Apie tai, kad šalyje gyvena keli tūkstančiai Afganistano karo veteranų, primena tik jų pačių rengiamos konferencijos – visos valdžios užmerkia akis prieš buvusių karių rūpesčius.

Ignoruojami metų metais

„Kol kas lietuvių misija Afganistane, palyginti su sovietmečiu vykusiu karu, tėra skautų stovykla, bet kas bus, jei mums teks dalyvauti pavojingesnėse misijose? Ar jaunimas, matydamas tokį abejingą valstybės požiūrį į mus, norės rizikuoti?“ – klausė Lietuvos respublikinės Afganistano karo veteranų organizacijos pirmininko pavaduotojas Gintautas Labanauskas.

Pasak jo, organizacija yra prirašiusi įvairių raštų visoms buvusioms vyriausybėms. „Tebesilaikoma stručio taktikos – įkišti galvą į smėlį ir nieko nematyti. Vieni politikai žadėjo, bet nieko nedarė, kiti išvis ignoravo. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad rusai mus ten išsiuntė, tegul dabar jie ir pasirūpina“, – pasakojo G.Labanauskas.

Kol kas veteranai kaip gali pasirūpina vieni kitais patys: rengia susitikimus, iškylas, renginius. Kartą per metus savo veiklą apibendrina konferencijoje. Šeštadienį konferencija vyko Kaune. „Jose aptariame, ką nuveikėme, planuojame ateities darbus“, – teigė G.Labanauskas.

Būtina pagalba

Veteranų nuomone, Lietuva, kaip ir visos valstybės, turėtų būti sukūrusi kokią nors reabilitacijos programą iš karo konfliktinių zonų grįžusiems žmonėms. „Pagalba reikalinga ne tik nukentėjusiems fiziškai, netekusiesiems kojų ar rankų. Paprastai visi iš karo zonų į taikų gyvenimą grįžę žmonės būna stipriau ar silpniau paveikti psichologiškai“, – teigė G.Labanauskas.

Jo žiniomis, iš 5 tūkst. kariavusių Afganistane lietuvių kelios dešimtys nusižudė arba nuskendo alkoholizmo liūne. G.Labanauskas mano, kad nebūtina skirti didelių lėšų rūpesčiui patyrusiais karo baisumus piliečiais. „Užtenka lengvatinių kelialapių į sanatorijas. Taip pat galėtų būti taikomos tokios pačios lengvatos integruojantis į visuomenę kaip ir grįžusiesiems iš įkalinimo įstaigų, pavyzdžiui, pirmumo teisė įsidarbinti per Lietuvos darbo biržą. Kodėl to nepasiūlius ir veteranams?“ – svarstė G.Labanauskas.

Nusivylimas neišvengiamas

Veteranai perspėja, kad valstybė, nepasirengusi priimti ir integruoti iš karo zonų grįžusių žmonių, rizikuoja didesnėmis išlaidomis.

„Žmogui, kurį laiką mačiusiam daug mirčių, smurto, pritapti taikioje visuomenėje sudėtinga. Kare viskas labai aišku: yra savi ir priešai, reikia slėptis arba pulti. O čia viskas kitaip, todėl siunčiančios savo žmones į karo misijas valstybės turi turėti reabilitacijos programas. Juk paliktas likimo valiai veteranas, kurio silpnesnė psichika, gali tapti pavojingas visuomenei, taip pat juos nesunkiai gali sugundyti nusikalstami susivienijimai“, – aiškino G.Labanauskas.

Jis pats irgi patyrė sudėtingą laikotarpį. „Pusę metų grįžęs iš Afganistano niekaip negalėjau atsitokėti: stebino, kad viskas ramu, žmonės ramiausiai vaikštinėja gatvėmis, o kažkur verda pragaras. Laimei, per pusę metų viskas grįžo į savas vėžes“, – prisimena veteranas.

Jis sakė du kartus buvęs per plauką nuo mirties. Vieną kartą jo pilotuojamą sraigtasparnį pašovė afganų kulkosvaidininkas, bet lakūnui pavyko nulaviruoti avariniu režimu iki savo bazės. Kitą kartą prieš kildamas orlaiviu pastebėjo prie ratų gaivaus gėrimo skardinę.

„Pakėliau manydamas, kad ją kas nors pametė, bet ji pasirodė įtartinai sunki. Pakviestas inžinierius iškart atpažino miną. Paėjęs į šalį ją nusviedė, ši sprogo, o skeveldra jam išmušė dantį, prakirto skruostą. Pamenu, grįžtant į bazę inžinierius užsirūkė,o dūmai jam veržėsi pro sužalotą skruostą“, – dalijosi šiurpiais prisiminimais G.Labanauskas.