Aiškus signalas

"Europos komisija (EK) šalims kasmet teikia raportą, kuriame pristatoma kiekvienos šalies analizė ir rekomendacijos. Šiemet EK aiškiai pasiuntė Lietuvai signalą, kad yra didelių socialinės nelygybės problemų. Yra labai daug žmonių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, tarp jų – ir negalią turintys žmonės", – teigia VDU profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus.

Pašnekovas pabrėžia, kad taip yra būtent todėl, jog negalią turintys žmonės nedirba, o jei ir dirba – dažniausiai prastai apmokamus darbus.

Problemos nuo mokyklos

Savotiška atskirtis prasideda dar švietimo sistemoje, kai vaikai yra pradedami skirstyti, siunčiami į specialiąsias mokyklas. Socialinių mokslų daktaro teigimu, būdami atskirti nuo kitų bendraamžių, neįgalūs vaikai neįgyja bendravimo ir kitų įgūdžių. "Visuomenėje nuo seno yra susiformavęs stereotipas, kad negalią turintys žmonės negali, nemoka, nesupranta. Būdami atskirti nuo kitų, jie neįgyja tų pačių gebėjimų, kaip ir visi. Vėliau darbo rinkoje jų niekas nemato kaip potencialių darbuotojų", – pastebi pašnekovas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad pagal švietimo įstatymą, kiekviena šeima gali kreiptis į mokyklą dėl vaiko mokymosi, tačiau, jeigu pastaroji neturi tinkamų sąlygų, vaikas yra siunčiamas į specialiąją ugdymo įstaigą. Būtent dėl šios priežasties vaikai, turintys negalią, atsiduria specialiose mokyklose ir taip yra atskiriami nuo visų. Ypač intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės dažniausiai lieka šeimose. Kai tėvai pasensta ir nebepajėgia prižiūrėti savo vaikų, jie keliauja į globos centrus.

"Neįgaliųjų nedarbas ir skurdas užprogramuojami nuo pat mokyklos. Tai yra giluminė problema Lietuvoje. Žmonės, turintys negalią, nuo pat kūdikystės, vaikystės yra siunčiami kažkur kitur nuo kitų vaikų. Ten tikimasi juos labiau "koreguoti", tačiau tai neduoda naudos, nes negalios nedingsta. Valstybės pagalbos negalią turintiems vaikams ugdyti yra labai mažai", – teigia J.Ruškus.

J.Ruškus pastebi, kad neįgaliųjų atskirtis prasideda dar mokykloje, o vėliau juntama ir darbo rinkoje.

Gailestis – nuodas

Ratifikuodama Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, Lietuva įsipareigojo padėti jiems integruotis į visuomenę, taip pat į darbo rinką.

Jungtinių tautų eksperto teigimu, Lietuvoje turi būti sukurti mechanizmai, kurie padėtų neįgaliesiems įsilieti į darbo rinką ir dirbti su visais, o ne atskirai, tik neįgaliesiems skirtuose centruose.

"Lietuvoje yra dienos centrų neįgaliesiems, tačiau ką jie ten veikia? Šoka, dainuoja, piešia. Į neįgaliuosius žiūrima kaip į negalinčius dirbti. Esmė yra ta, kad Lietuva yra įsipareigojusi įdarbinti neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje", – pastebi pašnekovas.

Atvira darbo rinka vadinama ta, kai dirbama tarp visų žmonių, o ne atskirai. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia dienos centrus, kuriuose neįgalieji piešia ir dainuoja, o paskui piešiniai yra pardavinėjami kaip labdara. "Neįgaliųjų piešiniai, kuriais tarsi prašoma pašalpos, gailesčio, yra stigmatizuojantis dalykas. Tą darbelį nuperka ne todėl, kad jis būtų geras, o iš gailesčio. Gailestis yra nuodas patiems neįgaliesiems ir visuomenei", – atskleidžia profesorius.

Remia įmones

Mokslininko teigimu, socialinės įmonės – atgyvenęs ir neefektyvus modelis. Didžioji problema Lietuvoje ta, kad socialinėms įmonėms valstybė skiria 31 mln. eurų per metus, kad įdarbintų 8 tūkst. neįgaliųjų, o atviroje darbo rinkoje dirbantiems 40 tūkst. neįgaliųjų – vos 4 mln. eurų. "Socialinės įmonės suvalgo didžiąją dalį pinigų, skirtų neįgaliesiems įdarbinti. Neramu tai, kad ir toliau bus investuojama į socialines įmones, bet ne į įdarbinimo atviroje darbo rinkoje priemones.

Žinoma, yra gerų socialinių įmonių, kurios dirba atviros darbo rinkos sąlygomis, kuriose žmonės dirba įdomius ir gerus darbus su kitais. Tačiau yra tokių įmonių, kurios įdarbina neįgaliuosius tik dėl vaizdo, kad įmonė gautų subsidijas. Tokios įmonės taip pat turi papildomą kriterijų konkursams laimėti vien dėl to, kad ten įdarbinta neįgaliųjų, kurie realiai nelabai dirba ir yra nematomi", – apgailestauja pašnekovas.

Pasak jo, Lietuva skiria pinigus remti tam, kas iš tikrųjų nėra efektyvu.

"Mes gyvename pasaulyje, kur veikia įvairiausių įmonių, parduotuvių, restoranų, tačiau ten neįgaliųjų nėra. Darbdaviai ieško tokių neįgaliųjų, kurie būtų santykinai pajėgūs dirbti. Todėl socialinės įmonės ne tik įdarbina labai mažai žmonių, bet dažniausiai pasirūpina tais, kurie ir taip nesunkiai rastų darbą kitur. Manau, Socialinio darbo ir apsaugos ministerija ir ministras supranta šią problemą, todėl nori keisti socialinių įmonių įstatymą", – pabrėžia pašnekovas.

Visuomenėje nuo seno yra susiformavęs stereotipas, kad negalią turintys žmonės negali, nemoka, nesupranta.

Kritikuoja politikus

Kai kurie politikai teigia, kad Lietuvoje reikia įvesti kvotas, kad  kiekviena įmonė privalėtų įdarbinti tam tikrą skaičių neįgaliųjų.

"Užsienyje tai neretai taikoma. Pirmasis siūlymas Lietuvoje, viešojo sektoriaus įstaigose įdarbinti 5 proc. neįgaliųjų nuo 50 žmonių. Tai būtų visiškai nereikšminga priemonė, nes 50 žmonių įmonėse yra santykinai mažai, vadinasi, vėl bus įdarbinti labiausiai pajėgūs. Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo 25 žmonių – 5 proc. Slovėnijoje privačiose įmonėse nuo 25 žmonių – 6 proc. Ir tai nelabai prisideda prie tinkamų darbo sąlygų sudarymo neįgaliesiems atviroje darbo rinkoje", – pastebi pašnekovas.

Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra teigiama, kad, norint paspartinti neįgaliųjų įsitraukimą į visuomenę, galimos specialiosios priemonės.

"Šiuo atveju reikalinga pozityvi diskriminacija, kuri paspartintų suteikti paramą neįgaliesiems. Kvotos yra viena iš pozityvios diskriminacijos formų. Bet aš, būdamas neįgaliųjų teisių komitete, matau, kad kvotos neveikia, nes jos nepaspartina neįgaliųjų įtraukties į visuomenę ir į darbo rinką", – teigia pašnekovas.

Svarbiausia – parama žmogui

Neįgaliųjų integracijai į darbo rinką svarbiausia yra parama žmogui, o ne įmonei. Socialinių mokslų daktaro teigimu, geriausias sprendimo būdas, kad valstybės skiriami milijonai eurų, kurie tenka įmonei, būtų skiriami pritaikyti darbo vietai pagal žmogaus individualius poreikius. Parama būtų tokia, kokios reikia konkrečiam žmogui.

"Aš tikiuosi, kad socialinė darbo ir apsaugos ministerija sugebės pakeisti socialinių įmonių įstatymą, kuris numatytų individualią pagalbą žmogui ir įmonei. Kai yra tinkamai sudarytos ir individualiai pritaikytos darbo sąlygos, negalią turintys žmonės gali dirbti", – pabrėžia profesorius.

Reikia atlikti analizę, ko konkrečiam žmogui ir jo darbo vietai reikia, todėl svarbi valstybės pagalba. "Reikalingas žmogus, kuris padėtų tą procesą koordinuoti. Tai galėtų būti socialinis darbuotojas, kuris tam ir yra parengtas, kad sugebėtų įvertinti poreikius, padėti žmogui ir įmonei sukurti tinkamas darbo sąlygas", – teigia profesorius.