Įspūdžiais apie „Stumbro“ gamykloje eksponuojamą parodos dalį dalijausi kiek anksčiau publikuotame tekste („Kauno diena“, spalio 24 d.), todėl dabar pasivaikščiojimą noriu pratęsti Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje ir KMN.
Istorijos fragmentai
Kiekviena iš erdvių yra charakteringa, unikali, turinti savo veidą ir suteikianti savitumo joje pristatomai pagrindinės bienalės parodos daliai. Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija, kurios projekto autorius architektas Vladimiras Dubeneckis, oficialiai atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d. Joje eksponuoti ne tik M. K. Čiurlionio kūriniai, bet ir tautodailės rinkiniai. Bėgant metams galerijos patalpos tapo per ankštos gausėjančiai kūrinių kolekcijai, todėl 1936 m. ji buvo iškelta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (architektai: V. Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Krikščiukaitis).
Erdvės pagrindinei Kauno bienalės parodai pasirinktos neatsitiktinai: skirtingos lokacijos padeda kurti daugiasluoksnį parodos pasakojimą per žiūrovo patirtis ir pojūčius, kuriuos sužadina erdvės.
Šiuo metu galerija – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos pastatų komplekso dalis. Visai neseniai buvo atnaujintos jos vidaus erdvės ir šių metų rugsėjo 1 d. Kauno kolegija plačiai atvėrė galerijos duris visuomenei.
Kauno bienalės pagrindinės parodos dalis – pirmoji po atnaujinimo čia pristatoma ekspozicija. Galerijos interjerą puošia menininko Ričardo Pelecko, studijavusio tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, diplominis darbas, kurį jis kūrė konsultuojamas lektorės, stiklo menininkės ir labai charizmatiškos asmenybės Sigitos Grabliauskaitės.
Nusileidus į pirmąjį galerijos aukštą, akis sunku atitraukti nuo ritmingai erdvėje sustyguotų juodų kolonų ir šachmatinių grindų. Pirmojo aukšto erdvė išsiskiria ir itin gera akustika. Čia pasirodymą yra surengęs fortepijono muzikos atlikėjas dr. Motiejus Bazaras, žymėdami M. K. Čiurlionio 150-mečio jubiliejų šioje erdvėje koncertavo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokiniai.
Ne mažiau įdomi yra ir KMN istorija. Pastatyti 1930 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, jie buvo skirti Vatikano diplomatinei atstovybei Lietuvoje, tačiau nunciatūra čia neįsikūrė. Kurį laiką pastate veikė vaikų ligoninė. Sovietmečiu – vaikų darželis.
Nuo 1971 m. čia veikė Kūrybinės inteligentijos namai, po vienų metų – Kauno meno darbuotojų namai, 1979 m. pervardyti Kauno menininkų namais.
1972 m. ir 1979 m. pastatas buvo rekonstruotas pagal Komunalinio ūkio projektavimo instituto architektų Z. Daigio, S. Savicko ir J. Rakštienės projektus. 1981–1982 m. pastatas buvo pritaikytas kultūrinei veiklai. Jo interjeras išsiskyrė Vytauto Banio vitražais „Mūzos“, dailininkės Aldonos Keturakienės kurtu keraminiu pano „Pėdsakas“.
Atkūrus nepriklausomybę, KMN buvo bandoma perduoti Vytauto Didžiojo universiteto reikmėms, įkurdinti juose įvairias kūrybines sąjungas, privatizuoti. Tačiau kauniečiai menininkai dėjo visas pastangas ir tai nebuvo įgyvendinta.
Išjudintas statiškumas
Erdvės pagrindinei Kauno bienalės parodai pasirinktos neatsitiktinai: skirtingos lokacijos padeda kurti daugiasluoksnį parodos pasakojimą per žiūrovo patirtis ir pojūčius, kuriuos sužadina erdvės.
Vaikščiojant po Laikinosios M. K. Čiurlionio dailės galerijos erdves apima lengvumo, pakylėjimo jausmas, o kamerinėje KMN aplinkoje patiriamas intymumo jausmas, nes riba tarp kūrinio ir žiūrovo beveik išnyksta. Žiūrovo pojūčių ir patirčių spektras parodai suteikia daug gyvybės.
Statiškumas, būdingas parodoms, eksponuojamoms galerijų erdvėse (neteigiu, kad tai blogai), bienalės pagrindinės parodos ekspozicijose yra išjudinamas. Kiekviena erdvė, įsileisdama į save, padeda kurti autentišką santykį su meno darbais.
Tradicijos
Laikinosios M. K. Čiurlionio dailės galerijos aplinkoje žiūrovas tampa lėtesnis, sutelktesnis, dėmesingesnis.
Chuquimamani-Condori (Elysios Crampton Chuquimia) ir Joshua Chuquimia Crampton 8 mm filmas „Amaru kalba: duktė“ organiškai atliepia šią žiūrovo jauseną. Tai kūrinys, atveriantis erdvę gilesniam patyrimui. Į atmintį įstrigo filme nuskambėjusi frazė: „Artėjantis saulėtekis atneša pasaulio kontroliavimą.“ Esame susipainioję tarp savo įsivaizdavimų ir nusistatymų, kokie turėtume būti mes patys, kokie turėtų būti mus supantys žmonės, kokia turėtų būti aplinka. Esame nuolatinio būdravimo būsenos, stengdamiesi kontroliuoti, kad viskas vyktų pagal planą. Tai atitraukia nuo fundamentalių dalykų: ryšio su gimtąja žeme, tradicijų, papročių. Apie juos ir primena šis filmas.
Tradicijų tęstinumo, išsaugojimo svarbą pabrėžia ir Violeta Dabrilienė, puoselėjanti sodų rišimo amatą, kurianti ir siuvanti lininius drabužius. Kartu su Lina Lapelyte, Augustu Serapinu, Gabriele Adomaityte ir savanoriais rištas monumentalaus mastelio šiaudinis sodas, eksponuojamas tuščioje, tylioje erdvėje, – jungtis tarp senosios liaudies kultūros ir šiuolaikinio meno. Žiūrovas, įžengdamas į erdvę, kurioje kabo sodas, raginamas leistis į vidinę kelionę, savo dėmesį nukreipti į lėtą laiko tėkmę, tylą, erdvės santykio su kūriniu išjautimą.
Fejerverkai
Ramybę ir tylą sudrumsčia, prieštaringų jausmų sukelia menininkių Lauren Auder ir Tosia’os Leniarskos vaizdo darbas „Vienas už liūdesį, du už džiaugsmą“, kurį sudaro anonimiškai internete rasti vaizdo įrašai, papildyti specialių svečių iš viso pasaulio pateiktais įrašais.
Kūrinyje sukasi modelių atrankos kadrai, sproginėjančių fejerverkų vaizdai, užfiksuoti bėgimo estafetės momentai, parado aikštėje akimirkos, katino laidotuvės. Darbas chaotiškas, dinamiškas, erzinantis, bet abejingų nepalieka.
Laiko formos
Ramesnė būsena savaime grįžta žvelgiant į kosmologijos, filosofijos ir aplinkos temas besigilinančio menininko Truong Cong Tung, dirbančio su įvairiomis medijomis: vaizdo įrašais, tapyba, rastais objektais, instaliacijomis, kūrinį „Laiko formos“, „A“.
Darbo paviršius, sluoksnis po sluoksnio atsiveriantis atidžiam žiūrovo žvilgsniui, tampa lėto tyrinėjimo lauku – bandant prasiskverbti pro jį link to, kas neturi aiškių kontūrų, bet iškyla kaip ryški patirtis, – laikas.
Į laiką savitu rakursu žvelgia ir Gediminas G. Akstinas kūrinyje „Miesto laikrodis“. Menininkas erdvėje išskleidžia Vilniaus katedros varpinės laikrodžio mechanizmo išklotines, išpjautas iš baseino plėvelės – lengvos, lanksčios medžiagos. Šios plokščios, abstrakčios formos išskaido įprastą laiko matavimo logiką. Laikas tampa tuo, kas išgyvenama, o ne išmatuojama.
Atmintis
KMN erdvėje eksponuojamas kūrėjų Baselio Abbaso ir Ruanne Abou-Rahme vaizdo kūrinys „Kol pavirtome ugnimi, o ugnis – mumis“ grąžina žiūrovą prie apmąstymų apie ryšį su gimtine, jos istorija, apie savo vietos paieškas. Šiame kūrinyje tapatybės, atminties, asmeninių ir kolektyvinių patirčių sąveika per erdvės fiziškumą įgauna papildomą dimensiją.
Kūrinys instaliatyvus – vaizdo darbas eksponuojamas rožinės spalvos sklidinoje erdvėje, kuri ne tik vizualiai įtraukia žiūrovą, bet ir apgaubia jį savita sapniška aura. Šioje instaliacijoje garsas ir vaizdas tai pasirodo, tai pranyksta, imituojant atminties srautą, prisiminimų blyksnius.
Kiekviena erdvė, įsileisdama į save, padeda kurti autentišką santykį su meno darbais.
Pasivaikščioti po erdves, kurias tikriausiai pamiršime, pasiūlo Paveldo instituto (Lukas Mykolaitis, Mikas Zabulionis, Severina Venckutė) kartu su Marianna Maruyama ir Hesseliu Veidmanu kurtoje vaizdo instaliacijoje „Pleistras“. Kūrinyje dėmesys skiriamas apleistoms vietoms. Vizualiai patrauklus pasakojimas vedžioja žiūrovą po apdegusio namo likučius, drėgmės persmelktus, pabaigos neturinčius tunelius, tuščias buvusios galerijos sales, pakviečia į daiktais nukrautus, senus namus. Pastebime, kaip greitai keičiasi miestas. Tai, kas sena, sulyginama su žeme, kyla nauji, vienas į kitą panašūs pastatai. Senos vietos ir jų istorijos išnyksta. Kūrinys kelia klausimą, jei šis audinys bus pažeistas ar visiškai uždengtas, ar galėsime susitaikyti su savo praeitimi ir pagaliau išgyti?
Pasivaikščiojimą po bienalės parodą norisi baigti menininko Kenji Ide kūriniu „Paprasti santykiai“. Nedidelis, subtilus darbas ragina žiūrovą prieiti labai arti. Jo vizualus paprastumas paryškina atvirumą žiūrovo interpretacijoms.
Pagrindinė Kauno bienalės paroda „Gyvenimas po gyvenimo“ kviečia žengti į skirtingas, unikalias erdves, kuriose individualūs ir kolektyviniai balsai, patirtys, refleksijos, interpretacijos susijungia tarsi bangos, nuolat besimainančioje jūroje. Žiūrovas laisvas plaukti, tyrinėti, atrasti ir patirti.
Dalyvaujantys menininkai
Alex Mackin Dolan (JAV), Anastasia Sosunova (Lietuva), Basel Abbas & Ruanne Abou-Rahme (Palestina / JAV), Brianna Leatherbury (JAV / Nyderlandai), Chuquimamani-Condori & Joshua Chuquimia Crampton, Coumba Samba (JAV / Jungtinė Karalystė), Cudelice Brazelton IV (JAV / Vokietija), Débora Delmar (Meksika / JK), „Doorman“ (JK), Ella Fleck (JK), Ewa Poniatowska (Lenkija / JK), Gediminas G. Akstinas (Lietuva), Gerda Paliušytė (Lietuva), Jasper Marsalis (JAV / JK), John Smith (JK), Kenji Ide (Japonija), Ksenia Bilyk (Ukraina), Ksenia Pedan (Ukraina / Švedija), „One for sorrow, two for joy too“ bendrakuratorės: Lauren Auder (JK) & Tosia Leniarska (PL), Liudmila (Milda Januševičiūtė & Miša Skalskis) (Lietuva), Lietuvos meno darbuotojų sąjunga (Lietuva), Lulua Alyahya (JAV / Bahreinas), Max Göran (Švedija / Vokietija), Patricija Baronaitė (Lietuva), Paulius Janušonis (Lietuva), Paveldo institutas (Lietuva), Pierre Allain (Prancūzija), Rat Section, Richard Sides (JK), Ruoru Mou (Italija / Nyderlandai), Saulė Gerikaitė (Lietuva), Tolia Astakishvili (Gruzija / Vokietija), Trương Công Tùng (Vietnamas), Phung-Tien Phan (Vokietija / Vietnamas) ir Niklas Taleb (Vokietija), Violeta Dabrilienė (kartu su Lina Lapelyte, Augustu Serapinu, Gabriele Adomaityte ir vis didėjančiu bendradarbių sąrašu)
Naujausi komentarai