Dabarties akimis
1972-ųjų gegužę Kaunas trumpam tapo vieta, kurioje susidūrė du pasauliai – sovietinės sistemos baimė ir jaunų žmonių laisvės troškimas. R. Kalantos susideginimas ir po jo kilę neramumai tapo vienu ryškiausių pasipriešinimo sovietinei santvarkai ženklų. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, tačiau šių įvykių istorijoje vis dar yra neatsakytų klausimų, neišgirstų liudijimų ir žmonių likimų, kurie ilgą laiką liko paraštėse.
„Kitais metais bus 55 metai nuo tų įvykių. Tai savotiškas jubiliejus. Norėjau atiduoti duoklę patriotinei temai, ypač dabar, kai matome, kas vyksta pasaulyje, šalia Lietuvos, kai vyksta karas Ukrainoje ir Rusijos agresija“, – sako knygos autorius.
Jis pripažįsta norėjęs į šią istoriją pažvelgti dabarties žmogaus akimis. Dar viena paskata – tęsti savo dėdės, žurnalisto Alvydo Dargio, vieno pirmųjų R. Kalantos įvykių tyrinėtojų, pradėtą darbą. Kartu su režisieriumi Raimundu Banioniu dėdė buvo sukūręs dokumentinį filmą „Fontano vaikai“.
D. Dargis mano, kad šiandien jaunimas apie 1972-ųjų gegužės įvykius žino per mažai. Minint jų metines, jis dažniausiai matydavęs vyresnio amžiaus žmones – tiesioginius įvykių dalyvius, o jaunų veidų pasigesdavęs.
„Norėjau su šia knyga pritraukti jaunimą, kad jauni žmonės galėtų pasižiūrėti į tuos istorinius įvykius. Dabar jie daugiau laiko leidžia socialiniuose tinkluose, įvairiuose pramoginiuose kanaluose, o su knyga rasti bendrą ryšį sunkiau. Noriu sudominti knygų skaitymu“, – pasakoja autorius.
Per muziką
Vienas dalykų, į kuriuos D. Dargis knygoje atkreipia dėmesį, – tuometė jaunimo kultūra. Šiandien hipių judėjimas, ilgi plaukai, platūs džinsai ir vakarietiška muzika gali atrodyti kaip įprasti jaunystės ženklai. Tačiau sovietmečiu net tokia saviraiška galėjo atkreipti saugumo ir milicijos dėmesį.
„Šiandien gali susirasti bet kokį muzikos kūrinį, klausytis jo per „Spotify“, o tuo metu reikėjo pereiti kryžiaus kelius, kad gautum įrašą ar bent galėtum išgirsti tą muziką. Ji buvo platinama pogrindžio sąlygomis. Žmonės klausydavosi įvairių traškančių radijo stočių, tokių kaip „Amerikos balsas“, – pasakoja D. Dargis.
Jaunimo susibūrimus kontroliavo saugumiečiai ir milicininkai. Anot pašnekovo, jie liniuotėmis matuodavo jaunuolių plaukų ilgį, stebėdavo jų aprangą, domėdavosi tais, kurie atrodė kitaip nei sovietinės sistemos įsivaizduotas jaunas žmogus.
„Man tai atrodo labai absurdiška. Šiandien sunku suvokti, kad už tokius dalykus žmonės galėjo patekti į sistemos akiratį. Tačiau tuo metu tai buvo rimta jaunimo saviraiškos ir tam tikra pasipriešinimo forma“, – sako knygos autorius.
Kitais metais bus 55 metai nuo tų įvykių. Tai savotiškas jubiliejus. Norėjau atiduoti duoklę patriotinei temai, ypač dabar, kai matome, kas vyksta pasaulyje, šalia Lietuvos, kai vyksta karas Ukrainoje ir Rusijos agresija.
Manifestas krauju
Viena įsimintiniausių knygos istorijų – aštuoniolikmetis Rimas Baužys ir jo parašytas „Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestas“. Pasak D. Dargio, šis jaunuolis buvo spalvinga, tačiau tragiško likimo asmenybė. Apie jį sužinojęs kalbėdamasis su įvairiais to meto žmonėmis, autorius nusprendė kuo daugiau išsiaiškinti apie jo gyvenimą ir aplinką.
R. Baužys priklausė vadinamajai Akvariumo kartai – jaunimui, kuris rinkdavosi šokių paviljone, stovėjusiame dabartinės Kauno apskrities viešosios bibliotekos vietoje. Ten lankėsi ir pats Rimas su bendraminčiais.
Knygoje pasakojama, kad po R. Kalantos žūties R. Baužys parašė „Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą“, o paskutines jo eilutes – savo krauju. Tačiau paties dokumento išsaugoti nepavyko.
Knygos ištrauka: „1972 m. gegužės 18 d. Kaune, Miesto sode, toje vietoje, kur susidegino R. Kalanta, dar aštuoniolikos neturintis R. Baužys sukilusių jaunuolių miniai perskaitė savo paties krauju per naktį parašytą „Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą“, kurį po ketvirčio amžiaus sudegino iš nevilties, atsidūręs tarp atstumtųjų, nutvilkintas rūsčios realybės.
„Kalantininkas“ Nr. 3 R. Baužys skaito savo „Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą“. Kaip prisipažino po daugelio metų, iš susijaudinimo kažkokia migla protarpiais aptraukdavo akis, išsigando, kad gali apakti kaip ir jo motina. Tuomet manifestą tiesiog išplėšdavo iš rankų greta stovintis jaunuolis ir skaitydavo toliau. Atsigavęs R. Baužys perimdavo manifesto skaitymą. Tai buvo kažkas panašaus į amžinąją maldą. Nežinia iš kur atsiradęs šviesiaplaukis pasiūlė Baužiui čia pat minioje apsikeisti drabužiais, nes už tokius parašytus žodžius ilgam pateksiąs už grotų: „Tu matai, mus fotografuoja iš visų pusių.“
„Apie tai sužinojau kalbėdamasis su jo aplinkos žmonėmis. Jie paminėjo šį faktą. Man nekilo abejonių, kad tai tiesa, – tai nebuvo kieno nors sukurta fantazija ar išgalvotas mitas. Pasižiūrėjęs į paties R. Baužio likimą, kuris vėliau baigėsi labai liūdnai – jis pakėlė prieš save ranką, supranti jo asmenybės gylį. Pabendravus su jį pažinojusiais žmonėmis, man tapo visiškai aišku, kad tas krauju parašytas ir vėliau sudegintas manifestas buvo realus įvykis – tai buvo radikalus jo asmeninio protesto aktas“, – sako D. Dargis.
Autoriui ši istorija svarbi ne tik dėl neįprasto manifesto, bet ir dėl to, kad atskleidžia, kaip stipriai dalis to meto jaunimo jautėsi suvaržyta sovietinės santvarkos ir ieškojo būdų jai pasipriešinti.
Paskutiniai žodžiai
Paskutiniai R. Kalantos žodžiai iki šiol apipinti skirtingais pasakojimais. Knygoje pateikiami 1972 m. gegužės 16 d. Kauno specialiosios milicijos mokyklos kursantų apklausų protokolai. Juose užfiksuoti nevienodi liudijimai apie tai, ką kalbėjo liepsnose atsidūręs jaunuolis.
Vienas kursantas prisiminė frazes „Visuomene, padėk“ ir „Sušildykite mane“, kitas teigė girdėjęs prašymą „Pribaikite mane“, o trečiasis tikino išgirdęs vienintelį riksmą: „Gelbėkite mane!“ Dar vienas liudytojas nurodė negirdėjęs jokių žodžių, tik skausmo riksmą. Šie prieštaravimai užfiksuoti ne po daugelio metų kurtuose prisiminimuose, o vos po dviejų dienų vykusiose apklausose.
„Tas žmogus degė nuo galvos iki kojų. Visi trys puolėme prie jo, nusiėmėme švarkus, apdengėme jį, kad užgesintume liepsną. Jokių žodžių ar riksmų aš negirdėjau. Kai užgesinome liepsną, tas jaunas žmogus keletą kartų lietuviškai – man jo žodžius išvertė – paprašė: „Milicininkai, pribaikite mane, visuomene, pribaik mane.“ Aš nubėgau iškviesti greitąją pagalbą“, – taip knygoje pateikiamas R. Kalantos byloje užfiksuotas vieno kursanto liudijimas.
1972 m. gegužės 31 d. buvo baigti tirti benzino mėginiai, paimti iš trijų litrų stiklainio, aptikto R. Kalantos susideginimo vietoje, ir iš benzino, kurį Edmundas Bubliauskas buvo perdavęs R. Kalantai. Teismo ekspertai atliko cheminius tyrimus ir nustatė, kad abiejų mėginių sudėtis skiriasi.
Sovietų pareigūnams sunerimus, ekspertai aiškino, kad neatitikimų galėjo atsirasti dėl cheminių medžiagų pokyčių ar laboratorinio tyrimo sąlygų. Tačiau knygoje ši detalė keliama kaip viena iš iki galo neatsakytų bylos mįslių. Joje taip pat perteikiami vėlesni buvusių KGB darbuotojų pasakojimai, esą R. Kalantą į Miesto sodą galėjo atlydėti du panašaus amžiaus jaunuoliai, perdavę jam stiklainį su benzinu. Tačiau šie klausimai liko baltomis dėmėmis tragiškoje R. Kalantos byloje.
Kratos dėl meilės
Knygoje pateikiamas ir kitas sovietinės sistemos absurdiškumą atskleidžiantis epizodas. Saugumiečiai vyko į kitus Lietuvos miestus kratyti R. Kalantos merginų namų, ieškodami jų susirašinėjimo laiškų.
„Jie ieškojo meilės laiškų, tikėjosi juose ką nors rasti, ką nors sužinoti. Šiandien tai skamba kaip visiškas absurdas, bet tuo metu saugumiečiai iš tiesų važinėjo ir ieškojo tokių dalykų“, – pasakoja D. Dargis.
Knygos „Liepsnojantis miesto sodas. Nežinomos Romo Kalantos bylos paslaptys“ autorius neslepia pasipiktinimo tokiais sovietinio režimo pareigūnų veiksmais. Knygoje pateikiami jaunų merginų liudijimai apie susirašinėjimą su R. Kalanta.
„– Turiu laišką, kuris prasideda žodžiais „Romai, parėjau vakar namo...“ ir baigiasi žodžiais „Nepyk ant manęs už tai, Birutė“. Ar tai jūs rašėte R. Kalantai?
– Rašiau jam maždaug 1971 m. birželį. Turėjau eiti į pasimatymą, bet nenuėjau. Nenorėjau. Parašiau laišką ir perdaviau savo draugei Zitai, kad nuneštų“, – vienos iš merginų liudijimas R. Kalantos byloje.
Knygoje pasakojamas ir dar vienas epizodas, susijęs su kita mergina. „1972 m. gegužės 17 d. traukiniu važiuodama kartu su V. Urbučiu ji sužinojo apie R. Kalantos susideginimą. Apie demonstracijas Kaune sužinojo būdama Vilniuje, iš motinos. Mergina domėjosi hipiais, buvo sugalvojusi šūkį „Visų šalių hipiai, vienykitės“. L. Ščebedaitės namuose buvo nurodyta atlikti kratą, siekiant surasti su R. Kalantos byla susijusių laiškų, užrašų ir narkotikų. Tačiau nieko nerasta.“ Knygoje pateikiamas ir merginos tėvų liudijimas: „Gegužės 16 d. gavau dukros laišką: „Susidegino Romas, jeigu jis mirs, tai ir aš negyvensiu.“ Mes išsigandome ir tuojau pat išvažiavome į Kauną. Liną radome namuose labai išblyškusią. Pasakė: „Negalvoju žudytis.“ Nuėjome į Romo laidotuves.“
Nuslėptos nuotraukos
Knygoje publikuojamos ir nuotraukos iš autoriaus dėdės A. Dargio archyvo. D. Dargis sako ieškojęs tų nuotraukų autorių, kalbėjęsis su žinomais fotografais, tačiau nustatyti, kas užfiksavo šiuos kadrus, nepavyko.
„Galbūt žmogus jau seniai miręs, gal nenori atsiliepti, o gal po knygos pasirodymo dar atsiras“, – svarsto jis.
Pačios nuotraukos, pasak autoriaus, į šeimos archyvą pateko per žmones, kurie norėjo jas išsaugoti ateities kartoms. Kai kurių jų nėra oficialioje R. Kalantos byloje, jos nebuvo publikuotos ir KGB operatyviniuose dokumentuose.
„Kai pasižiūrėjome su knygos maketuotojais, pamatėme, kad tai labai geri kadrai. Atsižvelgus į tai, kad jie padaryti prieš 55 metus, naudojant tuometę fotografijos techniką, galima tik pagirti žmones, kurie sugebėjo taip užfiksuoti tas akimirkas“, – sako D. Dargis.
Bandyta nutildyti
R. Kalantos žūtis sovietinei valdžiai tapo nepatogia istorija. Kaip pasakoja D. Dargis, iš pradžių šią tragediją buvo mėginama aiškinti asmeninėmis jaunuolio problemomis, meilės reikalais, psichikos sveikatos sutrikimais. Taip siekta paneigti politinį jo poelgio motyvą ir sumenkinti protesto prasmę.
„Man labai skaudus tas bandymas žmogų pažeminti, pavaizduoti jį kaip psichopatą ar žmogų, turėjusį problemų su meilės reikalais. Jo mirties byla buvo klastojama, bandoma viską nurašyti asmeninėms aplinkybėms“, – sako pašnekovas.
D. Dargio manymu, svarbu prisiminti, kokioje aplinkoje gyveno tuometis jaunimas. R. Kalanta ir kiti jauni žmonės augo sistemoje, kurioje buvo kontroliuojama ne tik vieša veikla, bet ir apranga, muzika, bendravimas, asmeniniai ryšiai.
Pats D. Dargis gimė praėjus šešeriems metams po R. Kalantos įvykių, tačiau nemano, kad tai trukdo tyrinėti šią istoriją.
„Aš esu žurnalistas, tyrinėtojas, rašantis žmogus. Galiu paimti mane dominančią bylą, ją išnagrinėti, atidžiau pasižiūrėti ir pateikti skaitytojui. Juk istoriją apie Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinius karus rašo ir žmonės, kurie tuo metu negyveno“, – sako jis.
D. Dargis pabrėžia, kad R. Kalantos poelgis buvo itin drąsus, nors jo nereikėtų romantizuoti ar šlovinti savižudybės. Svarbu suprasti protesto aplinkybes ir tai, ką jaunas žmogus mėgino pasakyti savo kraštui.
„Tai buvo labai radikalus ir drąsus žingsnis. Jauni žmonės norėjo, kad ta sistema pasikeistų. Kaip parodė laikas, ji pamažu iš tiesų pradėjo byrėti“, – kalba knygos autorius.
Idėjinis pamatas
Praėjus daugiau kaip 50 metų, R. Kalantos istorija tebėra svarbi ne vien kaip praeities įvykis. Ji primena, kokia brangi gali būti laisvė ir kaip niūrioje, viską kontroliuojančioje sistemoje net muzika, apranga ar susibūrimas su bendraminčiais galėjo tapti pasipriešinimo ženklu.
Man ši istorija turi ir visai asmeninį prisiminimą. Nors gal per drąsu sakyti „asmeninį“, nes 1972-ųjų gegužę buvau vos trejų. Gyvenome Vytauto prospekte, tad pasivaikščiojimai Laivės alėjoje buvo įprasti. Tėtis buvo mane pasisodinęs ant pečių. Mama vėliau pasakojo, kad po tragedijos miesto centras buvo pilnas žmonių ir milicininkų. Ji baiminosi, nes tėtis taip pat buvo ilgaplaukis. Tačiau namo neskubėjo, o aš, sakė, vis prašiausi į tualetą, kuris buvo Miesto sode, netoli tos vietos, kur susidegino R. Kalanta. Žinoma, būdama tokio amžiaus negalėjau suprasti, kas vyksta aplinkui. Tačiau kartais istorija į atmintį įsirašo net tada, kai pats dar negali jos suvokti.
D. Dargio knyga dar kartą primena, kad už istorinių datų ir didžiųjų įvykių slypi konkretūs žmonės – jų jaunystė, baimės, drąsa ir likimai. Šią istoriją verta pasakoti ne tik tiems, kurie ją prisimena, bet ir tiems, kurie apie ją dar tik sužinos.
Vienintelis D. Dargio naujausios knygos „Liepsnojantis miesto sodas“ nemokamas pristatymo renginys vyks lapkričio 25 d. Kaune, Ąžuolyno bibliotekoje. Renginį moderuos Kauno kultūros tyrinėtojas Algirdas Šapoka.
(be temos)
(be temos)
(be temos)