Kauno architektūros festivalis paliks itin ryškų pėdsaką – albumą "Kauno tarpukario architektūra". Tai bene pirmoji iliustracijų odė smetoniškiems namams, galbūt prišauksianti jiems deramą dėmesį?

Aukso amžius nesugrįš

Daugiau kaip 200 surištų puslapių skirti laikinosios sostinės architektūrai pastebėjus, kad jokio leidinio, apžvelgiančio vertingiausią Kauno architektūrą, nėra.
"Kodėl taip yra? Nežinau. Gal tai niekam neįdomu? Leidinių apie Kauno fortus ar Vilniaus baroką yra", – kalbėjo naujojo leidinio koncepcijos autorius, redaktorius ir leidėjas, Kauno architektūros festivalio iniciatorius architektas Gintaras Balčytis.

Jo nuomone, ir Kauno valdžiai priklausytų rūpintis miesto įvaizdžiu. Kita vertus, nebūtina kaskart keiksnoti valdžią, galima patiems imtis iniciatyvos. "Mes ėmėme ir padarėme. Pinigai yra antrinis dalykas. Jei idėja gera, finansavimas atsiranda", – savo pavyzdžiu įrodė G.Balčytis. Leidinį jis būtinai įteiks kultūros ministrui, o galbūt ir šalies Prezidentei.

"Mano įsitikinimu, moderniosios tarpukario architektūros koncentracija nedidelėje teritorijoje yra išskirtinis Kauno ženklas. Nesu pesimistas, bet abejoju, kad kada nors Kaunas dar turės šansą padaryti tokį šuolį, kaip per tuos 20 metų. Štai jau praėjo 25 metai po nepriklausomybės atkūrimo ir nieko panašaus kaip tarpukariu mes nesukūrėme", – savikritiškai įvertino G.Balčytis.

Prestižas išliko ir sovietmečiu

Į albumą sudėti tai toli gražu ne visi vertingi 1920–1940 m. statyti objektai. Pastatų, kurie atspindi tarpukario architektūros stilių, preliminariai suskaičiavo G.Balčytis, Kaune yra apie 700, o kuriuos galima laikyti architektūros lobynu, yra apie keli šimtai.

Objektus leidiniui jis atrinko kartu su architektūros istorike Jolita Kančiene ir architekte Asta Prikockiene. Šio laikotarpio architektūros apžvalga ir atskirų objektų aprašymai – tarpukario architektūros žinovės J.Kančienės darbas. Iš viso leidinyje pateikti 83 pastatai – 42 visuomeniniai ir 41 gyvenamasis. "Manau, kad albume esantys objektai atspindi Kauno veidą", – teigė knygos leidėjas.

G.Balčyčio pastebėjimu, daug tarpukario pastatų sovietmečiu buvo gyvenamieji, tad jie vienaip ar kitaip buvo prižiūrimi. "Ir sovietmečiu buvo didžiausias prestižas gyventi centrinėje miesto dalyje, smetoniniame name. Šešėlinėje rinkoje tokiais butais buvo prekiaujama, vyko keitimai su priemokomis. Dabar butai privatizuoti, savininkai dažniausiai rūpinasi vien savo būsto vidumi, o bendromis pastato konstrukcijomis – ne visada", – apgailestavo architektas.

Kadangi šie namai artėja prie 100 metų amžiaus, pasak K.Balčyčio, natūralu, kad tenka keisti langus ar duris. Tik mažai kas galvoja apie restauravimą ar autentikos atkūrimą – pigiau ir paprasčiau dėti pigesnius plastikinius gaminius. "Tai atspindi kultūrinio išprusimo lygį. Būtent todėl ir pristatome tarpukario architektūrą eksponuojančią parodą ir šį leidinį. Norime atkreipti miestiečių dėmesį į tai, ką turime", – argumentavo architektas. Apžiūrėti parodą "Žalgirio" arenoje galima iki spalio 25 d.

Mažiau spalvų – mažiau defektų

Įamžinti vertinguosius Kauno pastatus, prasitarė G.Balčytis, buvo nelengva. Daug kurių pastatų būklė prasta: fasadai, balkonai aptrupėję, apibėgę, išdažyti skirtingomis spalvomis. Dėl to nuspręsta dėti nespalvotas fotografijas, tik kai kurie tinkamai prižiūrėti objektai ar jų detalės pateiktos spalvotos.

"Norėjosi parodyti objektus tokius, kokie jie yra, kad žmonės susirūpintų jų būkle ir ateitimi", – teigė architektas. Specialiai šiam albumui darytose Gintaro Česonio nuotraukose – jokio retušavimo. Taip pat yra panaudotos paties G.Balčyčio ir amžinybėn jau iškeliavusio fotografo Tomo Lopatos seniau darytos kai kurių pastatų fotografijos.

Antra vertus, G.Balčyčiui nesinorėjo akcentuoti, kad visa Kauno tarpukario architektūra yra nušepusi, buvo siekiama ir reprezentatyvumo. "Iš vienos pusės – tai lyg dokumentika, o iš kitos pusės – tai architektūrą pristatanti knyga, todėl buvo ieškoma įvairių rakursų, išrinktos tos nuotraukos, kuriose statinys atrodo geriausiai", – paaiškino jis.

Fotografuoti Kauno tarpukario architektūrą buvo sudėtinga ir fiziškai, nes beveik visus namus bent iš dalies užstoja medžiai. Reikėjo laukti palankių akimirkų, kai medžiai be lapų, kai pastatai neapsnigę. Taigi dalis nuotraukų darytos 2012 m. vėlyvą rudenį, dalis – ankstyvą 2013 m. pavasarį.

Reikia ir kitokio leidinio

"Albumo tiražas nedidelis – tik 600 egzempliorių. Jei reikės, bus paklausa, bus galima išleisti ir daugiau jų. Nemanau, kad ši knyga galėtų būti kiekvieno kauniečio namuose – jos savikaina labai didelė", – garsiai svarstė pašnekovas. Leidinį Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriuje galima įsigyti už 180 litų. Knyga minkštais viršeliais išleista rėmėjų lėšomis.
"Plačiajai publikai turėtų būti išleistas kiek kitoks leidinys, galbūt enciklopedinio pobūdžio, ir jis neturėtų itin brangus", – pridūrė G.Balčytis.

Architekto nežavi dailaus, blizgančio, kietais viršeliais albumo versija. Tokie leidiniai, šyptelėjo pašnekovas, retai vartomi, jie dažniausiai būna dovanojamas suvenyras, kuris padedamas į lentyną ir pamirštamas.

Kauno architektūros festivalio rengėjų išleistas leidinys skirtas besidomintiesiems architektūra, šį meną suvokiantiems gurmanams. "Dėl to ir fotografijos kitokios, ir pateikta pastatų planų", – pagrindė leidėjas.

Albumą bus galima pavartyti Kauno apskrities viešojoje, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bibliotekose. Kadangi daug knygų bus padovanota, parduoti liks nedidelis albumų skaičius.

Knygos leidėjas, architektas Gintaras Balčytis

Per 20 metų Kaunas iš nuošalaus gubernijos miesto tapo valstybės centru, drąsiai keitęs caro imperijos provincijos drabužį į moderniosios Europos "bauhauzo" dvasią, o jaunos valstybės žmonės, taip pat ir architektai, sugebėjo darniai įsilieti į Europos architektūros kontekstą ir reprezentuoti Lietuvą puikiais architektūriniais pasiekimais, tuo kurdami Lietuvos kaip modernios valstybės įvaizdį Europoje.

Paradoksalu, kad kompaktiškoje teritorijoje turėdami susikaupusį moderniosios architektūros lobyną, galintį varžytis su Tel Avivo Baltuoju miestu, Budapešto, Veimaro ar kitų didesnių Europos miestų moderniąja XX a. architektūra, mažai patys ja domimės, propaguojame ir bemaž nesirūpiname. Praktiškai neturime jokio leidinio ar platesnės monografijos, pristatančios ir nagrinėjančios šią architektūrą.

Sugalvojome sukurti Kauno tarpukario architektūros parodą ir išleisti šį leidinį tikėdami, kad tai leis mums patiems pažinti tai, kas padėjo mums tapti moderniosios Europos kultūros ir meno dalimi. Negalvojame, kad lig šiol esantį vakuumą galime užpildyti šiuo leidiniu, tačiau tikime, kad mūsų pastangos bus žingsnis, vedantis šio tikslo link.

Šaltinis: "Kauno tarpukario architektūra", 2013 m.

Kultūros istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius

Per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį ne laikinosios sostinės Prisikėlimo bažnyčia, bet Vilniaus valdovų rūmai buvo simboliniai Lietuvos ženklai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir Tūkstantmečio idėjos beveik visiškai užgožė XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio laimėjimus. Net Prisikėlimo bažnyčios atgaivinimas, jos restauracijos našta buvo palikta parapijai ir miestui, šykštint kiek didesnių valstybės pinigų.

Vadinamasis smetoninės Lietuvos paveldas, jos civilizuojantis ūgtelėjimas ir tos epochos žmogus didesne dalimi liko svetimas. Jis dažniausiai piešiamas su tam tikros ironijos nuotaikomis, it naiviomis utopijomis gyvenęs M.Ivaškevičiaus Madagaskaro herojus.

Kiek visokių žeminančių žodžių per sovietų okupacijos ir posovietinės arogancijos spektaklius buvo pasakyti anos Lietuvos atžvilgiu, ketvirtojo dešimtmečio architektūra šito išvengė. Visą tą laiką kažkaip natūraliai ir pagarbiai buvo suprastas ir vertinamas tas miesto daiktų kūrybos gabumas.

Šaltinis: "Kauno tarpukario architektūra", 2013 m.

Kaunas stiebėsi kitų miestų sąskaita

1914 m. Kaune buvo 96,9 tūkst. žmonių, dauguma jų – Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš miesto, emigravo į Rusiją. 1918 m. Kaune buvo likę tik 18 tūkst. gyventojų, o 1939 m. – jau 154 tūkst. gyventojų, tai yra padaugėjo 8,6 karto. Į naują sostinę, tapusią politikos, ekonomikos ir kultūros židiniu, plūdo gyventojai iš provincijos, daug jaunimo patraukė galimybė studijuoti aukštosiose mokyklose.

1932 m. išleistas įstatymas, nurodantis Laisvės al. ir Vytauto pr. statyti ne mažesnius kaip trijų aukštų namus. Visos Naujamiesčio gatvės, neskaičiuojant anksčiau daugmaž apstatytos Laisvės al., pildėsi statomais gyvenamaisiais namais. Naujos namų išklotinės nusidriekė V.Putvinskio g. Išaugo nauji gyvenamųjų namų kvartalai Žaliakalnyje. Siekiant skatinti statomų namų kokybę, 1935 m. pradėta geriausiuosius premijuoti. Nominacijos buvo įvairios: už gražiausią fasadą, už gražiausią ir patogiausią mūrinį ar medinį namą, už gero namo išorę ir sklypo sutvarkymą ir taip toliau. Premijuotų namų savininkai vienus metus buvo atleidžiami nuo savivaldybės mokesčių.

Svarbiems pastatams projektuoti buvo skelbiami konkursai, valstybinės reikšmės objektams – tarptautiniai. Konkursai didelio atgarsio užsienyje nesulaukdavo – dalyvavo tik vienas kitas svetimšalis. Projektavimas dažniausiai atitekdavo ne pirmų vietų laimėtojams, o užsakovo pasirinktam asmeniui.

Laikinoji sostinė buvo puoselėjama kitų miestų sąskaita. Pavyzdžiui, 1938 m. investicijos į Kauno statybas sudarė 68 proc. visų Lietuvos miestų ir miestelių bendros statybų vertės. Čia susibūrė geriausios projektuotojų ir statybininkų (rangovų) pajėgos. Dauguma trečiajame dešimtmetyje dirbusių specialistų buvo carinės Rusijos aukštųjų mokyklų auklėtiniai. Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio statytojų gretas ėmė pildyti Lietuvos universiteto (VDU) Technikos fakulteto absolventai. Ketvirtajame dešimtmetyje aktyvias kūrybines pozicijas užėmė baigusieji studijas Vakaruose.

Per tarpukario dvidešimtmetį Kauno plotas prasiplėtė 7,1 karto. Vis dėlto miesto plėtra vyko gana savaimingai, nulemta laikinosios sostinės statuso, o ne planingumo. Niekas negalėjo prognozuoti, kiek ilgai Kaunui lemta būti sostine – kokios miesto perspektyvos, kiek jam reikia augti. Be to, Lietuvoje nebuvo urbanistikos specialistų. Miesto centrinė dalis plėtojosi ant XIX a. suformuoto urbanistinio karkaso. Pagal 1847 m. Kauno plėtros Naująjį planą atsirado taisyklingai suplanuotas Naujamiestis, sudalytas dideliais stačiakampiais sklypais. Prie miesto jungiant priemiesčius – Vilijampolę, Šančius, Aleksotą, Žaliakalnį – statybos juose vyko spontaniškai.

Valdiškiems objektams sunku buvo rasti tinkamą sklypą, nes žemės savininkai, sužinoję apie numatomas statybas, smarkiai užkeldavo kainas. Tenkinantis miesto valdomis, visuomeniški pastatai kartais atsidurdavo tolimuose užkampiuose, pavyzdžiui, Meno mokykla, M.K.Čiurlionio galerija. Ilgai ieškota sklypo Universiteto miesteliui, Prisikėlimo bažnyčiai, Klinikoms. Nesutarus dėl kainos, negalėta išpirkti valdos Karo muziejaus sodeliui pratęsti iki Maironio g.

Italų žurnalistas Giuseppe Salvatori, Kaune lankęsis 1923 m. ir 1931 m., po antrojo vizito rašė: "Neįmanoma aprėpti šių naujų karštligiškų statybų – per keletą metų senasis Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą."

Kaunietišką gyvenimo būdą geriausiai išreiškė dviejų ar trijų aukštų, dviejų–šešių butų namai. Kauno modernizmui nebūdingi avangardiniai kraštutinumai, pagrindinis jo bruožas – santūrumas, tradicijų perimamumas, tai atspindi konservatyvų lietuvių tautos būdą.

Šaltinis: "Kauno tarpukario architektūra", Jolita Kančienė, architektė, tarpukario architektūros tyrėja