– Labai ankstų rytą krosus bėgiojantis sveikuolis buvai tikrai ne visada. Kas paskatino keisti savo gyvenimą?

– Taip, buvo laikas, kai daug rūkiau ir nemaniau, kad galėčiau būti tas, kuris bėgioja. Pradėti paskatino draugas Evaldas. Jis pats bėgiojo, įkvėptas bėgiko Igno Dombrauskio. Prisiklausęs apie Igną, internete paieškojau informacijos. Jis turi puslapį – bėgiko užrašus. Užkliuvau už labai paprasto straipsnio, patariančio, kaip pradėti bėgioti. Jo esmė ta, kad žmonės, nusprendę pradėti bėgioti, labai domisi detalėmis: kaip taisyklingai bėgti, kokią avalynę pirkti, nuo kelių kilometrų distancijos pradėti. Ignas patarė tiesiog imti ir bėgti, visai negalvojant, kokie tavo batai, ir patikino, kad, laikui bėgant, viskas išsigrynins savaime. Būtent taip nutiko ir man. Įsigijau batus, nubėgau pirmąją 4 km distanciją – buvo smagu. Taip jau sutapo, kad kitą dieną išvažiavau į Daniją. Ten ir pradėjau rimčiau mąstyti apie sveiką gyvenseną, mitybą.

– Toje kelionėje buvo akimirka, kurią galėtum įvardyti lūžio tašku?

– Danijoje bėgiodavau supamas tokių vaizdų, kokius Lietuvoje išvystum pas močiutę kaime. Pamenu, vieną dieną, perlipęs per apsauginę tvorą, morkytėmis maitinau ūkininkų laikomus žirgus, glosčiau juos. O kitą dieną, kiek pritrūkęs oro bėgdamas, vėl stabtelėjau prie žirgų. Jie į mane per daug nekreipė dėmesio, išskyrus vieną kumelę, – ši atėjo link manęs, kai perlipau per tvorą. Saulės spinduliai nuostabiai gražiai krito ir apėmė tokia magiška akimirka, kai aplink – tik gamta, tas gyvūnas ir aš. Pamenu, jaučiu, kaip nuo bėgimo plaka širdis, žiūriu žirgui į akis, jis – man, uždedu ranką jam ant šono ir suprantu, kad tai tokia pat būtybė, kaip ir aš. Taip, kitokios kūno spalvos, formos, nemoka kalbėti, nesupranta lietuviškai, bet irgi turi savo mąstymą, mane prisimena. O kažkur yra toks pats gyvūnas, gabalais supjaustytas ir laikomas šaldymo kameroje. Tuo metu apsisprendžiau nebevalgyti mėsos, o dabar jau pusmetį gyvenu be gyvulinės kilmės produktų – propaguoju veganišką mitybą. Nesakau, kad reikia medžiojančius ir mėsą vartojančius žmones apeiti ratu – kaip tik reikėtų pasikalbėti, jei tik jiems kils toks noras. Bet, mano nuomone, jau nebegyvename viduramžiais, mama rankon neįduoda man ieties, kad norėdamas išgyventi turėčiau imti viską, kas po ranka.

– Teoriškai žinome, kaip elgtis, tačiau neretai sunku įgyvendinti teigiamus pokyčius praktiškai. Ką patartum tiems, kurie jaučiasi nelaimingi, bet nesugeba pakeisti gyvensenos, atsisakyti žalingų įpročių?

– Žinoti, kad bus sunku. Ir lengva bus sugrįžti prie to, nuo ko pradėjai. Dėl to vertėtų nebandyti visko keisti kardinaliai. Mano atveju mitybos pokytis prasidėjo palaipsniui, atsisakant vieno dalyko ir supratus, kad gali gyventi ir dar be kažko kito, o ne staiga uždraudus sau viską. Viskas užtruko ilgiau negu dvejus metus. Turbūt tas pats ir kalbant apie sportą – nereikėtų sau užsibrėžti iš karto didžiulių tikslų, tampančių iššūkiais ir organizmui.

– Neseniai įkūrei labdaros fondą, skirtą padėti vaikams. Kokia buvo tavo vaikystė?

– Mano vaikystė buvo nuostabi, nes turiu mamą ir tėtį, kurie tikrai man padėjo, kur tik galėjo. Žinoma, paauglystės laikais kildavo kivirčų su tėvais, tačiau esu linkęs manyti, kad šiaip sau gyvenime nieko nenutinka. Įdomi detalė iš mano gyvenimo – gimiau sirgdamas labai ūmiu atopiniu dermatitu. Tam tikri mamos sprendimai mano atžvilgiu tuomet buvo skeptiškai vertinami medikų, tačiau, vertinant iš šiandienės medicinos pozicijų, buvo naudingi. Daktarai sakė mamai, kad jos vaikas nematys dienos šviesos, turės augti kone plastikiniame maiše, saugomas nuo bakterijų, kasdien sirgs ir apskritai nežinia, kas gali su juo nutikti. Mama žinojo, kad tam tikri vaistai, siūlomi gydytojų, gali padėti trumpam, bet per ilgesnį laiką gali sukelti sveikatos problemų, todėl bandė visas alergines reakcijas gydyti homeopatiniais vaistais. Nors mano sprendimas atsisakyti mėsos buvo priimtas ne dėl naudos sau, tačiau, jei nebūčiau pergyvenęs visų tų alergijų ir sveikatos problemų, gal nebūčiau jo priėmęs. Panašiai nutiko ir su paramos fondu. Jis irgi atsirado norint kažką duoti, be tikslo ką nors gauti sau. Manau, gyvenime visi esame sujungti – jei aš atsisakysiu tam tikro blogio, padėsiu kitam.

– Papasakok, kaip tavo veikia gali padėti visai visuomenei?

– Dažnai žmonėms miniu, kad mano idėja paremta ne tik noru suteikti vaikams iš globos namų naują galimybę, kurios jiems nedavė tėvai. Padėdami jiems būti socialiai neatskiroje grupėje tarp mūsų, padedame ne tik jiems, bet ir sau. Viena yra matyti tą vaiką kaip savo sūnaus ar dukros bendraklasį, kita – suprasti, kad jei nesiimsi tam tikrų veiksmų, jis nebus tavo vaiko draugas, kartu baigsiantis dvyliktą klasę ir besiruošiantis universitetui. Galbūt jis norės daužyti tavo automobilio langus ir pavogti tavo rankinuką. Juk labai didele dalimi žmogaus gyvenimo kelias priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jis auga.

– Vaikų globos namuose augantiems vaikams ir paaugliams, be finansinės paramos, ne mažiau reikia ir bendravimo, dėmesio, gero žodžio. Galbūt esi atradęs idėjų, kurias jiems pasakęs paskatini labiau siekti išsilavinimo, karjeros ir tiesiog visaverčio gyvenimo?

– Manau, kad pats geriausias dalykas, kurį gali duoti iš pat pradžių, yra ne žodžiai, o tavo paties pavyzdys. Tas pats galioja visur, kad ir auginant savo vaikus, – jei nori, kad vaikas maitintųsi sveikai, negali liepti jam valgyti morkų, pats tuo metu atsiplėšdamas pakelį traškučių. Be to, pati gražiausia pokalbio pradžia yra tuomet, kai apie save nešneki, o kalbi apie tą žmogų. Mokėti tai daryti ypač svarbu bendraujant su šiais vaikais. Dažnai nesuprantame, kad jie yra tie, kuriuos visą gyvenimą lydi netesimi pažadai – ar tėvų, suteikiančių tuščią viltį, ar geradarių, kurie, apsilankę vieną kartą, vėl pranyksta. Ir dažnai tie neįvykdomi pažadai tampa pavyzdžiu jiems, tad užaugę jie irgi bus linkę taip pat lengvai dalyti pažadus. Todėl bendraujant su vaikų namų globotiniais labai svarbu suprasti juos. Pavyzdžiui, dažnai negebame atskirti, ar vaikas netinkamai elgiasi dėl to, kad yra tiesiog piktas, ar todėl, kad jis įskaudintas. O žmonės mėgsta tą pačią etiketę klijuoti abiem jausmams ir sakyti: "Jis piktas, tai savaime praeis, tik reikia palikti jį ramybėje." Iš tikrųjų viskas atvirkščiai – blogas elgesys gali būti signalas, kad vaikas turi tam tikrą problemą, bet jo, aštuonmečio, kompetencija neleidžia jos išspręsti pačiam. Ir jis pats sąmoningai negali paaiškinti, kad jam reikia pagalbos. Kartais pakanka paklausti vaiko: "Ar jautiesi įskaudintas?" ir nutilti. Dažnai išgirsi teigiamą atsakymą.

Nesėkmę reikėtų priimti dėkingai. Juk ir į sporto klubą eini ne tam, kad padarytum pirmuosius devynis prisitraukimus, o dėl dešimto. Šis, nors pats sunkiausias, suteiks ir daugiausia džiaugsmo.

– Vis dėlto Lietuvoje į labdarą dar neretai žvelgiama įtariai. Kaip manai, kodėl taip yra? Kaip reikėtų lavinti visuomenę, kad šis požiūris pasikeistų?

– Sunku lyginti Lietuvą su Vakarų Europa ar JAV, nes ir kaip žmonės esame labai skirtingi. Viena, jie – vartotojiška visuomenė jau nuo seno. Štai pas mus net ir dažnas vadybininkas, sugedus automobiliui, nuspręs pataupyti ir jį taisyti mėgins pats. O ekonomika juk tuo ir pagrįsta, kad duodi darbo kitam, jis už gautus pinigus perka produktus iš dar kito – tai savotiška grandis. Be to, mes palyginti neseniai atgavome nepriklausomybę ir 30 metų pasikeisti valstybei nėra daug. Sovietiniais laikais žmonės juk matydavo, kaip jiems prieš akis vagiama, kaip iš gamyklų po skvernais išsinešamas svetimas turtas. Natūralu, kad pasitikėjimo vienas kitu lygis dar nėra ganėtinai aukštas. Be to, kitose šalyse ir užsiimti labdara paprasčiau, yra tam skirtos knygos, fondus pasirinkti padedantys atsakingi asmenys. Manau, daugiausia užtikrintumo šiuo klausimu turėtų suteikti aukštuomenė, o ji vis daugiau dalijasi šiomis gražiomis iniciatyvomis, rodo, kad užsiimti labdara – siektina ir vertinga. Todėl tikiu, kad jau po kelerių metų bus atpūstas gražus pagalbos kitiems gūsis. Pradėti galime ir kiekvienas nuo savęs, dalydamiesi gražių darbų pavyzdžiais per socialines medijas – tai galingas įrankis, galintis įkvėpti.

– Kelionės, ypač į tolimus kraštus, daugeliui asocijuojasi su didelėmis išlaidomis. Pats pernai beveik tris mėnesius keliavai po JAV ir prisipažinai, kad nė karto nemokėjai už nakvynę, tačiau patyrei įspūdingų nuotykių. Atskleisk paslaptį, kaip tai pavyko?

– Tikiu, kad visi gimstame nuogi, bet su gražia mintimi būti geru žmogumi ir turėti savo laimės kryptį. Tiktai tam tikros aplinkybės priverčia mus patirti ne ypač malonių įvykių, o tai ir suformuoja mūsų įsitikinimus – kiekvieno skirtingus. Pati kelionės idėja man gimė tada, kai buvau užsidegęs atsisakyti cinizmo, neigiamo požiūrio ir visko, kas susiję su blogiu. Ir tai labai pasiteisino – žmonės mielai priimdavo apsistoti savo namuose, kviesdavo kartu ką nors įdomaus nuveikti.

– Dažnai akcentuoji, kad svarbu atsisakyti cinizmo. Ką būtent turi galvoje?

– Manau, nieko gyvenime nereikia priimti asmeniškai ir nežvelgti į dalykus pro savo įsitikinimų akinius. Kad ir sutikdamas žmones tame pačiame Vašingtone, niekada neimdavau kalbėtis su žmogumi vien dėl to, kad šis gali duoti kažkokios vertės man. Kai tau visiškai nesvarbu, ar žmogus valytojas, ar aukščiausio lygio tarnautojas, tai suteikia gražių apmąstymų, gražių patirčių, nes visi turi ką vertingo pasakyti. Be to, tikiu, svarbiausia yra ne nuostatos, o tai, kaip tu pats reaguosi į vieną ar kitą situaciją. Pavyzdžiui, kai gyvenau pas vietinius Niujorke, tie žmonės kraupo išgirdę, kad krosus bėgu viename pavojingiausių laikomame Bronkso rajone. Man sakydavo, kad ten apskritai nepatartina eiti vienam, o dar tamsiuoju paros metu.

– O ar visai viskas Amerikoje tau tiko ir patiko? Gal buvo dalykų, prie kurių būtų buvę nelengva įprasti?

– Dalyko, kurį vertinčiau kardinaliai neigiamai ar galėčiau priskirti visai Amerikai, turbūt nėra. Galbūt kiek pajaučiau tam tikrą šios vietos vartotojiškumą, nors jo esama ir čia, Lietuvoje. Vis dėlto būnant Niujorke, kuriame gyvena 7 mln. žmonių, kurie taip pat gyveno ir prieš 50 metų, konsumerizmas natūralus. Įsiminė viena situacija. Liepos 4-osios proga įprasta minioms žmonių susiburti Taimso aikštėje. Eini tiesiogine prasme tarp milijonų žmonių, viršuje matai tuos didelius ekranus su mirgančiomis prabangos prekių reklamomis. O pažvelgęs žemyn matai azijietę moterį, ant rankų laikančią naujagimį, šalia ant kartono užrašyta: "Neturiu namų, gal galite duoti man šiek tiek pinigų?" Už jos nugaros labai gražūs žodžiai "Versace", dar aukščiau – plakatas su laimingos šeimos atvaizdu, reklamuojantis gyvenimo kokybės programą. Pro šalį eina žmonės su naujausiais drabužiais, telefonais, o čia – neseniai pasaulį išvydęs vaikas. Tokiais momentais pradedi galvoti: kur tos vertybės? Žinoma, negalima pasakyti, kad taip yra tik JAV – ir pas mus yra tokių dalykų.

– Šios išvykos metu ne tiktai grožėjaisi Amerikos vaizdais, bet ir rinkai medžiagą filmui – bendravai su čia gyvenančiais lietuviais, analizavai jų ryšį su lietuvybe, gimtinės tradicijomis, kalba. Kokias tendencijas pastebėjai?

– Savųjų šaknų tema tenykščiai labai sąmoningi. Užėjus į jų namus nuostabu girdėti taisyklingą ir švarią lietuvių kalbą iš septynerių metų vaiko, kuris Lietuvoje net nėra gyvenęs. Ten pajunti, kad galbūt netgi esi labiau lietuviškoje kaimynystėje negu pas save namie. Tam tikra atributika, knygos, lietuviški simboliai priverčia susimąstyti, kad tie žmonės, esantys už jūrų marių, savo šaknis vertina labiau negu tu pats. Štai iš kelionėje sutiktų žmonių su šypsena prisimenu JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkę Sigitą Šimkuvienę, su kuria buvome susitikę pokalbio Naujojo Džersio valstijoje. Ji jau daug metų nugyvenusi moteris, bet energijos turi tiek, kad vargu ar tiek turėtų ir labai gyvybingas jaunuolis. Ji man – savotiškas pavyzdys. Kalbėjomės apie šių dienų vertybes ir pajutau jai didžiulį dėkingumą, išgirdęs jos siekius ir ambicijas, susijusias su noru toliau kelti mūsų gražų tradicinį pamatą iš vis labiau į pelenus grimztančių vietų.

– O ar nemanai, kad galbūt emigracijoje gyvenantiems žmonėms neretai būdinga romantizuoti tai, kas yra toli?

– Manau, daug kas priklauso ir nuo to, kad dar tebėra asmenų, kurie buvo pirmosios kartos išeiviai, išvykę iš Lietuvos dėl grėsmės gyvybei. Šie pirmosios ir antrosios išeivių kartų atstovai yra itin tradiciški žmonės, ir pats, būdamas it kempinė, jų kompanijoje sugeri gražias mintis ir jausmus apie Lietuvą, norą jai padėti. Aišku, esama ir problematikos – vis mažiau paauglių vertina lietuvybę. Bet tai suprantama, turint galvoje, kad aplink juos yra anglų kalba, amerikiečių kultūra. Natūralu ir dėl to, kad šiandien Lietuvoje nebėra priespaudos. Žinoma, viskas priklauso ir nuo tėvų pavyzdžio, nes jei tavo vaikas nebemoka kalbėti lietuviškai, ir nebelieka to lietuvio. Taip, jis žino, kad jo tėvai gimė Lietuvoje, bet tai ir viskas.

– O kokia, tavo nuomone, yra laimės formulė?

– Pirmiausia – suprasti, kad ne visi dalykai, kuriuos gyvenime patirsi, bus malonūs. Tačiau ir tą nesėkmę reikėtų priimti dėkingai. Juk ir į sporto klubą eini ne tam, kad padarytum pirmuosius devynis prisitraukimus, o dėl dešimto. Šis, nors pats sunkiausias, suteiks ir daugiausia džiaugsmo. Tas pats ir gyvenime – džiugu, kai sprendimai nėra priimami lengvai, nes tuomet tai leidžia mums šiek paaugti. Laimė taip pat susideda iš atsakomybės už savo veiksmus ir žinojimo, kad gali pasiekti absoliučiai viską, ko tik nori. Tik reikia nepamiršti, kad tai neateina lengvai, per vieną dieną ir viskas vienu metu, – tada išmoksti vertinti mažus dalykus, kuriuos turi dabar. Ir, žinoma, kuo daugiau knygų, kuo mažiau cinizmo ir neigiamo požiūrio.