Knyga – apie tėvelį

Akademiko V.Lašo, jo vaikų ir vaikaičių pavardė girdėta turbūt kiekvienam bent kiek išprususiam kauniečiui. Ši garsi medikų dinastija tapo ne tik Kauno, bet ir šalies medicinos simboliu.

Vytauto Didžiojo universitetas ir jo Medicinos fakultetas, Kauno klinikos, Endokrinologijos institutas – svarbiausi Lietuvos medicinos objektai, glaudžiai susiję su profesorių gydytojo V.Lašo, patologoanatomės Janinos Lašienės, jų sūnaus endokrinologo Liudviko Lašo bei jo žmonos, taip pat endokrinologės Danutės Lašienės, dukters pediatrės Aldonos Janinos Lašaitės-Šliažienės vardais. Šių žmonių nuopelnai šalies medicinai – ypatingi, jie ne vienos medicinos šakos pradininkai.

Išskirtiniai, neįkainojami akademiko V.Lašo, Lietuvos Steigiamojo Seimo nario, gydytojo, dėstytojo, prorektoriaus, mokslininko, Kauno klinikų įkūrėjo, išsaugojusio Medicinos universitetą Kaune, nuopelnai šalies medicinos istorijai ir politiniam gyvenimui.

Visa tai žinoma iš istorijos vadovėlių, žinynų, enciklopedijų. Žinoma ir tai, kad kiekvienas šios šeimos atstovas parašė ne vieną mokslinį straipsnį ir ne vieną savo darbo srities knygą.

"Akademikas profesorius Vladas Lašas. Atsiminimai" – naujausia jo sūnaus profesoriaus L.Lašo knyga.

"Ji – apie tėvelį", – visuomet mažybine forma akademiką V.Lašą įvardija 83-ejų L.Lašas, buvęs dabartinio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Endokrinologijos instituto ir Respublikinio endokrinologijos centro direktorius.

Kartu su žmona

Be medicinos, žmogaus augimo hormonų atradimo ir išvystymo, profesorių L.Lašą ir jo žmoną Danutę, gydytoją endokrinologę, buvusią LSMU Endokrinologijos instituto laboratorijos vadovę, jau galima vadinti rašytojais.

"Danutė – mano gyvenimo draugė. Mes kartu dirbome endokrinologijos srityje, kartu kuriame, rašome ir gyvename kartu, – su meile ir pagarba žmoną pristato 53-ius bendro gyvenimo Aukštaičių gatvėje, name, kur viskas mena tėvus, metus skaičiuojantis profesorius L.Lašas. – Daug kas manęs klausdavo, ar neatsibosta kartu ir darbe, ir po darbo. Sakydavau – dar neatsibodo."

Kai geri santykiai su tėvais – užsikrėti jų idėjomis. Mačiau, kaip jie dirba, rašo, ginčijasi dėl terminų. Tėvelis sakydavo: terminą reikia nukalti. Jie diskutuodavo labai ilgai, kartais – dėl vieno žodžio.

Tai pasakęs profesorius skambiai nusijuokia, paklaustas apie   knygų rašymą pripažįsta, kad tai paveldėjo iš tėvų.

"Kai geri santykiai su tėvais – užsikrėti jų idėjomis. Mačiau, kaip jie dirba, rašo, ginčijasi dėl terminų. Tėvelis sakydavo: terminą reikia nukalti. Jie diskutuodavo labai ilgai, kartais – dėl vieno žodžio. Būdavo, kad pasikviesdavo mane ir diktuodavo, o aš užrašydavau. Kas man būdavo neaišku – paaiškindavo. Visa tai man buvo ir pažinimas, ir mokslas, ir bendravimas su tėveliu", – vaikystėje su tėvais kartu praleistą laiką labai vertina L.Lašas.

Jau tada jis užsikrėtė žmogaus augimo sutrikimų problema, į jos sprendimų paieškas įtraukė šeimą, tuo domisi iki šiol.

"Galbūt kai kam atrodo, kad tai ne liga, juolab ne onkologinė, bet juk kiekvienam jo problema pati didžiausia", – seniai žino L.Lašas.

Jo žmona profesorė D.Lašienė priduria, kad žemas ūgis prilyginamas trūkumui, dėl kurio prastėja gyvenimo kokybė. Juk buityje viskas pritaikyta standartinio ūgio žmogui.

Apie mažiukus ir milžinus

"Tėvelis 1933 m. kartu su diplomante tyrė hipofizės hormonus. Gal tai man persidavė?" – juokauja profesorius L.Lašas, pirmą straipsnį apie mažiukus ir milžinus parašęs prieš 40 metų.

Tuomet jis pasižadėjo apie tai parašyti plačiajai visuomenei. Kartu su žmona šį pažadą įvykdė 1981 m., išleidęs knygą "Žmogaus somatotropinas". Ją recenzavo ir daug patarimų pateikė profesorė Liudviko mama J.Lašienė.

"Danutė pradėjo rašyti man dirbant Amerikoje. Parodė mano mamytei, ji įvertino labai gerai, bet ir švelniai pamokomai patarė, ką koreguoti. Knygą parašyti nėra paprasta. Kai ją abu įveikėme – tapo bestseleriu ir buvo vienintelė Lietuvos endokrinologų parašyta Sovietų Sąjungoje, skirta gydytojų pasitobulinimo kursams", – džiaugiasi profesorius L.Lašas, visą gyvenimą mėgstantis daryti tai, kas nauja, ko niekas kitas nedaro.

Trys šimtai mokslinių straipsnių, publikuotų Lietuvos ir užsienio spaudoje, solidūs leidiniai apie augimo sutrikimus, skirti medikams, aštuonios knygos apie žmones varginančias problemas – nutukimą ir jo gydymą, augimo hormonus bei apie sveikatą, sportą, senėjimą.

Į knygą "Lietuvos endokrinologijos ištakos ir raida. Kas yra kas", išleistą 2006 m., profesorius L.Lašas sudėjo reikšmingiausius Lietuvos endokrinologijos istorijos ir vystymosi faktus, kurie išgarsino ne tik jį patį, atradusį žmogaus augimo hormoną ir sukūrusį jo gamybos technologiją, bet ir Lietuvą. Kaune gaminamus preparatus pirko net japonai. Juk Kaune gyveno mokslininkas Oskaras Minkovskis, nustatęs diabeto atsiradimo priežastį, buvo vystoma mokslinė endokrinologija, pastatyta didžiulė pavyzdinė įmonė – Endokrininių preparatų gamykla, kurioje gamintas insulinas, heparinas, hipofizės ir kiti preparatai. Į gamyklą kviestas dirbti vyriausiuoju inžinieriumi, L.Lašas šių dabar geidžiamų pareigų atsisakė vien todėl, kad norėjo tarnauti žmonėms.

Rašė trejus metus

"Per paskutinį LSMU senato posėdį pacitavau tėvelį. Jis yra sakęs: labai skaudu artistui, kai jis supranta, kad jau reikia nulipti nuo scenos. Bet dar sunkiau, kai to nesupranta. Aš pasakiau, kad nulipu nuo scenos, bet lieku parteryje", – juokauja profesorius L.Lašas, taip pristatydamas savo knygą apie akademiką V.Lašą.

Ją rašė trejus metus. Panaudojo akademiko atsiminimus, kuriuos jis pats norėjo išleisti 1965 m., bet neišleido.

"Visi sakė, kad įdomu, vertinga, bet pasirašyti po tuomet būtinomis norint išleisti knygą recenzijomis, pasirašyti nedrįso. Mat buvo teigiamai minimas Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, kiti garsūs žmonės, nors tėvelis daug ko nelietė, kad nepakenktų. Kai kurie jo bendražygiai – ministrai, teisininkai buvo išvežti ar nužudyti. Apie Seimą ir mums nepasakodavo", – L.Lašas primena, kad jo tėvelis mirė 1966 m., o šiemet sukanka 125 metai nuo jo gimimo.

Sovietmečiu buvo išleista knygelė "Akademikas Vladas Lašas".

Dabar profesorius L.Lašas skaitmenizavo tuomet spausdinimo mašinėle rašytą tekstą, parinko nuotraukų, dokumentų, ko akademikas nebuvo numatęs spausdinti.

Sudaro trys dalys

Tai toli gražu ne viskas. Knygą "Akademikas profesorius Vladas Lašas. Atsiminimai" sudaro trys dalys.

"Aš pažinojau tėvelio draugus: gamtininką Tadą Ivanauską, rektorių Antaną Purėną ir kitus. Girdėjau, kaip mano mamai generolas Vincas Vitkauskas pasakojo apie paskutinį Lietuvos vyriausybės posėdį", – profesorius L.Lašas atsiminimus apie šiuos ir daugybę kitų garsių nusipelniusių Lietuvai žmonių sudėjo į antrąją knygos dalį.

Trečioji knygos dalis – apie akademiką V.Lašą jo bendražygių, kolegų, draugų akimis. Knygos autorius suspėjo pakalbinti tuos, kurie dar čia, nors jau skaito tik su didinamuoju stiklu, o ranka nebepaklūsta rašto darbams.

"Nepaisant kai kurių tėvelį pažinojusių žmonių sunkios sveikatos būklės, visi sutiko apie jį parašyti", – džiaugiasi L.Lašas ir apibendrina, kad knygoje akademiko gyvenimas aprašytas nuo piemenėlio iki akademiko.

Atrodytų, kad Lašų dinastijos kraujas visuomet buvo mėlynas, bet knygos autorius pristato: "Mano tėvelio senelis, mano prosenelis, buvo baudžiauninkas. Mano senelis buvo neturtingas valstietis."

Labai įdomu klausytis profesoriaus L.Lašo pasakojimo, kaip jo senelis, rokiškėnas, pėsčiomis ėjo į Vilnių, nes, būdamas visuomeniškas ir visų gerbiamas, Rokiškio bendruomenės buvo išrinktas į Didįjį Vilniaus Seimą. Vladuką Lašą, kai jam buvo septyneri, jo tėvas nuvežė mokytis į Rokiškį. Vaikas nemokėjo rusiškai, vis dėlto po trejų metų baigė pradžios mokyklą. Buvo labai gabus, dešimties metų jį nuvežė į Peterburgo gimnaziją.

"Tėvelis pasakojo, kaip ten verkė pasiklydęs dideliuose gimnazijos koridoriuose, bet noras mokytis padėjo įveikti visas baimes ir vargus", – savo tėvo praeitį puikiai žino profesorius L.Lašas.

Istorija ir dabartis

Akademiko V.Lašo vaikystė, jaunystė, studijos, medicinos praktika, politinė ir mokslinė veikla jo bendražygių, artimųjų akimis – tai istorija, paremta faktais, kurie liudija, kaip buvo mylima tėvynė, kaip buvo siekiama dirbti jos gerovei. Vien dėl to, kad galėtų dirbti Lietuvoje, V.Lašas, Kazimiero Būgos, T.Ivanausko, Antano Purėno patariamas, pasirinko medicinos studijas, nors buvo puikus matematikas, svajojo apie biologiją.

Mobilizacija į kariuomenę, laivynas, frontas, karo lauko chirurgija, štabo kapitono laipsnis, kariniai ordinai – V.Lašo biografijos faktai. Kaip ir ligoninės atkūrimas, 1918 m. grįžus į Rokiškį, įvairiausia medicinos praktika, nuo kovos su šiltine, kuria pats užsikrėtė, iki gimdymų priėmimų, pas gimdyves važiuojant su arklio traukiamu vežimu.

Dabar visa tai skamba kaip egzotika. Tas pats žmogus, gydytojas V.Lašas, vėliau – Seimo narys, šalies medicinos sistemos puoselėtojas, yra akcentavęs, kad norint reikalauti iš studentų, kad jie taptų gerais gydytojais, pirmiausia reikia jiems duoti.

"Tėvelis sakydavo: studentams reikalinga ne tik profesūra, literatūra, bet ir bazė. Ir pradėjo ją kurti. Taip atsirado Medicinos universiteto rūmai A.Mickevičiaus gatvėje, prasidėjo Klinikų statyba", – mena profesorius V.Lašas.

Šiandien jis jau rašo naują knygą. Kokia ji bus? Tačiau pirmiausia reikia perskaityti apie akademiką V.Lašą.

Tauras Mekas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius

Skaitydamas L.Lašo knygą "Akademikas profesorius Vladas Lašas. Atsiminimai", prisiminiau Justino Marcinkevičiaus juodąjį ir baltąjį metraštininkus. Blogiausia istorijoje – juodieji metraštininkai, kai nurodoma vardas, pavardė, ką padarė. Tai absoliučiai nieko nesako, nes nežinai, kodėl taip padarė, kokios buvo aplinkybės, ką uždirbo, ką prarado ir taip toliau.

Profesoriaus L.Lašo knyga – baltojo metraštininko pasakojimas, su visomis aplinkybėmis. Viena, ką mes galvojame apie save, kita – ką galvoja artimieji, trečia – bendradarbiai. Knygoje pateiktas akademiko V.Lašo atsiminimai ir požiūris, jo artimųjų bei bendradarbių ir bendražygių. Mes apie save galime labai gerai galvoti, bet kai susipina visi trys sluoksniai, vaizdas daug objektyvesnis.

Iš istorinės pusės vertinant kyla paralelių su dabartimi. Knygos dalyje apie pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus nelietuviškai kalbanti aukštuomenė stebisi, iš kur atsirado tiek daug lietuvių mužikų vaikų, kurie panoro baigti universitetus, būti išsilavinę, pasiryžę dirbti tėvynei. Man kyla klausimas: kodėl antras baudžiavos panaikinimas – iškolchozinimas – to nebedavė? Kas atsitiko, kodėl dabar tokių žmonių tiek mažai?

Kai žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir į valdžią atėjo Bronislavas Komorovskis, Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo. Knygoje aprašoma Rokiškio apskrityje gyvenusi dvarininkė Kamarauskienė apie lietuvius mužikus taip negražiai atsiliepusi, kad net nesinori cituoti. O juk tai – B.Komorovskio močiutė. Vadinasi, kai užaugi tokioje aplinkoje, kaip apie tuos chamus geriau galvosi?

L.Lašo knygoje radau daug atsakymų. Radau ir tai, kad žmogus, deklaravęs savo politines pažiūras, kurios buvo kitokios, nei valstybę valdžiusiųjų, be problemų gaudavo paramą. Mūsų laikais tai sunkiai suprantama.

Įdomūs gydytojo V.Lašo atsiliepimai apie politikus: su diagnozėmis, su įžvalgomis, kodėl jie taip elgiasi. Mūsų politikai irgi turėtų susirūpinti, skirstydami pinigus ir vaizduodami visagalius – pagalvoti, ką žmonės, juolab profesionalai, žiūrėdami į juos mato.

Patyriau didelį malonumą skaitydamas šią knygą. Ją būtina perskaityti kiekvienam, kuris yra susijęs su medicina, kiekvienam inteligentui. Daug atsiminimų esu skaitęs, bet ši knyga – ypatinga.