Nezabitauskai - tu beviltiškas.

1972-ieji daugeliui Lietuvos rusų atvėrė akis. Mano darbe vyravo rusai, skyriuje buvau vienintelis lietuvis. Karštai ginčydavomės, bet niekas manęs neįskundė. Įtikindavau juos rusiška tarybine enciklopedija. Sakydavau, žiūrėkit į datas - 1941 birželį įvedamas neribotas TSRS kariuomenės kontingentas, po dviejų mėnesių Lietuva įstoja į TSRS. Kas tai, jei ne okupacija? Ne okupacija būtų, jei Lietuva pirmiau įstotų į TSRS, o po to būtų įvedama TSRS kariuomenė. Gaila, bet anuometiniai rusai buvo supratingesni už dabartinius lietuvius (sprendžiu iš komentarų).

1972-ieji: yra apie ką kalbėti. Na, kalbėti tikrai nėra apie ką. Apie vieną iš blūdų.

Pagarba psichopatui, atėmusiam sau gyvybę. Galėtų ir daugiau tokių būti, ach ach ach, azochenvei!

Pagarba Didvyriui, pasiaukojusiam už Lietuvos laisvę nuo sovietinių okupantų.

tuo metu tarnavau rusų armijoje Lvove apie įvykį kalbėjo visi, kariškiai taip pat. Didvyrio mirtis

Vargšas, psichiškai nesveikas R. Kalanta. Duokit jau žmogui ilsėtis pagaliau.