– Pradėkime nuo pradžių. Abu su vyru vadinate save žemkiečiais – dviem miškininkais, pamilusiais vienas kitą dar studijų metais, kai mokėtės tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Ar nuo studijų krypties ir kilo noras gyventi arčiau gamtos, miško?

– Vyras kilęs iš Joniškio. Aš – tikra kaunietė, užaugau Akademijos miestelyje. Priešingai nei vyras, pagal specialybę miškininke niekada nedirbau. Gal tas noras gyventi arčiau gamtos labiau prigimtinis? Gal daugiau dėl vaikų? Norėjosi ramybės, atotrūkio nuo miesto šurmulio ir kitokio gyvenimo savo vaikams. Nenorėjau, kad jie būtų užsidarę bute. Būdavo liūdna žiūrėti į tuos, kurie tik prie telefonų, prie planšečių… Norėjome, kad jų vaikystė būtų panašesnė į mūsų, kai daug laiko leisdavome lauke.

– Kas jums iškyla prieš akis išgirdus žodį „namai“?

– Tokia jauki vieta, kurioje yra namų židinys ir šeima. Šiandien tokią vietą ir tokius namus jau turime Sundakų kaime. Kadangi prieš tai teko gyventi ir su tėvais, ir nuomojamame bute, ir mažame kambarėlyje užsienyje, visada svajojome apie savo kampą – erdvų ir dar gamtoje.

Originalūs: papuošalai su žolynais ir juvelyrine derva, kaip ir grožybės iš ragų, – Sigitos hobis, virtęs vienu iš darbų. / S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto prieš septynerius metus tas kampas nebuvo toks gražus kaip dabar. Ar tiesa, kad vietiniai iš jūsų juokėsi, vadino jūsų pirkinį – sklypą su dviem sutrešusiais trobesiais – užmiršta vieta?

– Tiesa. Radome skelbimą internete. Sudomino, kad prie sodybos siūlė net 12 ha žemės sklypą. Mes juk norėjome erdvės! Pirmasis vaizdas iki šiol stovi akyse: ant kalno – dvi varganos lūšnelės, senas sodas. Su vyru susižvalgėme: pajautėme, kad tai mūsų vieta. Kaip du miškininkai, iš pradžių pasisodinome 3 ha mišką, pasidarėme daržą, išsikasėme tvenkinį, o tik paskui ėmėmės namo statybos, nes ten rasti trobesiai buvo visiškai sutrešę. Nieko nepavyko panaudoti. Žodžiu, du buto žmonės atėjo į kaimą nelabai įsivaizduodami, ką daro.

– Šiandien Sundakų vienkiemyje gyvena...

– Pradėsiu nuo vyro Vaidoto, nes jis prie šitų namų statybos labai daug prisidėjo. Gal net didžiąją dalį jų pastatė savo rankomis, netaupydamas nei savo energijos, nei fizinių jėgų. Vaidotas ne tik auksarankis, bet ir medžiotojas, įnirtingas ragų ieškotojas. Iš to gimė mano naujoji veikla – papuošalų gamyba. Kuriu juos iš augalų, elnių ragų ir net gyvūnų dantų. Žmonės sako, kad mano apdirbti jie labai primena gintarą.

Anksčiau vedžiau radijo laidas, o dabar namuose turiu įsirengusi mažytę garsinimo studiją ir joje garsinu reklamas. Tiesa, kai prieš trejus metus vyresnėlei dukrai medikai nustatė pirmojo tipo cukrinį diabetą, ėmiausi dar vienos veiklos. Iš pradžių buvau „Diabeto IQ“ klubo savanorė, paskui tapau Kauno „Diabeto IQ“ vadove. Stengiamės palengvinti žmonių, sergančių diabetu, kasdienybę ir padėti jiems integruotis visuomenėje.

Išsvajotieji: vietoj sutrešusių trobesių šiandien Sundakų vienkiemyje stovi nauji namai – erdvūs, su dideliu kiemu mergaitėms. / S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Beliko supažindinti su dukromis, kurių mokslams, apsigyvenę vienkiemyje, parinkote Jiezno gimnaziją, ten radote ir vaikų muzikos mokyklą. Abi mergaitės mokosi groti pianinu. Ar turite jį sodyboje?

– Taip! Ilgai rinkausi ugdymo įstaigą tarp Birštono, Jiezno, Prienų ir Stakliškių, kol galiausiai nugalėjo už 11 km nuo namų esanti Jiezno gimnazija.

Vyresnėlė, vienuolikos Barbora, – ne pagal metus protinga. Daug skaito, giliai mąsto. Kaip reagavo į savo ligą? Žinote, kai vaikui devyneri ir jis išgirsta nepagydomos ligos diagnozę, tai skamba daugiau kaip žaidimas, kurio taisyklių ir rimtumo jis dar iki galo nesuvokia. Barbora tuo metu sulaukė daug dėmesio iš aplinkinių, pasijautė labai ypatinga ir gal tik po gero pusmečio suprato, kad jos liga niekur nedings. Štai tada teko išgyventi kur kas sunkesnį periodą, išmokti į gyvenimą žvelgti pozityviau.

Aštuonerių Milda – tikras gyvsidabris. Visada geros nuotaikos ir labai mėgsta muziką. Kaip jau sakiau, abi dukros groja pianinu.

Kartais žmonės klaidingai galvoja, kad jie kuriami iš sumedžiotų gyvūnų ragų. Nebūtinai. Juk elniai kiekvieną pavasarį patys meta ragus.

Negaliu nepaminėti ir dar vieno mūsų šeimos nario, kuris vyresnis už mergaites, – tai mūsų jorkšyras Guziukas, kuriam keturiolika metų. Vadiname jį kaimo karaliumi. Ponulis ne visada ir į lauką nori eiti: kartais mieliau lieka ant savo pagalvėlės ir gyvenimą stebi minkštai pro langą.

– Atsikraustę į kaimą nenorėjote tapti kaimiečiais. Neužsiveisėte didelio ūkio, kilometrinių daržų. Abu vairuojate automobilį, kada užsimanote, lekiate pasižmonėti į Kauną, pasikultūrinti į sostinę. Atrodo, visi laimingi. O gal ne?

– Na, dėl tų daržų… (Juokiasi.) Iš pradžių buvo visko. Tik prieš keletą metų supratau, kad reikia sodinti tiek, kiek patys suvalgome.

Klausiate, ar niekada nesigailėjome savo sprendimo? Tikrai ne. Nes ta ramybė, kai išeini į lauką ir paukšteliai čiulba, yra kažkas stebuklingo! Gal kad aš pati esu tokia meniška siela? Nei man, nei vyrui, nei dukroms niekada netrūko miesto šurmulio, kurį automobiliu vienas, du ir pasieki.

Truputį neramu pasidarė tik tuomet, kai diabetu susirgo Barbora. Maniau, kaip reikės greitai pasiekti Kauno klinikas?! Žodžiu, kaime yra pranašumų, yra ir trūkumų, bet jei klausiate, ar norėčiau vėl gyventi mieste, – tikrai ne! Net ir dėl mūsų prastų kelių, kai juos užsninga arba smarkiai prilyja.

Niam: jaunosios daržininkės ką tik prisiskynė po salotų puokštę pietums. / S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sesės nesiskundžia, kad į vienkiemį negali pasikviesti draugų, kad trūksta bendraamžių kompanijos, žaidimų?

– Kadangi daug keliaujame, mūsų dukros su vaikais tikrai prisibūna. Kai jų paklausiame, ar kuri norėtų grįžti gyventi į miestą, nė viena nekelia rankos. Draugų trūkumu irgi nesiskundžia: juk po mokyklos lanko būrelius, kur bendrauja iki soties.

– Įsibėgėja pavasaris. Turbūt kažką sėjate, sodinate?

– Kai kėlėmės gyventi į kaimą, su vyru iš anksto sutarėme, kad neturėsime didelio ūkio, kuris mus varžys ir neleis keliauti taip, kaip buvome įpratę. Tačiau vos apsigyvenome, labai knietėjo ir to žemės ūkio paragauti. Iš pradžių daržą pasidariau neproporcingai didelį, tad porą metų ariau. Šiandien turime tik šiltnamį, kuriame jau auga ridikėliai, salotos ir kitos pavasarinės gėrybės.

Žolę nušienauja robotukas vardu Bronius (dar vienas mūsų šeimos narys), sodas auga savaime – tai tiek ir tų žemės darbų. Užtai didžiąją laiko dalį galiu atiduoti Kauno diabeto klubui ir papuošalų gamybai.

– Smalsu, kaip šovė į galvą mintis užsiimti kūryba ir dar tokia originalia?

– Jau gyvendama bute labai mėgau vaikščioti po gamtą, rinkti visokius pievų augalėlius, o jų prisirinkusi vis sukau galvą, kaip sustabdyti laiką, kad tie žiedeliai visada išliktų tokie gražūs.

Mano sesuo yra juvelyrė. Gal jos pavyzdys mane pastūmėjo? Pasidomėjusi juvelyrine derva, pabandžiau įstingdyti joje augalus. Vėliau kilo noras paskutinėti vieną vyro rastą ragą (kaip jau sakiau, jis renka elnių ragus). Pats veiksmas man priminė vaikystę – ypač kiaušinių marginimą prieš Velykas. Mūsų namuose buvo tradicija juos skutinėti peiliuku.

Mįslė: gyvenant kaime, pasakas galima sekti gyvai. Ar atspėsite, koks galėtų būti šitos pasakos pavadinimas? / S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pabandėte ant rago tarsi ant kiaušinio skutinėti raštus?

– Ne tik raštus. Pamėginau išgauti skirtingas papuošalų formas, spalvas. Vienos rago vietos yra baltesnės, kitos – tamsesnės. Iš pradžių norėjau ką nors gražaus sukurti medžiotojų žmonoms, nes, kiek teko domėtis, papuošalai iš ragų daugiausia skirti vyrams. Taigi, iš pradžių palepinau medžiotojų žmonas, o paskui išdrįsau savo darbų pasiūlyti ir platesniam vartotojų ratui, ėmiau dalyvauti mugėse, susikūriau interneto puslapį.

Ne visiems mano papuošalų konceptas yra priimtinas. Kartais žmonės klaidingai galvoja, kad jie kuriami iš sumedžiotų gyvūnų ragų. Nebūtinai. Juk elniai kiekvieną pavasarį patys meta ragus. Todėl dauguma mano papuošalų kurti būtent iš numestų ragų.

Kai kurie žmonės nori, kad kažką pagaminčiau būtent iš jų sumedžiotų trofėjų. Ypač gražūs papauošalai iš gyvūno dantukų. Jei nežinotum, manytum, kad gintaras. Gal mintis, kad papuošalas pagamintas iš gyvūno dantų, gali kiek šokiruoti, bet, mano galva, pagerbiant sumedžiotą gyvūną, reikėtų panaudoti viską – kaulus, ragus, dantis. Juk būtent iš jų žmonės senovėje ir gamindavo papuošalus.

– Ar šiame darbe reikalingi specialūs įrankiai? Juk, spėju, elnio rago ar bebro danties plika ranka neišraižysi?

– Teisybė. Reikia specialaus graviruoklio: darbas su peiliuku pareikalautų labai daug fizinės jėgos. Sunkus tai procesas. Rago dulkės nelabai draugiškos žmogaus plaučiams. Net ir dėvėdama specialią kaukę, jaučiu, kaip ilgiau padirbus dulkės nusėda į organizmą. Todėl turiu daryti pertraukas.

Beje, savo rastų ragų vyras man gadinti neduoda. Ateityje svajoja statyti pirtį, o priepirtyje žada įrengti jų ekspoziciją. Todėl siūlo man pačiai eiti ragauti.

Laimei, mano papuošalams daug rago nereikia. Kai ką vyras duoda, kai ką pačiai pasiseka rasti, kai ką padovanoja medžiotojai. Juokauju, kad papuošalų gamyba iš ragų šiek tiek primena odontologo kabinetą. Skirtumas tas, kad kai mums gręžia dantį – pila vandenuką, o mano graviravimo procese vien dulkių debesys.

Su vėjeliu: Gavorkų šeima save vadina aktyvaus poilsio mėgėjais – per atostogas krauna kuprines ir keliauja ne tik po Lietuvą. / S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių gėlyčių inkliuzai juvelyrinėje dervoje atrodo gražiausiai?

– Juoksitės, kai išgirsite… Man gražiausiai atrodo visokios piktžolės. Dar pirmieji, tik tik besikalantys pavasariniai lapeliai. Ypač mėgstu ąžuolo lapus ir klevo pumpurus. Ypač tuos pirmuosius, nes jie yra mažyčiai, smulkučiai… Esu minimalistė, mėgstu mažyčius papuošalus, nedidelius inkliuzus. Gėlės man gražios visos. Dažnai vaikštau savo vienkiemio laukais – kartais viena, kartais su dukromis. Ten prisirenku pačių nuostabiausių žiedų papuošalams.

– Ar reikia kuo skubiau lieti ant jų dervą, kol gėlės nenuvyto?

– Atvirkščiai. Pirmiau augalus reikia gerai išdžiovinti. Kai jų prisidžiovini labai daug, kitas žingsnis – ieškoti, kurie išliko gražiausi. Dar vienas iššūkis – gražiai užlieti juos derva, kad nepakliūtų kokia dulkelė ar oro burbuliukas. Nelengvas tai darbas: penkis papuošalus sugadini ir tik vienas išeina tobulas.

S. Gavorkienės asmeninio archyvo nuotr.

– Tobulų papuošalų jau prisižiūrėjau jūsų feisbuke, o kaip atrodo tobulas jūsų šeimos laisvalaikis?

– Anksčiau ekspromtu susikraudavome kuprines ir leisdavomės į kelią. Dabar yra lygiai tas pats, tik kuprinių daugiau, nes tenka įsidėti nemažai diabeto priemonių.

Kartais dukros užsimano į kino teatrą, kartais – paslidinėti į „Snow areną“, kartais žygiuojame savo miškais, o kartais skrendame paturistauti į kitus kraštus. Būtent turistauti, nes mums labiausiai patinka aktyvus poilsis. Džiaugiamės, kad ir dukros neprotestuoja, įveikia po 15–20 km kiekvieną dieną. Sekmadieniais turime tradiciją susėsti prie vieno stalo ir valgyti tėvelio pagamintus keptus varškėčius.

– Kokio mitybos plano šiandien laikosi jūsų šeima, kai Barborai galbūt reikia specialaus meniu?

– Niekas drastiškai nepasikeitė. Visada maitinomės sveikai – daržovės, žvėriena, miško gėrybės ar žuvis iš savo tvenkinio. Susirgus dukrai beveik atsisakėme tik baltų miltų (maišome juos su viso grūdo). Barbora juokiasi, kad jai susirgus diabetu namuose kaip tik atsirado kur kas daugiau saldumynų, nes, krintant cukrui, jį reikia pakelti.