacijos eksponavimas tarpukario prabanga spindinčiuose rūmuose prideda ir dar daugiau papildomų prasmių ir Vakarų civilizacijos citatų. 1924 m. architekto Mykolo Songailos suprojektuotas statinys – puikus pirmosios Respublikos mados ir laikmečio mąstysenos pavyzdys. Šio pastato eksterjere ir interjere atsiskleidžia neoklasicizmo architektūros ypatybės: klasikinių formų atsikartojimas orderinėse sistemose, įvairių meno krypčių darna ir, žinoma, puošnumas. Tai viskas, ko tarpukariu norėta reprezentacinio pobūdžio, viešosios paskirties pastatuose. Tiesa, nustebinti galia ir pinigais dažnas nori ir dabar, tad, pasigilinus į istoriją, paaiškėja, kad žmogus tobulėja daug lėčiau, nei norėtųsi.

Instaliacija sukurta prieš tris dešimtmečius, tačiau jos aktualumas neblėsta, o tik dar labiau suaktyvėja.

Svarbiu akcentu akistatoje su „Ex It“ tampa kolonos. Dorėninio orderio išorėje, jonėninio ir korintinio – viduje. Šios orderių sistemos pirmiausia naudotos senovės Graikijoje statant įvairias šventyklas, todėl Lietuvos banko rūmus taip pat galima gretinti su tam tikra šventove – šiuo atveju, pinigams. Nenatūralus, padidintas pastato mastelis ir tūris pribloškia užklydusį praeivį, atitolina nuo įprastos buities, leidžia pasinerti į pinigų kulto namus. Dėl Y.Ono instaliacijos pinigų šventyklos asociacija užleidžia vietą kitai, banko rūmai tampa šventove mirčiai ir gyvybei.

Lietuvos banko pagrindinės operacijų salės interjeras gana darniai įsipina į instaliacijos vaizdinį. Šiltas, smėlio spalvos kolonų marmuras atliepia tokios pat spalvos karstų vaizdinį, leidžia instaliaciją suvokti ne tik kaip horizontalų reiškinį, bet aprėpti jį ir bendrame, vertikaliame kontekste. Šios spalvos simboliškai siejasi su statinio paskirtimi: kaupti ir saugoti auksą, pinigus, kartu byloja apie metaforišką gyvenimo saulėlydį – mirtį, ir primena, kad po saulėlydžio išaušta nauja diena, kupina vilties ir gyvybės.

Per du aukštus ištįsusios stambios kolonos suskamba su mažučiais medžiais, kurie dar tik bando pasiekti pastato lubas, pavyti kolonas. Medžiai ir kolonos siejamos su dangišku vertikalumu, dieviškumu, tačiau priverčia susimastyti ir apie skirtingą patalpoje esančių daiktų kilmę: vieną gali sukurti žmogus, kitą – gamta.

„Nusileisti ant žemės“ kviečia horizontalūs karstai, primindami apie žemiškąjį pasaulį ir jo laikinumą. Nuostabius architektūrinius, meninius pasiekimus ir grožį kuriantis žmogus tuo pat metu gali ir griauti – sunaikinti žmogų, naikinti gamtą. Augalai kaip ir žmogus nėra nemirtingi. Jų buvimas karstuose taip pat gali byloti apie jų pažeidžiamumą, ypač akistatoje su žmogumi.

Atsistojus atokiau, nužvelgiant „Ex It“ iš viršaus, antro aukšto, minėtos kolonos instaliaciją veikia dar kitaip. Jos įrėmina Y.Ono meninį vaizdinį, saugo ne tik mirtį, bet ir užsimezgusią gyvybę, prilaiko šią darnią šventovę.

Grąžinta žmonėms

Mirtis Y.Ono rankomis grąžinama žmonėms. Ji ne tik baugi, mistiška, bet ir labai reali, dvasinga. Išėjimą įpindama į kasdienišką aplinką, šiuo atveju visuomeninį pastatą, menininkė pateikia kaip žmogišką neišvengiamybę, tad banko darbuotojai ir lankytojai negali pabėgti nuo mirties, yra priversti būti jos apsuptyje.

Juk dar visai nesenai mirties tradicijos ir papročiai buvo kitokie, apipinti namų šiluma, jaukumu. Gerėjant medicinai, technologijoms, mirtis tampa tabu. Žmogus nusigręžė nuo savo baigties, visais įmanomais būdais bando nutolti ir pamiršti, kad kažkada jo laikas išseks.

Instaliacija menininkė siūlo pažinti amžinas, žmogiškąsias temas kiek kitaip. Vakarietiška prabanga dvelkiančiuose tarpukario rūmuose autorė kviečia susimąstyti apie visuomet skaudžią ir netikėtą mirties kilmę, dažnai susijusią su destruktyvia žmogaus esybe, godumu, bet suteikia lankytojams vilties suprasti, kad mirtis – tai nėra pabaiga.

Vaikinai, vagiantys zilijonus, išsisuka,

Kol mušame vienas kitą, kad praskaidrintume savo dieną

Pabusk, pabusk, laikyk savo gyvenimą,

Pabusk.

Mes trokštame atsipalaiduoti, mes trokštame žudyti.

Karo zona, karo zona, karo zona.

(Yoko Ono „Warzone“, 1995 m.)

Kas? Yoko Ono instaliacija „Ex It“.

Kur? Lietuvos banke (Maironio g. 25).

Kada? Veikia iki rugsėjo 11 d.

Lankymas: tik darbo dienomis, I–III 8.30–15.30 val., IV 8.30–19 val., V 8.30–14.30 val.

Papildomai: veikia liepos 6 d. 11–18 val., rugpjūčio 27 d. 11–18 val., rugsėjo 10 ir 11 d. 11–18 val.