Pagalbos reikėjo visur

„Šauliai, kiti savanoriai išgelbėjo ne tik reanimacijos, bet ir planinės pagalbos sistemos darbą“, – dėkoja jiems Vilniaus Santaros klinikų COVID-19 reanimacijos skyriaus vedėjas Albinas Kalimavičius.

Pasaulį užgriuvus naujam koronavirusui pacientų skaičiai augo, užkratas neaplenkė ir medikų – kas patys užsikrėtė, kas turėjo kontaktą su sergančiaisiais ir privalėjo izoliuotis. Padėti atskubėjo ne tik medicinos studentai, būsimos slaugytojos, bet ir šauliai. O juk reanimacijos skyrius, pasak gydytojo, kaip koks kosminis laivas, ir į jį staiga atėjo visiškai jame nemokyti dirbti neprofesionalai. Bet jie buvo kupini motyvacijos, noro padėti.

„Kilo ne tik daug iššūkių – išmokyti neprofesionalus taisyklių, kad neperneštų infekcijos, bet ir medicinos etikos klausimų: kaip jie žiūrės į mirtį – juk reanimacijos skyriuje gydomi patys sunkiausi pacientai“, – pasakoja A.Kalimavičius.

Bet, neatsidžiaugia jis, šauliai – labai organizuoti ir motyvuoti, tad jie per savaitę išmoko to, ko atėję į reanimaciją slaugytojai įprastu laiku mokomi tris–keturis mėnesius. Jie atliko slaugytojų padėjėjų funkciją – ką reikia atnešdavo, paduodavo, nustumdavo lovas, taip atlaisvindami specialistų rankas, kad šie galėtų padėti sunkiausiems COVID-19 pacientams.

Raudonojo Kryžiaus ir kitų organizacijų savanoriai išgelbėjo ne tik COVID-19 reanimacijos, bet ir planinės pagalbos sistemos darbą. Be papildomų rankų nebūtų apsiėję ir vakcinavimo centrai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Susitvarkyti kartu su nauju koronavirusu užgriuvusiais naujais darbais pajėgumų pritrūko ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC). Jo vyriausioji specialistė Agnė Klinovskytė primena, kad NVSC ėmė tikrinti atvykstančiuosius į oro uostus, reikėjo stebėti užsikrėtusiuosius, atsekti jų kontaktus, atsakinėti į skambinančiųjų klausimus. „Visa laimė, kad talkino Raudonasis Kryžius, maltiečiai, Šaulių sąjunga“, – dėkingumą reiškia A.Klinovskytė.

Savanoriai kartu su NVSC darbuotojais budėjo oro uostuose, prie telefonų – kartais per vieną dieną jie susisiekdavo su 850 žmonių. Savanoriai buvo labai reikšmingas pastiprinimas ir antrosios pandemijos bangos piko metu – pasienio punktuose jie tikrino QR kodus, matavo atvykstantiesiems temperatūrą, vertino, ką priskirti prie turėjusių sąlytį su užsikrėtusiaisiais. Pasak A.Klinovskytės, keičiantis karantino reikalavimams savanoriai buvo apmokomi atlikti vis naujas funkcijas, ir puikiai su tuo susitvarkė.

Savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius prisimena, kaip pandemijos pradžioje daugumai susirgus ar po kontaktų su užsikrėtusiaisiais iš sistemos pasitraukė nemažai medicinos, socialinių darbuotojų, jie ėjo į kovą su virusu tarsi plikomis rankomis: trūko apsaugos priemonių – kaukių, pirštinių.

„Matėme, kad neišsiversime be savanorių pagalbos. Nemažai žmonių ėmė siūlytis padėti. Kavinės savininkas – maitinti medikus ar ką nuvežti, nupirkti. Kiti ėmė rinkti lėšas paramai, pirkti medikams reikalingą įrangą. Buvo ir pavienių verslo iniciatyvų – paremdavo konkrečią ligoninę ar atveždavo savo gaminamų čiužinių“, – vardija M.Sinkevičius. Pasak jo, vyravo vienybė ir susitelkimas, į kitą lygį pakilo santykiai tarp valdžios, savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų, pavienių asmenų, visi pradėjo vieni kitais labiau pasitikėti.

Į savanorišką veiklą žmonės būrėsi ir pakviesti šimtamečių organizacijų, ir savanorystės „startuolių“ ar savo bendruomenių.

Kilo ne tik daug iššūkių – neprofesionalus išmokyti taisyklių, kad neperneštų infekcijos, bet ir medicinos etikos klausimų: kaip jie žiūrės į mirtį.

Patyrę – visuose postuose

„Šauliai visą pandemijos laiką buvo įvairiose pozicijose – ligoninėse, keliuose, oro uostuose, kur tik reikėjo pagalbos. Be baimės atliko pareigą ten, kur grėsė užsikrėsti koronavirusu, stovėjo kartu su policija keliuose per Velykas, kai buvo apribotas judėjimas tarp savivaldybių“, – pasakoja Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Albertas Dapkus.

Per savo daugiau kaip šimtmečio istoriją ši savanoriška organizacija yra sukaupusi gilias savanorystės, pilietiškumo, patriotizmo tradicijas, kaip ir taip pat ilgiau nei šimtmetį gyvuojantis Lietuvos Raudonasis Kryžius. Ši organizacija turi apie 500 nuolatinių savanorių, kurie rūpinasi seneliais, pabėgėliais, moko teikti pirmąją pagalbą, dirba vaikų dienos centruose. Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė pasakoja, kad prasidėjus pandemijai supratę, kad ligtoliniai darbai ne tik niekur nedings, bet reikės dar daugiau rankų – juk seneliai visai negalės išeiti iš namų. O pagalbos reikės ir kitur.

„Pakvietėme prisijungti naujus savanorius, ir per tris–keturias dienas atsiliepė daugiau nei 1 300 – kai bėda, mokame susitelkti. Pradžia buvo atsargi: ligoninėse jautėsi netikrumas – kas tie savanoriai, ką įsileisime į ligonines. Bet požiūris pasikeitė, kai pamatėme, kad Raudonojo Kryžiaus savanoriai – įmonių vadovai, teisininkai, kultūrininkai – pilietiški, sąmoningi žmonės, kurie ieškojo galimybės padėti. Kai iš Ukmergės savivaldybės paskambino ir pasakė, kad jiems mūsų reikia, naują Raudonojo Kryžiaus skyrių sukūrėme per tris dienas“, – pasakoja K.Meidė.

Nebuvo lengva sureguliuoti 1 300 savanorių darbą. Pasak K.Meidės, jei tai būtų įmonė su tiek darbuotojų, būtų visa valdymo struktūra. O čia reikėjo suvaldyti tokį skaičių žmonių, sudėlioti grafikus, kaip žinoma, savanoriai negali dirbti visą laiką – jie turi savo tiesioginį darbą, bet reikia tesėti duotus pažadus padėti. Organizacijos vadovė dėkoja skautams, kurių pagalba organizuojant savanorių darbą labai padėjo.

Šiandien apie 1 tūkst. Raudonojo Kryžiaus savanorių dirba keturiolikoje vakcinacijos centrų visoje Lietuvoje. Jie reguliuoja besiskiepijančiųjų srautus, užpildo dokumentus, atsakinėja į klausimus, konsultuoja telefonu – atlieka darbą, kuris atimtų laiką iš profesionalų.

Pandemijos ištiktiems žmonėms telkėsi padėti ir maltiečiai, Carito bendruomenė, skautai, kitos organizacijos. Bet krizė įžiebė ir savanorystės startuolių.

Savanorių startuolis

Nacionalinio savanorių koordinacinio tinklo „Stiprūs kartu“ vadovė Inga Naruševičiūtė jų organizaciją vadina savanorystės startuoliu. Pasak jos, „Stiprūs kartu“ nėra ko lygintis su šimtametėmis organizacijomis, turinčiomis ilgametę patirtį ir savanorių rezervą. Bet savanorystės startuolio istorija – įkvepianti.

Nacionalinis savanorių koordinacinis tinklas „Stiprūs kartu“ save vadina savanorystės startuoliu. Nuo idėjos iki starto jiems teprireikė dviejų dienų, tiksliau, dviejų dienų ir naktų. (P. Paleckio/Fotobanko nuotr.)

Nuo idėjos iki starto jiems teprireikė dviejų dienų, tiksliau, dviejų dienų ir naktų. Pernai kovo 16-ąją, kai buvo paskelbtas karantinas, susirinko šaulių „Pelėdų“ skyrius su vedliu Edmundu Jakilaičiu priešaky ir nusprendė, kad reikia veikti. „Pakvietė ir mus, dirbančius renginių organizavimo įstaigoje, nes mes pratę veikti greitai, numatyti tam tikras rizikas. Po dviejų dienų ir naktų grupė pradėjo veikti. Ačiū skautams, kuriuos pasitelkėme į pagalbą – jie turi didelę patirtį ir davė patarimų“, – pasakoja I.Naruševičiūtė.

Susikūrė tinklalapį, pradėjo viešinimo kampaniją, paskelbė skambučių linijos numerį norintiems tapti savanoriais. Registravimosi formoje reikėjo nurodyti, kokioje srityje kas galėtų teikti pagalbą. Po keturių dienų užsiregistravusių savanorių jau buvo 1 400. Labai pagelbėjo įvairūs žinomi žmonės, kurie viešino „Stiprūs kartu“ liniją. Visoje Lietuvoje prie iniciatyvos jungėsi vis daugiau savanorių.

„Krizė mobilizuoja žmones. Buvome maloniai nustebinti, kiek daug savanorystės savyje atradome, nors, palyginti, pavyzdžiui, su Austrija, kur nuo mažens žmonės rengiami tokiai veiklai, esame naujokai. Įvairaus amžiaus žmonės siūlė pagalbą: vaikai – pavedžioti senjorų šuniukus, senjorai – padėti kitiems senjorams“, – pasakoja I.Naruševičiūtė.

Užklupus pandemijai žmonės buvo pasimetę, išsigandę – skambino, o „Stiprūs kartu“ pildė pagalbos prašymus. Sulaukė ir daugybės siūlančiųjų pagalbą. Kavinės, ūkininkai, pavieniai žmonės siūlė medikams maisto, apsaugos priemonių, kurių tuo metu labai trūko, o savanoriai rūpinosi logistika. Kadangi pagalbos reikėjo ir medikų šeimos nariams, namie likusiems jų vaikams – tai dauguma padėjo jiems mokytis nuotoliniu būdu, pristatydavo maisto. Bendradarbiaudami su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija „Stiprūs kartu“ rūpinosi kompiuterių nuotoliniam mokymui surinkimu ir pervežimu į mokyklas. Pasitaikė ir kuriozinių prašymų – padovanoti šaldytuvą, pergabenti avis iš vienos ganyklos į kitą, surasti liudininkų vestuvių ceremonijai.

Baigiantis pirmam karantinui „Stiprūs kartu“ atsisveikino su savo savanoriais, bet rudenį vėl paragino juos grįžti, atsiliepusių buvo apie 7 tūkst. „Buvo aišku, kad krizė ilgalaikė, tad stengėmės, kad savanoris, kuris padeda konkrečiam žmogui, palaikytų su juo tiesioginį kontaktą, o šis galėtų skambinti tiesiai jam. Sukūrėme partnerystės tinklą tarp savanorio ir žmogaus, kuriam reikia pagalbos. Taip sumažėjo centralizuotų skambučių srautas“, – patirtimi dalijasi I.Naruševičiūtė.

Buvo matyti, kad ligoninėms trūksta įrangos, tad po 2020-ųjų Kalėdų „Stiprūs kartu“ per porą dienų sumanė naują iniciatyvą: savo tinklalapyje sukūrė atskirą skiltį, kur, bendradarbiaudami su Sveikatos apsaugos ministerija, sudėliojo visoms Lietuvos ligoninėms trūkstamos įrangos sąrašą, o įmonė ar atskiras žmogus galėjo pasirinkti, kuriai ligoninei ką nupirkti ir padovanoti. „Geros valios žmonių antplūdis buvo didžiulis, ir ši programa tebeveikia ir dabar“, – džiaugiasi savanorystės startuoliu save vadinančio sambūrio vadovė.

Išmanusis legionas

„Gedimino legioną“ turbūt galima vadinti išmaniosios savanorystės sambūriu. Jo debiutas įvyko dar tada, kai niekas nė nenujautė, kad pasaulį gali ištikti tokia pandemija. 2019-aisiais grupei vilniečių kilo sumanymas atlikti hibridinį miesto atsparumo testą, kuriame būtų patikrinta, kokią savanorių, galinčių prisidėti fizine pagalba ar žiniomis, auditoriją galima surinkti kritiniu miestui atveju. „Gedimino legiono“ legionierius Simas Sodys pasakoja, kad paskelbus savanorių paiešką atsiliepė daugybė vilniečių, į pagalbą atėjo Raudonasis Kryžius, šauliai – patarė, kaip koordinuoti savanorius, paskirstyti jiems užduotis.

„Pasitelkėme IT specialistus, analitikus, dronų entuziastus, siūlėsi net narai, bet neradome jiems užduoties. Pratyboms sutelkėme didelį intelektinių ir fizinių jėgų resursą – per savaitę ar dvi surinkome daugiau nei 70 savanorių. Simuliavome avarinę situaciją, taip patikrindami, kaip reaguojant į panašias krizes galima pasitelkti technologijas, panaudoti dronus, atstatyti sutrikusį interneto ir telefonų ryšį, perimti melagingus pranešimus ir pan.“, – S.Sodys pasakoja, kad taip ir gimė „Gedimino legionas“, kurį prireikus galima pasitelkti į pagalbą.

Tada nė nemanė, kad to prireiks labai greitai – po pusmečio atėjo pirmoji COVID-19 banga. S.Sodys buvo miesto Ekstremalių situacijų valdymo centro narys, ir pirma kilusi mintis buvo, kad užtikrinant visas būtinas veiklas reikia pasitelkti savanorius. Per porą dienų prie ką tik sukurtos paskyros prisijungė 2 tūkst., po poros savaičių jų buvo jau 4,5 tūkst. Reikėjo skirstyti, kur ką galima nukreipti, taip pat įvertinti visus niuansus: savanoriai galėjo prieiti prie jautrios informacijos, tad jų buvo paprašyta patvirtinti savo tapatybę.

130 „Gedimino legiono“ savanorių, ir ne tik iš Lietuvos, padėjo sprendžiant duomenų analitikos ir programavimo uždavinius. Kiti mokė mokytojus dirbti nuotoliniu būdu. Bepiločių orlaivių entuziastai išbandė, jei prireiktų, informacinių skrajučių mėtymą, krovinių, pavyzdžiui, mėginių pristatymą. To neprireikė, bet dronai padėjo išspręsti viešųjų erdvių stebėjimo problemą. Kai buvo priimti apribojimai būriuotis viešosiose erdvėse, per dvi dienas legiono nariai įsteigė dronų valdymo centrą ir jais stebėjo situaciją. Pastebėjus pažeidimą dronas garsiniu tekstu įspėdavo žmones. „Suskaičiavome, kad, jei tai būtų reikėję užtikrinti fizinėmis priemonėmis, būtų kainavę 900 tūkst.–1,3 mln. eurų, o pasitelkdami dronus stebėjome visą Vilnių nuo ryto iki vakaro“, – lygina S.Sodys.

„Gedimino legiono“ savanoriai padėjo ir sprendžiant duomenų analitikos, programavimo uždavinius, ir mokė mokytojus dirbti nuotoliniu būdu, ir dronais stebėjo viešąsias erdves.

„Gedimino legiono“ savanoriai dirbo ir kitus darbus – vežiojo medikus ir reagentus į patikros punktus, padėjo gydymo įstaigoms, rūpinosi gyvūnų pavedžiojimu, su sostinės naktiniais klubais ir barais surengė kalėdinę akciją – norėdami pradžiuginti vežė šiltą maistą medikams, policijos pareigūnams ir per šventes karštuosiuose taškuose dirbantiems žmonėms.

Beje, „Gedimino legionas“ save jau išbandė ir tarptautinėje erdvėje – dirbo tarptautinėje savanorių komandoje Ukrainoje padėdami apsiginti nuo kibernetinių atakų.

Negalima piktnaudžiauti

Pandemijos akivaizdoje spontaniškai susitelkė tūkstančiai savanorių. „Būtina įvertinti jų patirtį ir sukurti mechanizmus, skatinančius savanorystę“, – Seime surengtoje konferencijoje, kur apie savo patirtį ir pamokas ateičiai dalijosi savanoriai, pabrėžė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.

Nemažai žmonių ėmė siūlytis padėti. Kavinės savininkas – maitinti medikus ar ką nuvežti, nupirkti. Kiti ėmė rinkti lėšas paramai, pirkti medikams reikalingą įrangą. Buvo ir pavienių verslo iniciatyvų.

Žinoma, valstybė negali turėti tokią gausią profesionalų atsargą, kiek gali prireikti krizės atveju, bet turi turėti pasirengusius kartu dirbti partnerius. Tad, pasak Raudonojo Kryžiaus vadovės K.Meidės, pandemija iš tiesų išmokė, kad ištikus krizei nebūtų tokio didžiulio streso per naktis organizuojant ir apmokant savanorius, jei jų organizacija turėtų daugiau nei 3 tūkst. parengtų žmonių ir jų rezervą, kurį prireikus per trumpą laiką būtų galima aktyvuoti.

O tokių atvejų gali būti daugybė – ne tik užklupus pandemijai, bet ir esant tokiai krizinei situacijai kaip Alytaus gaisras, nutikus nelaimei Astravo atominėje elektrinėje ar prireikus atremti kibernetines atakas. Savanorių pagalbos reikia ir pandemijos pasekmėms mažinti, visų pirma, labiausiai pažeistų visuomenės grupių fizinės ir psichinės sveikatos, švietimo praradimams atstatyti.

„Pilietiškų žmonių labai daug, neabejoju, jie suremtų pečius. Bet Raudonajam Kryžiui ar šauliams reikia žinoti krizinių situacijų planus, kokia mūsų vieta juose, kaip turime būti tam pasirengę, kad nereiktų to padaryti per parą, kam galėjome pasirengti iš anksto“, – pabrėžė K.Meidė, atkreipdama dėmesį, kad savanoriškos organizacijos negali parengti ir laikyti rezerve tokį būrį žmonių vien iš privačių aukotojų lėšų. Valstybė turi padėti savanoriams būti pasirengusiems, o kai reikės, jie tikrai padės. Ir kiti konferencijos dalyviai priminė, kad valstybė turi ir infrastruktūrą, ir specialistų, kurie apmokytų savanorius iš anksto ir ne vienkartiniuose mokymuose.

K.Meidė pastebi, kad, pakvietus prisijungti naujus savonorius, per tris keturias dienas atsiliepė 1,3 tūkst. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Gedimino legiono“ legionieriaus S.Sodžio manymu, norint išlaikyti pandemijos metu suburtus savanorius, reikia planuoti įdomią, juos įtraukiančią veiklą ne tik krizės metu – organizuoti  pratybas, pasirūpinti, kad jie gautų įvertinimą atlikę tam tikras veiklas.

Bet reikia neužmiršti ir to, kad savanoriai – dirbantys žmonės, tad savanorystė atima jų laiką iš šeimų, laisvalaikio. „Lenkiu už tai jiems galvą. Bet negalima piktnaudžiauti, neva kam reikia mokėti, jei savanoriai dirba nemokamai“, – iš patirties sako K.Meidė.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas A.Dapkus taip pat pabrėžia: „Nepakeisime nei mediko, nei policininko, bet galime, privalome ir ateisime į pagalbą ekstremalios situacijos atveju kaip rezervas. Tačiau pajutome ir kai kurių institucijų piktnaudžiavimą – savanoriaujate, tai ir čia, ir ten ateikite. Kai kur net teko atsisakyti, suvokiant, kad tikrai gali susitvarkyti ir patys.“

Iki pandemijos savanoriaujančių asmenų tarp Lietuvos gyventojų buvo vos 15 proc. Norvegijoje tokių 28 proc., Austrijoje – maždaug kas antras. Pasauliniame gerovės indekse pagal pilietinio ir socialinio dalyvavimo rodiklį Lietuva tik 142 vietoje tarp 167 valstybių. 2019 metais „Vilmorus“ apklausoje pusė respondentų sakė nei savanoriaujantys, nei ketinantys tai daryti.

„COVID-19 pakeitė pasaulį, taip pat ir mus – šiandien statistika būtų kitokia. Tie, kurie pradėjo savanoriauti pandemijos metu, šiandien sako – duokite pastovios veiklos. Reikia įtraukti jaunimą į savanorystę, kad šie mokytųsi skirti savo laiką pagalbai“, – Raudonojo Kryžiaus vadovė K.Meidė tikisi, kad savanorystės banga Lietuvoje neatslūgs. Bet tam reikia, kad savanoriai būtų prisimenami ne tik krizių metu.