Šimtamečiai ąžuolai – pasididžiavimas
Ąžuolyno parke, kuris laikomas didžiausiu mieste esančiu ąžuolynu, į dangų stiebiasi liepos, klevai, uosiai, drebulės ir kiti medžiai. Visgi didžiausia teritorijos, apimančios daugiau nei 84 ha vertybė, – šimtamečiai ąžuolai. Pastarųjų čia skaičiuojama daugiau nei 700. Ąžuolai, kurių kamienų skersmuo siekia nuo 100 iki 160 cm, yra ne tik istorinis palikimas.
„Kiekviename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau nei 1 tūkst. skirtingų organizmų rūšių. Dalis jų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose, todėl jų išlikimas priklauso nuo medžių likimo“, – šalia paminklo Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui įrengtoje palapinėje susirinkusius miestiečius sveikino dr. Romas Ferenca.
Kiekviename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau nei 1 tūkst. skirtingų organizmų rūšių.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas drauge su bendraminčiais tądien kauniečiams bandė atskleisti paslaptis, kurias saugo Ąžuolynas.
Retų vabzdžių buveinė
Nieko nelaukęs, vieną jų ištiesė savo delne.
„Susipažinkite, tai – niūraspalvis auksavabalis. Arba – auksinis vabalas. Kodėl? Todėl, kad Europos Sąjunga leidžia labai didelius pinigus jo apsaugai“, – indelį su metališko atspalvio drevių gyventoju viduje, per rankas paleido paskaitos „Seni ąžuolai – retų vabzdžių namai“ lektorius.
Niūraspalvį auksavabalį, anot R.Ferencos, nėra lengva aptikti. Apie jų buvimą drevėje galima spręsti iš netiesioginių požymių – lervų ekskrementų. Visgi patikimiausias būdas nustatyti kuriuose konkrečiai medžiuose gyvena vabalai – feromoninės gaudyklės. Įmetus feromono kapsulę į vidų, jos kabinamos ant medžio.
Iki šeštadienio pietų į gaudyklę įkrito du niūraspalviai auksavabaliai.
Tiesa, tai ne vieninteliai vabalai, kurie slepiasi senuosiuose ąžuoluose. Skaičiuojama maždaug apie dešimt retų rūšių, kurios buvo aptiktos ar vis dar aptinkamos Ąžuolyne.
„Aštuoniataškis auksavabalis, elniavabalis, marmurinis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis, ąžuolinis skaptukas“, – smalsuolių akivaizdoje pirštus lenkė R.Ferenca.
Žmogus – medžių draugas
Kodėl seniems ąžuolams reikia žmogaus pagalbos? Į šį klausimą miestiečiams atsakė Lietuvos arboristų asociacijos vadovas Renaldas Žilinskas.
„Senas medis – ne aksesuaras kieme ar parke, o vertybė su visa eko sistema. Nestatykite šalia pašiūrių ar pagalbinių pastatų, nes tada turėsite ne gamtos paminklą, o tiesiog mirštantį medį“, – keisti požiūrį kvietė specialistas.
Budri akis pastebės, kad parke nemaža dalis ąžuolų stovi betonuotomis drevėmis. Toks medžių gelbėjimo būdas, anot R.Žilinsko, jau atgyvena. Mokslininkai ištyrė, kad pūvančio medžio vidus turi natūraliai vėdintis, tuo metu betonas to neleidžia daryti.
„Žmogaus pagalba medžiams būtina, tačiau ji turi būti minimali. Galima atlikti lajaus redukciją. Galima tvirtinti lynais arba dinaminėmis jungtimis“, – pastarasis būdas, specialisto manymu, pats efektyviausias.
Kol R.Žilinskas pasakojo apie žmogaus ir medžių bičiulystę, visi norintys galėjo iš arčiau dirstelėti į ąžuolus. Drąsiausieji gi buvo kviečiami apsijuosti arboristine įranga ir kilti į viršų.
Naujausi komentarai