Choro dirigentai namuose vadovauja šešių vaikų orkestrui

Kaunietė Eglė Serebrinskienė sako, kad jau daugybę metų intensyviai dirba vieną darbą – yra mama. Keturioms dukroms – šešiolikos metų Viltei, dvylikos Ievai, vienuolikos Gretai ir devynerių Miglei – vyrišką atsvarą šeimoje laiko pusantrų Rokas, šešerių Jonukas ir, žinoma, Eglės vyras Jeronimas.

Nuo muzikos – iki daržo

Eglė ir Jeronimas baigė tas pačias, choro dirigavimo, studijas. Skirtumas tik tas, kad Eglė iškart po studijų diplomą padėjo į stalčių – dirbo organizacinį darbą Katalikų evangelizacijos centre, tęsė dar pirmame kurse pradėtą tarnystę Kauno šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

„Čia šv.Mišiose giedame jau daugiau nei 20 metų. Prie manęs netrukus prisijungė ir mano vyras, o dabar giedoti važiuojame su visais vaikais“, – pasakoja E.Serebrinskienė.

Jeronimas vadovauja Lietuvos jaunimo dienų chorui (choras giedojo per popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje 2018 m. rugsėjį, kitus svarbius renginius), taip pat dainuoja Kauno valstybiniame chore. Paprašytas paminėti ne tik darbus, bet ir kitas mėgstamas veiklas, J.Serebrinskas mini maisto fotografiją.

„Be galo mėgstu gaminti, tad domėjimasis maistu natūraliai persikelia ir į mano nuotraukas. Kartais į mane kreipiasi ir maisto srities profesionalai“, – džiaugiasi, iš šios veiklos gaunantis ir papildomų pajamų gausios šeimos biudžetui.

Eglė prisipažįsta vos nutvėrusi laisvą minutėlę mezganti vaikams drabužėlius ir žaislus. Paskui juos dovanoja įvairiomis progomis draugų vaikams ir artimiesiems.

Serebrinskai jau keletą metų gyvena kaime, Kauno rajone. Dar visai neseniai butą į nuosavą namą iškeitusi šeima džiaugiasi, kad dabar gali užsiauginti ir ekologiškų daržovių.

„Bandome po truputį daržininkauti. Eksperimentuojame, kuri pomidorų veislė šiltnamyje bus pati gardžiausia. Mums su vyru labiausiai patinka ananasiniai – tokie geltonai oranžiniai, dideli, saldūs. Vaikai labiau mėgsta mažyčių pomidoriukų veisles“, – aiškina pradedantieji daržininkai.

Jeronimas laimingas, kad savo kulinariniams eksperimentams virtuvėje po langais turi visą prieskoninių žolelių lysvę, kur net žiemą galima pasižoliauti. Sveikas ir įvairus maistas jiems svarbus, bet ekologinių sertifikatų šeima nesivaiko.

„Mus labiau domina įvairių tautų etninės virtuvės. Norime, kad vaikai lavintų gerą skonį. Tačiau svarbiausia, kad maistas būtų įvairus, šiltas, šviežiai pagamintas“, – aiškina tėvai ir sako, kad auginant vaikus sunku išvengti greitojo maisto pagundų – visų tų makdonaldų, spragėsių, gruzdintų bulvyčių, gazuotų gėrimų ir pan. Tad tenka atiduoti duoklę ir greitajai madai. „Svarbiausia, kad būtų pusiausvyra“, – įsitikinę sutuoktiniai.

Patikrinta: Jeronimas ir Eglė Serebrinskai žino tik vieną darnios šeimos receptą – reikia kuo daugiau kalbėtis. Asmeninio arch.nuotr.

Pareigas dalijasi

Pareigas ir darbus šeimoje kauniečiai pasiskirsto labai natūraliai. Vyras džiaugiasi, kad neturi standartinių darbo valandų, griežtos dienotvarkės, tad gali padėti žmonai – nuvežti vaikus į mokyklas, darželius, vėliau išvežioti juos po būrelius, muzikos mokyklas.

Eglė dienas leidžia sėsliau. Tvarkosi namuose, vasarą – kieme. Sako, kad iš visų naminių darbų jai labiausiai patinka skalbinių rūšiavimas. Nemėgsta plauti indų rankomis – juk tam XXI a. yra indaplovės. „Tik kodėl ne visi indai ir įrankiai joms tinka?!“ – ironiškai klausia ji.

Gausios šeimos tėvai tikina, kad ne tik jie, bet ir jų vaikai turi pareigų. Vyresnėms Serebrinskų atžaloms tenka pasirūpinti dviem kadaise priglaustomis katėmis – išvalyti jų dėžutes, pakeisti vandenį, įdėti maisto. Virtuvėje pakabintas indaplovių tvarkymo grafikas. Mažojo Roko priežiūra – irgi kartais tenkanti jiems pareiga.

Ar už savo darbus jie gauna paskatinimą pinigais? „Ir taip, ir ne. Visas išvardytas pareigas mes traktuojame kaip bendrą vaikų indėlį į mūsų namų gerovę. Tačiau kartais būna, kad pritrūksta darbo rankų ir reikia ieškoti pagalbinių darbininkų. Tarkime, pavasariniam visų namo langų blizginimui arba generaliniam šaldytuvų valymui. Tuomet iš pradžių pasiūlome jiems – gal norėtų užsidirbti į savo taupykles po eurą, kitą“, – aiškina tėvai ir sako, kad tokio amžiaus vaikai priverstinai dirbti tikrai neprivalo.

Kita vertus, jei randamas abiem pusėms tinkantis kompromisas – kodėl gi ne?! Už mažojo Roko priežiūrą tėvai pinigėlių nesiūlo. „Tai jų broliukas, su kuriuo reikia užmegzti glaudų tarpusavio ryšį, – sako Eglė. – Todėl, manau, tokia paslauga yra natūrali ir negali būti įkainota.“

Svarbiausia, kad tėvai nesakytų: pokalbiai apie karą – ne vaikų reikalas. Tuomet jie prisigalvos savo versijų, kurios jautriai vaikų psichikai atneš daugiau žalos negu naudos.

Stalo žaidimai valdo

Kaip tokia didelė šeimyna mėgsta leisti laisvalaikį? Visaip. Būna, kad interesų ratas išsiskiria: juk vaikų amžius pakankamai įvairus. Tuomet tėvai stengiasi reaguoti į išsakytus poreikius. Mažieji dažnai eina su močiutėmis į teatrą, didieji mėgsta žaisti stalo žaidimus. Eglė juokiasi, kad net jaunėlis Rokas jau turi savo kortų kaladę – antraip visi stalo žaidimai baigtųsi jo pergale: vyrukas ateitų ir greitai padarytų „tvarką“.

Jeronimas pasakoja, kad dar studentaudamas jis važinėjo į Vokietiją pas savo gimines, o grįždamas namo visuomet parsiveždavo ir vieną kitą stalo žaidimą: „Lietuvoje dar nebuvo jų rinkos, specializuotų parduotuvių, o aš jau pradėjau juos kolekcionuoti.“

Mėgstamiausi šeimos stalo žaidimai – „Dešimt fazių“, „Uno flip“ ir „Sabotažas“, į kurį jau įsikerta ir šešiametis Jonas. „Jonas labai didžiuojasi, kad žaidimas skirtas žaidėjams nuo aštuonerių metų, bet neblogai sekasi ir jam“, – juokiasi tėvai.

Jie tiki, kad stalo žaidimai lavina logiką, skatina vaikus laikytis taisyklių; treniruoja jų kantrybę, moko gražaus bendravimo tarpusavyje. Skaudžiausia tema – pralaimėjimas.

„Jei pralaimi komanda – tuomet truputėlį lengviau, bet kai pralaimėjimas asmeniškas – tenka mokytis jį priimti. Tai irgi labai sveika. Gyvenime dar bus šimtai tokių momentų, tad vaikai turi pratintis į nesėkmes reaguoti adekvačiai“, – įsitikinę Serebrinskai, susilaikantys nuo per daug dideles aistras keliančių žaidimų.

Atpalaiduoja: vaikams patinka suptis. Žiemą mėgaujasi sūpynėmis, vasarą – hamaku. Asmeninio arch.nuotr.

Ruošiasi Gavėniai

Trečiadienį buvo minima Pelenų diena, kuria prasideda Gavėnia – susikaupimo, susilaikymo metas, įvesiantis mus į Kristaus prisikėlimo ir Velykų laukimo laikotarpį. Ar tas metas Serebrinskų šeimai ypatingas?

„Taip, tačiau Gavėnia šeimoje vyks labai paprastai – darysime tai, ką kiekvienas galime. Ir toliau visi dalyvausime šv.Mišiose – čia geriausiai pasijaučia liturginio laikotarpio prasmė. Vakarais kalbėsime bendrą maldelę, pasistengsime vaikams nušviesti artėjančių Velykų kontekstą – ko laukiame ir kas paprastai tuo laikotarpiu vyksta, kokia Gavėnios laiko prasmė ir pan. Tokie pokalbiai vyksta labai natūraliai – dažnai prie pietų stalo arba kai vaikai susidomi“, – aiškina Jeronimas.

Jam antrina žmona, kad kažkuriais metais jai buvo šovusi į galvą mintis pakabinti ant sienos visas Jėzaus Kryžiaus kelio stotis. Gražūs, stilizuoti paveikslėliai labai sudomino vaikus. Pernai, radusi pavyzdį internete, ji pasiūlė šeimai pasidaryti Kristaus kapo sceną. „Turime aplinkui tų gamtinių medžiagų į valias, tai pamanėme: kodėl gi ne? Dirbome iš peties visi, o Velykų rytą nuritome nuo Jėzaus kapo akmenį – taip, kaip parašyta Šventajame Rašte“, – prisimena Eglė.

Ar dieną Serebrinskai pradeda bendra šeimos malda? „Labiau ja baigiame dieną. Užsidegame kambaryje žvakes ir kalbame poterius arba rožinį. Bet neįsivaizduokite, kad visi mūsų vaikai parklupdyti ir niekas negali atsistoti ir išeiti, kol malda dar nesibaigė. Tikrai ne...“ – juokiasi tėvai, paliekantys savo vaikams daugiau laisvės.

Jeronimas pasakoja vienoje transliacijoje iš Vatikano matytą ir labai jį pralinksminusį nutikimą, kai popiežius Pranciškus po šv.Mišių nuėjo į zakristiją persirengti ir rado ten laukiantį patarnautoją, pamaldžiai sudėjusį delnukus. „Vaikeli, o kas tau tas rankytes suklijavo?“ – su šypsena paklausė popiežius.

Štai kodėl nė vienas iš Serebrinskų vaikų rankyčių maldai prievarta neklijuoja. Ir kojyčių neklupdo. „Visko pas mus per tas maldas būna – ir bruzdesio, ir kūlversčių. Yra dalis maldos, kurią vaikų prašome melstis kartu, pvz., vieną rožinio slėpinį, o tada gali rinktis – tęsti maldą su mumis ar nueiti.“

Tėvai tvirtina, kad mėgstamiausia jų šeimos maldos vieta – didžiulė miegamojo lova, ant kurios telpa visi aštuoni. „Kai ten susirenkame, visi iki galo išbūname visus slėpinius“, – juokiasi tėvai, neseniai pastebėję, kaip rimtai vaikai reagavo į vienuolių benediktinių kvietimą jungtis bendrai maldai už taiką Ukrainoje. „Visi sulėkė prie televizoriaus ekrano vos išgirdę kvietimą ir nuoširdžiai meldėsi, prašė taikos Ukrainai.“

Turi seserį vienuolę

Su Kauno šv.Benedikto seserų vienuolija Serebrinskus sieja ypatingi ryšiai. Viena iš šios kongregacijos seserų – sesuo benediktinė Celina – yra Eglės sesuo. Moteris sako, kad žinia apie vienuolika metų vyresnės už ją sesers pasirinktą vienuolystės kelią jos labai nenustebino.

„Gal buvau per maža? O gal tiesiog viskas vyko labai natūraliai: sesė vis pasikviesdavo mane, kai kur nors giedodavo su benediktinėmis. Pamažu pripratau prie jos aplinkos ir pasirinkimo“, – sako E.Serebrinskienė.

Sesuo Celina – Serebrinskų dukrelės Gretos krikšto mama. Todėl kai tik leidžia vienuolės dienotvarkė – atvyksta ji visos sesers šeimos ir netoli gyvenančių tėvų aplankyti.

Plačiausiai paplitusios Lietuvoje religijos – krikščionybės – pirmasis sakramentas yra krikštas. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad mažas vaikas negali pats sąmoningai apsispręsti, kokią tikėjimo kryptį pasirinkti, todėl negali būti ir krikštijamas. Šiuo klausimu Jeronimas turi savo nuomonę.

„Mano galva, krikštas yra galingas antspaudas (gerąja prasme). Tai tarsi vaiko draugystės su Dievu pradžia, jo tikėjimo kelionės pradžia – ją tęs arba jos netęs užaugęs. Mes su žmona krikštą suprantame kaip didžiulę dovaną, kurią norime savo vaikams būtinai suteikti“, – atvirauja jis.

Vyrui antrina žmona ironizuodama: gal tada visai nemokykime vaikų. Juk nežinome, kas jiems patinka. Kai užaugs – galės patys pasirinkti, ko mokytis. Eglės nuomone, kuo giliau vaikai pažins krikščionybę nuo pat vaikystės – tuo aiškesnis ir gilesnis bus jų suvokimas, o sykiu ir apsisprendimas.

Pokalbio galia

Tėvai džiaugiasi, kad augant vaikams ir jiems patiems atsiranda poreikis siekti žinių, tobulinti tarpusavio santykius, augti kaip asmenybėms. Ar jų šeimoje viešpatauja darna?

„Sakyčiau, taip. Tačiau jei manote, kad mūsų santykiai darnūs kiekvieną dieną, tai tikrai klystate. Esame tik paprasti žmonės – ir dūmų, ir konfliktų tokioje didelėje šeimoje tikrai pasitaiko“, – aiškina tėtis, galintis kitoms šeimoms pasiūlyti tik vieną vienintelį darnaus gyvenimo receptą – kuo daugiau kalbėtis.

Serebrinskai stengiasi tai daryti visais atvejais – sunku ar lengva, pavyksta ar nelabai. „Ne iš karto supratome, kaip reikia kokybiškai kalbėtis, – vyrą papildo Eglė, – klydome ir vėl mokėmės iš savo klaidų. Nesakau, kad ir dabar visada pavyksta, bet stengiamės.“

Ar tėvai jaučia, kad karo prieš Ukrainą akistatoje jų vaikai tapo jautresni, nervingesni? Ar jiems kyla daugiau klausimų?

„Jaučiame. Ypač, kai jie grįžta iš mokyklos. Ten diskutuoja ne tik su mokytojais, bet ir tarpusavyje, todėl ir nerimo nemažai namo parsineša… Tenka ir mums namuose išklausyti, pasikalbėti – nepalikti jų minčių savieigai. Aiškiname, kas, kaip ir kodėl. Aišku, jiems suprantama kalba“, – sako Jeronimas, raginantis ir kitus tėvus gyventi įprastą kasdieninį gyvenimą, neapkraunant ore tvyrančia įtampa bent jau vaikų.

Jei tėvai rodys savo pavyzdžiu, kad jaučiasi saugūs, tai ir vaikams nebereikės stresuoti. „Svarbiausia, kad tėvai nesakytų: pokalbiai apie karą – ne vaikų reikalas. Tuomet jie prisigalvos savo versijų, kurios jautriai vaikų psichikai atneš daugiau žalos negu naudos“, – mano gausios šeimos tėvas.

Paklausti, ar jų šeimoje egzistuoja bausmės, sutartinai purto galvas ir sako, kad taiko tik pasekmes. „Jei nepadarysi šito – bus taip, – aiškina mama, kuriai dažnai sunku būti griežtai ir laikytis savo žodžio iki galo. – Tačiau reikia. Jei paleisi vadžias – visas įdirbis nueis šuniui ant uodegos.“

„Mes turime gerąjį ir blogąjį policininkus. Tas blogesnis – tai aš“, – juokiasi Jeronimas, kuris greičiau užsiplieskia nei žmona, todėl su meile mokosi iš jos diplomatinių vaikų auklėjimo metodų.

Randa atgaivą

Ar namuose pora turi tylos kampelį, kur gali atsiriboti nuo šeiminio erzelio ir iš naujo susirinkti save?

„Kai noriu pabūti viena, užsirakinu miegamojo duris. Jei noriu dar daugiau laiko, skirto tik sau, keliuosi labai anksti ryte, einu į svetainę, kur pro langus labai gražūs gamtos vaizdai. Čia būna mano tylos laikas. O paskui jau sukyla šeimyna…“ – pasakoja Eglė, įtampą, susierzinimą šiltuoju metų laiku malšinanti ėjimu. Apėjusi didelį ratą lauke ir pravėdinusi galvą namo grįžta ramesnė. Gamta nuramina, primena apie Kūrėją, kuris mumis rūpinasi.

Jeronimas pastebi, kad vaikus (ypač vyresnes mergaites) labai ramina kieme pakabintos sūpynės. Jos klausosi muzikos per ausinukus, siūbuoja pirmyn, atgal ir tarsi medituoja. Panašų poveikį Serebrinskų vaikams turi ir vasarą tarp medžių pakabintas hamakas.

„O aš, priešingai nei Eglė, esu ekstravertas, negaliu išgyventi be miesto triukšmo, parduotuvių virtinų, žmonių šurmulio, vakarinio miesto šviesų. Tuomet sėdu į mašiną ir lekiu į Kauną“, – atvirauja J.Serebrinskas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių